Daili smulkutė amerikietė Isabella Tobias (21) Vilniuje aikčiojo nuo visko: maisto, kurį ragavo, žalios Neries krantinės, greta kurios kelias dienas gyveno. Geriausio šalies čiuožėjo Deivido Stagniūno (27) partnerė ištempusi ausis gaudė, kaip šneka žmonės, – ji ne tik intensyviai mokosi kalbos, bet ir svajoja apie lietuvišką pasą. Tik jis ledo šokėjų porai atvertų kelią į 2014-ųjų Sočio olimpines žaidynes.
Po pilietybės tema surengtos spaudos konferencijos Tautiniame olimpiniame komitete Isabella kurį laiką dar tirtėjo – taip nesijaudina prieš svarbiausius pasirodymus. Kol Deividui skaudančią nugarą apžiūrėjo olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas, mudvi sėdome prie kapučino.
„Kadangi Lietuvoje esu pirmąsyk, viską fotografuoju ir žaviuosi natūraliu jūsų maistu. Amerikoje tokių tikrų produktų mažai rasi. Man čia patinka viskas. Ir ta rožinė sriuba su bulvėmis – šaltibarščiai. Deividas norėjo man parodyti Trakus – jau iš nuotraukų supratau, kaip man ten patiks. Noriu į Kauną, kur jis užaugo, bet, atrodo, nespėsime. Gal daugiau pamatyti pavyks, kai gruodį abu atvyksime dalyvauti projekte „Liepsnojantis ledas“? Tada važiuosime per skirtingus miestus, bus įdomu. Šalta? Turiu šiltų drabužių. Be to, čiuožėjai įpratę būti arenose, ant ledo, kur įprastai reikia pirštinių, megztinių. Nepražūsiu“, – juokiasi Isabella. Ji nežino, kada sulauks prezidentės sprendimo dėl pilietybės, kuris porai reikalingas kaip oras, paskatinimas dirbti toliau, arba taps stabdžiu, kuris galbūt užbrauks karjerą.
Isabella, papasakok apie save.
Gimiau ir laimingai gyvenau Niujorke, Manhatane, su savo nuostabiais tėvais, kuriems esu vienintelis bendras vaikas (abiem ši santuoka – antroji). Tėtis Stephenas investuoja akcijų biržose, mama Maddie prižiūri namus, bet dažnai yra labiau užsiėmusi nei tėtis (šypsosi).
Tėtis augo labai neturtingai, bet viską pasiekė pats. Jis nepaprastai stiprus ir man svarbus, turiu iš ko mokytis. Pavyzdžiui, būdamas penkiasdešimties nutarė, kad bėgs Niujorko maratoną penkis kartus. Nubėgo. Tada 55-erių sumanė baigti Kolumbijos universitetą. Ir, ką manot, per septynerius metus dirbdamas visu krūviu įgijo anglų kalbos specialisto diplomą. Dabar tėčiui 64-eri, maratonų nebenori, bet bėgioja kasdien. Kai grįžtu namo, lekiame dviese.
Tai jis mane išmokė klausytis klasikos, džiazo, tarp mėgstamiausių atlikėjų atsidūrė Frankas Sinatra, Nat King Cole, skaitau klasikinę literatūrą, studijuoju nuotoliniu būdu ir baigusi čiuožti turėčiau tapti anglų kalbos mokytoja. Dar per skaipą lietuvis studentas mane moko lietuviškai, tik ta jūsų kalba velniškai sunki... Skaitau visada, kai tik turiu laisvą akimirką, draugai dėl šių pomėgių mane vadina „sena siela“ – žmogumi, kuriam klasikinis menas labai artimas.
Man patinka drabužiai, ypač – juodi, kaip tikrai niujorkietei. Turiu kelis mėgstamus prekių ženklus, bet nesu parduotuvių maniakė. Mane vis dar išlaiko tėvai (kartais pagalvoju, kad tiek pat dirbdami krepšininkai ar futbolininkai gauna milijonus, bet mano sportas nėra populiarus), žinau, kaip sunkiai jie uždirba pinigus, tad gerbiu kiekvieną iš jų gautą dolerį ir tikrai nesišvaistau.
Čiuožiau nuo pirmos klasės, paskui lankiau Niujorko baletą – treniravausi profesionaliai, tada vėl grįžau čiuožti. Mokydamasi baleto nejaučiau tokio malonumo, kokį patiriu ant ledo. Beje, dabar manau, kad būtent baletas ir treneris Igoris Shpilbandas yra didieji mano ginklai. Na, žinoma, ir Deividas. Taigi siekdama rezultato iš mamos namų Niujorke išsikėliau į Mičiganą, kur treniruojamės. Po Niujorko ten ramu kaip kaime, matau daug dangaus, nes nestūkso nuo gimimo matyti dangoraižiai. Užtat stinga tempo, gausmo, galimybės vaikščioti pėsčiomis – Niujorke centre beveik visur gali nueiti, o Mičigane iškart – greitkeliai, reikia mašinos.
Galbūt tas judėjimo stygius ir sintetinis maistas lemia, kad Amerikoje tiek storulių? Aš dievinu maistą. Niekada negalėčiau misti tik salotų lapais – juk valgymas yra ir kitų kultūrų pažinimas, ir bendravimas. Sportuoju daug, tad nesuku galvos, ką dedu į burną. Bet ir kitoms, kurios gyvena mažiau intensyviai fiziškai, patariu neteisti kūno ir per jėgą netempti savęs iki kažkieno sugalvotų standartų. Moteris turėtų būti plona ar stambesnė – kokia jaučiasi laiminga, sveika ir graži pirmiausia sau. Kūno linijos – jos, niekieno daugiau reikalas.
Grįžkim prie Deivido. Koks jis žmogus?
Kai tik susitikome, atrodė, jog šis vaikinas – smagiausias žmogus pasaulyje. Juokdavausi iš jo pokštų, juokingų judesių iki ašarų. Kartu praleidusi daugiau laiko ir geriau Deividą pažinusi pajutau, kad jis išties labai geras ir jautrus. Ir tokį jį pamato nedaugelis – Deividas slepiasi po linksmuolio juokdario kauke. Jį, visai kitokį, pažinau sunkiausiu metu, kai sirgo ir šįmet mirė mylima mama Zita. Džiaugiuosi, kad spėjau su ja susipažinti. Jo šeima – tėtis Arūnas, brolis Donatas – gyvena Čikagoje. Laimė, kad jie įsikūrę ten, sudėtingu laiku Deividas visus nuolat lankė, kartu keliavo su mama iš ligoninės į ligoninę, o ir dabar visi trys Stagniūnai gali gana dažnai matytis.
Ko reikia, kad šokių partneriai derėtų?
Kad pora susigrotų, lemia daug dalykų. Vienas turi būti ramesnis, kitas – aktyvesnis. Pastarasis vaidmuo teko man. Turėjo praeiti laiko, kol vienas kitą prisijaukinome: prieš mane jis ilgai čiuožė su kita partnere, aš dėl treniruočių su juo pirmąsyk gyvenime išvykau ši namų. Dabar vienas kitą mylime kaip brolis ir sesuo, kaip tik galime palaikome, padedame vienas kitam.
Bet ar nebūtų lengviau šokti su mylimuoju?
Nemažai šokėjų porų išties įsimyli, tuokiasi. Kai abu sieja didelis tikras jausmas, čiuožti iš tiesų smagu. Bet yra ir kita pusė – per gyvenimą susitikinėjame, draugaujame, skiriamės su ne vienu žmogumi, o tuokiamės dažnai tiktai kartą. Tad megzti romaną su šokiu partneriu, mano galva, būtų per daug rizikinga. Kas bus, kai susipyksi, meilė praeis ir į jo pusę net pažiūrėti negalėsi? Ką jau kalbėti apie darbą petys į petį po keturias ar penkias valandas kasdien. Šuniui ant uodegos nueis visi sportui atiduoti metai, kai kėleisi šeštą, treniravaisi treniravaisi... Reikės ieškoti naujo partnerio, iš naujo prie jo pratintis ir nebūtinai priprasti. Tad, manau, protingiau likti pora tik ant ledo. Tiesa, per tas keturias minutes, kiek trunka mūsų programa, tikrai jaučiuosi Deividą įsimylėjusi labiau už viską pasaulyje – mes turime būti aktoriai, įsijausti taip, kad čiuoždami patys tuo patikėtume. Melą žiūrovai pajustų iškart. Baigus čiuožti kibirkščių tarp mūsų tikrai nekyla – abu turime mylimas antrąsias puses. Mano draugas Alexanderis žaidžia krepšinį, labai jį myliu ir džiaugiuosi, kad esame iš skirtingų sričių.
Plepėti su Isabella lengva. Ji mielai bendrauja, nuoširdžiai juokiasi ir verkia kalbėdama apie skaudžius dalykus. Bet čia pasirodo jos ledo šokių partneris, dar paauglystėje į Jungtines Valstijas dėl sporto persikėlęs kaunietis Deividas Stagniūnas. Po kelerių metų paskui jį anapus Atlanto persikėlė ir čiuožėjo šeima. Pasiūlymų atstovauti įvairioms šalims Deividas net nesvarstė – sako, jausmo, kai per varžybas kyla lietuviška trispalvė nenori mainyti į nieką.
Deividai, kaip tavo nugara?
Daktaras sakė, kad reikia gydytis, neužleisti, nes gyventi reikės ir po karjeros. Reikia susiimti, sveikti, nes jau po kelių dienų „Grand Prix“ varžybos. Man tokia sunki trauma pirma. Vieną nugarą turiu – susirūpinau. Juk kai nebūsiu sportininkas, kas į mane per daug žiūrės. Atsisakėme varžybų, treniruočių, turėjau pamiršti savo naująją aistrą – kalnų dviratį. Man gydytojai uždraudė lenktis į priekį. Labai jo ilgiuosi.
Namais jau vadini Ameriką?
Taip – ten nuomojuosi butą, ten – šeima, draugė, o čia liko tik dėdės, tetos. Dar – klasiokai. Paskelbiau feisbuke, kad grįžtu, daug jų norėjo susitikti. Ir aš norėčiau, bet nėra laiko.
Viename interviu skaičiau, kad jei prezidentė dėl Isabellos pilietybės pasakys „ne“, baigsi karjerą.
O dėl ko daugiau man plėšytis, rizikuoti savo sveikata? Ko siekti? Isabellos tėvai moka šimtus tūkstančių už mūsų treniruotes, nes mūsų treneris – vienas kiečiausių pasaulyje. Taigi kainuojame jiems kokius 350–400 dolerių kasdien. Dar – kostiumai, kuriuos siuva geri specialistai. Jei žinotume, kad važiuosime į olimpiadą, turėtume visai kitą motyvaciją. Kadangi atstovaujame ne klubui, mums Lietuvos vėliava išskirtinai svarbi. Juk jei kažkoks lietuvis, atstovaujantis kitos šalies klubui, ką nors laimi, vėliavos niekas nekelia. Kitaip nei dailiajame čiuožime. Mes visur su Lietuvos treningais. Visi ir šneka: va, tie lietuviai jau atvyko.
Su savo drauge – taip pat čiuožėja – esate ketverius metus. Kartu nemėginai čiuožti?
Aš norėjau atstovauti Lietuvai, tad žiūrėjau, kad ir partnerė atrodytų kaip lietuvaitė. Mano draugė Madison čiuožėja, bet ji – azijietė, o lietuviai – rasistai, jiems nepatinka spalvoti žmonės, nors neišvengiamai čia viskas keisis.
Ką veikia tavo tėtis, brolis?
Tiesiog dirba. Niekas, be manęs, šeimoje profesionaliai nesportuoja. Visi jie nuo pat pradžių gyvena Čikagoje. Tik aš čia toks, kuris kraustosi iš miesto į miestą pagal trenerius, partneres... Šie metai man buvo beprotiškai sunkūs, praėjo tik kokie penki mėnesiai nuo tada, kai išėjo mama, kuri man buvo labai artima. Ji buvo jauna, norėjo matyti mane sportuojantį, mano vestuves, vaikus... Ilgai neišbridau iš liūdesio. Manau, ir nugara su tuo susijusi – tiesiog buvau palūžęs visomis prasmėmis. Dabar vėl įpuoliau į sportą – fizinis nuovargis padeda susitelkti. Norisi būti sveikam, stipriam, linksmam, varžytis...
Iš čiuožimo tikriausiai išgyventi kol kas sudėtinga?
Kol kas tik tą darau. Padedu treniruoti jaunesnes poras. Žinoma, prieš sudėtingas varžybas stengiuosi atsipūti, dirbti tik sau – savo porai.
Sportas nėra amžinas. Ką veiksi po jo?
Baigęs karjerą, noriu mokyti, dirbti ką nors, kas susiję su sportu. Kad ir imtis čiuožėjų vadybos. Treniruoti visada spėsiu ir galėsiu, jei tik norėsiu.