Deimantės Kazėnaitės širdis – laisva: „Net neįtariu, kas manęs laukia toliau“

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Beatričė Jurevičiūtė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-07-12 13:20
„Kokia tu graži!“ Malonus komplimentas, tiesa? Glosto širdį jis ir vizažistei, socialinių tinklų žvaigždei Deimantei Kazėnaiti, bet šią frazę girdi taip seniai, kad išmoko nebenurausti sulaukusi pagyrų dėl išvaizdos. Tačiau gražuolės irgi liūdi, skiriasi, jaučiasi vienišos ir net turi kompleksų. Su vienais jų susitaiko, kitus moka užmaskuoti, o trečius be jokio gailesčio pašalina. Ir tik po asmeninio gyvenimo pokyčių Deimantė suprato, jog laimingo gyvenimo kelio jai nenuties joks vyras, todėl dabar daro viską, kad tokį susikurtų pati.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Pajutai antrąjį kvėpavimą?

Galima sakyti ir taip. Kasdien lipu per įvairiausias baimes ir vis neatsistebiu savo gebėjimais ir energijos pliūpsniu – moku gyventi ir viena! Dabar darau tai, ko anksčiau nesu mėginusi, ir kaip koks tankas traiškau pasitaikančias kliūtis. Nors daugelis mano, kad man nereikia stengtis – esu graži ir sėkminga, anaiptol taip nėra. Imdamasi bet kokio didelio projekto, jaučiu stresą, nes noriu peržengti savo galimybių ribas. Pastaraisiais mėnesiais išsilaisvinau ir elgiuosi taip, kaip trokšta širdis. Niekam nebebūsiu tiesiog patogi. Kas nors nepatinka? Sorry, bet kitų norų nebepaisysiu. Dabar gyvensiu taip, kad jausčiau pilnatvę, ir net ryšiuosi tam, dėl ko anksčiau dvejojau. Štai kad ir nosies plastinei operacijai, nors esu ne kartą sakiusi, kad didžiuojuosi jos netobulumu. Persigalvojau! Ir ką jūs man?

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Moterys vengia kalbėti apie grožio chirurgiją. Nebijai būti pasmerkta natūralisčių?

Kad esu graži, nuolat girdžiu nuo šešiolikos metų, o iki tol vis kas pasijuokdavo iš mano liesumo – apvalesnių formų merginos anuomet atrodė kur kas dailesnės. Tik ilgainiui suvokiau, kad Dievulio duota liekna figūra – tikra dovana, nes galiu neapsikrauti mintimis apie dietas, valgyti, ką noriu ir kiek noriu. Taip po truputį ėmiau dirbti modeliu, prasidėjo fotosesijos, o aštuoniolikos net dalyvavau konkurse „Mis Lietuva“.

Nosis… Draugystė su šia veido dalimi – tarsi meilės ir neapykantos kupinas filmas. Negaliu sakyti, kad kas rytą prie veidrodžio lieju ašaras galvodama, kiek daug tai nelemtai nosiai trūksta iki idealumo, kaip ji man trukdo gyventi. O ir aplinkiniai nieko keisto nepastebėdavo, bet tik todėl, kad fotografuodamasi žinau, kokiu kampu pasisukti, – ne visais rakursais pozuoju. Galiausiai tai ėmė erzinti ir, jeigu tiek metų su tuo nesusigyvenau, vadinasi, reikia kažką keisti. Juk išvaizda – vienas pagrindinių mano pragyvenimo šaltinių. Nenoriu per daug aiškintis ar tuo labiau teisintis, kodėl taip elgiuosi, bet tam atėjo laikas, o sutikusi gydytoją Dainių Daunoravičių apsisprendžiau nedvejodama – pirmyn! Neskatinu naudotis grožio peiliu, bet mano išvaizdos netobulumai trukdo saviraiškai, todėl daugiau nebedelsiu. Nejaučiu operacijų baimės, mirti irgi nebijau. Bijau gyventi nelaimingai ir neįdomiai.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Dažnai moterys išvaizdos pokyčiams ryžtasi po nutrūkusių santykių: numeta kelis kilogramus, pasitrumpina plaukus... Gal ir tave tam paskatino išsiskyrimas su sužadėtiniu fotografu Gediminu Žilinsku?

Skyrybos ar kitokios gyvenimo permainos daugelį paskatina daryti kažką tokio, kam nesiryžai anksčiau. Ir tam yra suprantama priežastis: niekas nebevaržo. Nuostabu daryti, ką nori, nors ne visada buvo taip, o kažkuriuo metu santykiuose buvau save kiek pametusi. Visgi nemanykite, kad po septynerių draugystės metų lengvai susikroviau lagaminus ir palikau gana patogią kasdienybę.

Savąjį gyvenimą sujudinau iš pamatų, nes kartu mes ne tik sukomės buityje, bet ir dirbome. Nutrūkus santykiams privalėjau ieškotis naujo buto, vizažo studijos, mano pečius užgriuvo tos atsakomybės, kuriomis anksčiau buvo pasirūpinta. Bet labai neblogai su tuo tvarkausi: turiu naują rutiną, tuos pačius draugus, darbus, pomėgius ir, kai reikėjo nugalėti galybę baimių, supratau, kad per visus pastaruosius metus įgytos profesinės žinios niekur nedingo – galėsiu toliau sėkmingai tęsti, ką pradėjusi. Žengiu į kitą gyvenimo etapą ir net neįtariu, kas manęs laukia toliau.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Širdyje liūdesio nebeliko?

Skyrybos neįvyko per dieną ir sunkiausia buvo ne tada, kai išsikrausčiau. Atsisveikinome taikiai, be pykčio, kelis sykius kaip reikiant išsiblioviau ir man palengvėjo, daugiau ar mažiau užplūdo vidinė ramybė, nors skiriantis išgyvenau visą jausmų paletę. Bendraujame bičiuliškai ir žinau, kad ištikus bėdai bet kada galėčiau jam paskambinti. Tik štai nežinau, ar skambinčiau, – išmokau tvarkytis viena. Kai dabar pagalvoju, į tuos santykius nėriau labai jauna: buvau neseniai baigusi mokyklą ir persikėlusi iš Kauno gyventi į Vilnių.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Turėjai šešiolika metų vyresnį mylimąjį, kuris tave globojo ir pristatė šalies pramogų pasauliui, jame sėkmingai įsitvirtinai. To ir siekei?

Mano gyvenimo planas buvo visai kitoks, niekada nebuvau „balalaika“, tėvai manimi pasitikėjo ir palaimino šią draugystę. Studijavau politikos mokslus, atlikau praktikas Kauno savivaldybėje ir Seime – po jų supratau, kad ši sritis visai ne man. Tačiau staigus nušvitimas, kad noriu tapti vizažiste, irgi neaplankė. Profesionali veikla išsivystė iš pomėgio, o Gediminas mane vis paskatindavo to neapleisti, suteikė pasitikėjimo savimi, daug ko išmokė.

Kai pradėjome draugauti, net minties nekilo, kad jis fotografuos, o aš modelius grimuosiu. Tačiau galiausiai tapome ne tik puikia pora gyvenime, bet ir stipria komanda darbe. Nuostabu šalia turėti žmogų, kuris gali tave pastūmėti tikslo link ir suteikti naudingų patarimų, bet jeigu neturėsi talento ir noro, tingėsi, tai apie sėkmingą karjerą gali tik pasvajoti. Gali būti kieno tik nori mylimoji, bet jeigu klientai tavimi bus nusivylę ir nepatenkinti, niekam nebūsi reikalingas. Ilgainiui mes tapome lygiaverčiais kolegomis, galinčiais vienas kitam duoti patarimų.

Niekada nenorėjau tuščios šlovės, todėl į kairę ir dešinę nedalijau interviu apie asmeninį gyvenimą, nes karjeroje anuomet ne kaži ką buvau pasiekusi, o tiesiog būti pristatyta Gedimino Žilinsko mergina niekada nenorėjau. Dabar viskas kitaip: užsitarnavau gerą vizažistės ir modelio vardą, esu aktyvi socialiniuose tinkluose, į juos plaukia reklamų užsakymai.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

O kas buvo ne taip, kad toks sėkmingas tandemas namie ir darbe netikėtai išsiskyrė?

Nors tyliai susižadėjome tik prieš kelerius metus, visada jaučiausi gyvenanti tarsi santuokoje. Visgi realybėje prie altoriaus taip ir nenuėjome, vaikų nesusilaukėme. Mylėjau jį, gerbiau, tikėjau mūsų ateitimi, bet tai, kad nesukūrėme šeimos, jau daug ką pasako – pora turi judėti į priekį, o mes sustojome. Vadinasi, kažkas buvo ne iki galo gerai ir dabar nebesvarbu, kieno čia kaltė.

Bet kiek daug aš prisiklausiau istorijų apie mūsų draugystę ir kodėl ji nutrūko! Sėdėdama fotelyje kramsnojau popkornus ir galvojau: „Jūs šnekėkite, šnekėkite, nesustokite...“ Negaliu sakyti, kad mus pažįstantys nematė kai kurių akivaizdžių dalykų, todėl dalis apkalbų nėra iš piršto laužtos, tačiau išgirstu ir labai daug netiesos. Kartais labai stipriai prašaunate pro šalį, žmonės! 

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Ir kurioje vietoje liežuvautojai netaiklūs?

Neva nesukūrėme šeimos, nes to nenorėjo Gedas. Netiesa! Norėjome, abu norėjome. O gal, žiūrėk, Deimantę jis išdavė su kokia pusnuoge gražuole, kurią įamžino fotosesijose? Patikėkite, klausimo, kaip aš reaguoju į priešais jo fotoobjektyvą apsinuoginusius modelius, sulaukdavau nuo pat mūsų draugystės pradžios. Atsakysiu taip: nors pasitikėjimo savimi kartais pritrūkdavau, čia buvau rami ir nė kiek nepavydėjau.

Tikiu, kad jokių romanų man už akių nevyko ir net pagrindo įtarti niekuomet neturėjau. Buvau sau pasakiusi: mes pasirinkome vienas kitą ir jeigu mano vyras norės kitos moters – laisvas išeiti. Niekada jam iš paskos nelaksčiau, klubuose naktimis negaudžiau, slapčia neskaičiau telefono žinučių ar elektroninių laiškų. Bet žinau viena: jokia moteris nesustabdys vyro, kuris nori eiti laukais. Ir tokie laimės ieškotojai manęs visai nedomina.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

O kokie įdomūs?

Kaip tik kažkurį vakarą susimąsčiau. Matyt, santūrūs, emociškai subrendę, kurie nieko niekam nebeturi įrodyti. Nenoriu tokio, kuris tik plaukia pasroviui kaip žuvis, be siekių. Esu ganėtinai stipri, todėl ir vyro šalia noriu tokio pat. Santykiuose nesiekiu dominuoti, tačiau mane suvaldyti reikia mokėti. Su niekuo nebūsiu iš išskaičiavimo, neva taip reikia, nes bėga laikas – man gi jau dvidešimt devyneri, tuoj tas nelemtas trisdešimtmetis!

Draugėms juokais sakiau, kad trenktų antausį, jeigu iš manęs kada nors išgirs, jog būsiu su bet kuo, nes senstu. Tikrai nepulsiu į glėbį pirmam pasitaikiusiam, vedama nesaugumo jausmo. Per skubėjimą žmonės padaro daug klaidų, bet ir negaišiu kelerių metų, kad išnagrinėčiau po kaulelį savo antrąją pusę. Per kelis mėnesius gali pamatyti, ar vyras į tave žiūri rimtai, nori su tavimi kurti šeimą. Ne mažiau svarbus ir vyro gyvenimo būdas, o manasis – ne toks ir standartinis. Esu pelėda, neturiu kasdienio darbo grafiko ir galiu nueiti miegoti antrą valandą nakties, o keltis dešimtą ryto. Nežinau, kaip sektųsi pasimatyti su tokiu, kuris keliasi septintą ryto, o namo grįžta penktą. Prasilenktume, nes neretai mano darbai prasideda tik nuo pietų. Ir, prisipažinsiu, nepabusčiau rytais išlydėti į darbą, paruošti pusryčių ir išlyginti marškinių…

Sudvejočiau ir dėl labai didelio amžiaus skirtumo. Nebedrįsčiau vienareikšmiškai teigti, kad keliolika metų vyresnis vyras – nieko tokio. Bet ir vėl bijau prisišnekėti, nes kai myli, loginis mąstymas automatiškai išsijungia. Aišku, ir žmogus žmogui nelygus. Apstu dvidešimtmečių, kurie nenori aktyvios veiklos ir vakarėlių, kaip ir labai energingų, patraukliai atrodančių keturiasdešimtmečių. Visgi manyčiau, kad panašaus amžiaus poroms sutarti paprasčiau.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Regis, tu jau nusiteikusi sėslesniam gyvenimui?

Tiesiog aiškiai susidėliojau, kaip graži draugystė turi atrodyti, ir tas darnių santykių įsivaizdavimas labai skiriasi, kai tau vos dvidešimt ir kai artėja trisdešimt. Pasvajoju apie laimingą šeimą, vaikus ir jeigu matysiu, kad ne tokią ateitį vyras su manimi piešia, su juo mūsų keliai nesusikirs. Noriu drauge kurti bendras šeimos tradicijas, įsimintinas akimirkas, keliančias džiaugsmą abiem.

Sulauki dėmesio iš vedusių?

Iš ko tik nesulaukiu... Kaip diena, taip naujiena! Pažįstu daug vyrų, kurie išdavinėja savo žmonas ar drauges, bet man nereikia žmogaus, nežinančio, ko nori iš gyvenimo. Tokiems iš karto pasakau „viso gero!“ Sulaukiu ir gana šokiruojančių pasiūlymų, kurie kaip reikiant išmuša iš vėžių. Net nenumaniau, kad tokios žemos moralės vyrų apskritai egzistuoja. Mėgsta užkalbinti ir tik patys sau faini. Net pikta! Tai ir būkite su savimi, kam varginatės man rašydami?

Iš karto po išsiskyrimo padariau keletą klaidų ir puoliau į neapgalvotas pažintis, bet netrukus supratau, kad šviežiems santykiams dar ne metas. Nesu pasiruošusi naujai draugystei, reikia išlaukti tinkamo momento, kad kažkam būčiau švarus popieriaus lapas, pamirščiau nuoskaudas, nepamatuotus lūkesčius.

Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / T. Adomavičiaus nuotr.

Jeigu galėtum, ką nors keistum?

Nesiekiu ištrinti praeities, nors yra situacijų, kuriose elgčiausi kitaip. Kita vertus, labai lengva pasakyti „jau daugiau tai niekada!“, o imi ir vėl įbrendi į tą pačią balą. Dabar atrodo, kad nepulsiu gyventi nepatikrinusi žmogaus asmeninių savybių, bet kas ten žino, ką kalbėsiu, kai vėl įsimylėsiu. Nuoširdžiai sakau, aš kartais nebežinau, ko iš savęs tikėtis... Mėgaujuosi dabartimi ir neįsivaizduoju, kada kitas vyras galėtų įsibrauti į tą mano gyvenimėlį.

Moterys vengia šalia gražių bičiulių, kurioms vyrai po kojomis krinta lyg lapai. Artimų draugių turi daug?

Moterys mane mėgsta ne mažiau negu vyrai ir gal nustebinsiu, bet pagyrų iš moterų sulaukiu kur kas dažniau. Pati irgi pastebiu dailius bruožus, žaviuosi puikiai atrodančiomis, išsilavinusiomis ir veikliomis damomis. Net mano eks stebėdavosi, kaip čia man pavyksta būti kone visų moterų drauge. Tokia jau esu: moterimis moku žavėtis, jas palaikau, su jomis nekonkuruoju ir niekieno vyrų nuvilioti neketinu. Būkite ramios!

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai