Dauno sindromą turinčių žmonių įdarbinimas: kitose šalyse norma, Lietuvoje – vis dar stebuklas

Kavinės „Pirmas blynas“ komanda
Autorius: Rūta Giniūnaitė
Publikuota: 2018-10-04 19:18
Žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet vėl kviečia diskutuoti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Savo filmą apie psichinę negalią turinčių suomių pankroko grupės kelionę į „Euroviziją“ pristatys režisierius Jukka Kärkkäinen, juostoje užčiuopiantis ir opią problemą – Dauno sindromą (DS) turinčių žmonių integraciją į visuomenę. Kaip apie šią situaciją turėtume kalbėti Lietuvoje?

Skirtingi požiūriai į DS turinčius žmones

Filme „Pankų Eurovizija“ (angl. „Punk Voyage“) – paskutinieji keturių draugų grupės „Pertti Kurikan Nimipäivät“ (PKN) metai, jų pakilimai, nuosmukiai, draugystė ir iššūkiai, santykiai su „paprastais žmonėmis“ ir vienas kitu, netikėtai užgriuvusiu dėmesiu „Eurovizijos“ dainų konkurse. Keturi vyrai gyvena su skirtinga psichine negalia, tačiau sėkmingai groja energingą pankroką ir gyvena muzika, o kartais ir dėl muzikos.

Dauno sindromą turintis grupės būgnininkas Toni puikiai išnaudoja savo muzikinius gebėjimus ir funkcionuoja kaip pilnavertis visuomenės narys. Tačiau ar galima tą patį pasakyti apie Dauno sindromą turinčius žmones Lietuvoje? Kaip galime apibūdinti situaciją, kalbėdami apie šių žmonių įsitraukimą į visuomenę?

Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė Neringa Šalugienė sako, kad mūsų šalyje egzistuoja keli požiūriai į DS turinčiu žmones ir jų integraciją.

„Pirmoji grupė yra nusiteikusi prieš žmonių su DS integraciją, dažniausiai tai lemia nusistovėję stereotipai. Vis dar manoma, kad visi žmonės su DS yra vienodi, visada linksmi ir nieko nesugebantys, o integracija pridarys daugiau žalos ir vargo, nei naudos. Kiti nusiteikę geranoriškai, bet tik tada, kai jų neliečia – paprastai šių žmonių nuomonė yra tokia, nes jie neturi informacijos, nesusiduria su tuo. Tačiau jų nuomonė labai greitai pasikeičia įsitikinus, kad bendrauti su žmonėmis, turinčiais DS, – „nekenksminga“. Tretieji yra nusiteikę geranoriškai ir linkę priimti žmogų su DS. Ši grupė žmonių paprastai jau turi patirtį arba artima jų aplinka turi patirtį, bendraujant su DS turinčiais žmonėmis. Paprastai tai yra jaunesnės kartos, daugiau keliaujantys, viskuo besidomintys žmonės“, – pasakoja N. Šalugienė.

Anot pašnekovės, kalbėti apie žmones su Dauno sindromu yra svarbu, nes labiausiai integraciją stabdo ne lėšų trūkumas, o nežinojimo baimė. Ji pasakoja, kad situacija gerėja, nes tai, kas prieš 10 metų atrodė neįmanoma, šiandien darosi įprasta: „Kasmet vis daugiau pirmokų su DS pradeda lankyti bendrojo lavinimo mokyklas. Taip pat pastebime, kad žodis „daunas“ vis rečiau vartojamas norint įžeisti kitą žmogų, pavadinti jį kvailu.“

Neringa Šalugienė
Neringa Šalugienė

Sritys, į kurias turėtume orientuotis

Valstybė visiems privalo užtikrinti lygias politines, pilietines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises, kurias jungia vienas tikslas – įtrauki visuomenė be diskriminacijos. Taip sako VDU profesorius, Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ekspertas Jonas Ruškus.

„Negalią turintys žmonės yra bene labiausia atskirtyje esanti visuomenės grupė. Todėl būtina sukurti sąlygas, kad tokie žmonės galėtų gyventi, mokytis, dirbti, leisti laisvalaikį taip, kaip ir visi visuomenės nariai, o ne specialiose įstaigose, kurios atskiria nuo visuotinės aplinkos“, – dėsto profesorius.

Paklaustas apie DS turinčių žmonių integraciją į darbo rinką, J. Ruškus teigia, kad DS turintys žmonės neretai sukuria pridėtinę darbinę vertę ir prisideda prie visuomenės gerovės: „Deja, šiandien Lietuvoje įstatymai neužtikrina tinkamų sąlygų DS turintiems žmonėms atsiskleisti ir išnaudoti gebėjimus. Be to, dažnai matau ir darbdavių „laukinį“ požiūrį, kai vertinami ne žmogaus gebėjimai ir indėlis į bendrą produktą, bet konvejerinio pobūdžio gamyba.“

N. Šalugienė taip pat įsitikinusi – „nenurašius” DS turinčių žmonių jie užauga pilnaverčiais visuomenės nariais, su nedidele pagalba ir parama galintys gyventi savarankiškai.

„Žmonės su Dauno sindromu labai skiriasi vienas nuo kito ir gebėjimais, ir pomėgiais, ir charakterio savybėmis. Nepaisant tam tikrų sunkumų, kaip lėtesnis mokymasis, prisitaikymas prie aplinkos ar sutrikusi kalba, nuo mažens ugdant ir pastebint jų stipriąsias puses, kiekvienas gali tapti ypatingu ir kurioje nors srityje.

Tuo tarpu, nuo gimimo juos izoliuojant, didžioji dalis Lietuvos žmonių su DS gyvena globos namuose arba lanko dienos centus, kas valstybei (ir mums visiems) kainuoja 400-800 eurų per mėnesį“, – komentuoja žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė.

Kavinės „Pirmas blynas“ komanda
Kavinės „Pirmas blynas“ komanda

Pirmas blynas

Nors žmonių su DS integracija į darbo rinką vyksta lėtai, pamažu atsiranda darbdavių, kurie geranoriškai įdarbina žmones su negalia. Viena tokių vietų – restoranas „Pirmas blynas“, įsikūręs Vilniaus universiteto planetariume.

Restorane „Pirmas blynas” dirba trys žmonės su Dauno sindromu. Kaip pasakoja restorano savininkas Tim van Wijk, dauguma lankytojų ateina čia žinodami, kad tai socialinis restoranas, todėl yra pasirengę netikėtumams: „Gera matyti, kad visi išeina patenkinti darbuotojų entuziazmu ir įgūdžiais. Per pora savaičių vyresnių žmonių pora atėjo pavalgyti nieko nežinodami apie mūsų socialinį projektą. Jų akyse mačiau abejonę, ar verta čia valgyti. Tada jie paragavo maisto, pabendravo su padavėjais ir priėjo prie manes sakydami, kad iš pradžių šiek tiek bijojo pasilikti, bet darbuotojai buvo nuostabūs. Tai rodo, kad dirbantys žmonės, turintys DS, gali pakeisti nusistovėjusį žmonių mąstymą. Manau, tai pagrindinė priemonė gerinti situaciją. Tikiuosi, kad mūsų lankytojai, grįžę į darbus, pasikalbės su vadovais ir paklaus: ar mes bent pasvarstėme apie žmogaus su negalia įdarbinimą?”

T. van Wijk turi patarimų kitiems vadovams, kurie galėtų įdarbinti DS turinčius darbuotojus. Jo nuomone, pirmiausia reikia duoti laiko žmonėms prisitaikyti naujoje aplinkoje, o kai jie prisitaikys, kiekvieną dieną stengsis pasiekti geriausių rezultatų.

Jonas Ruškus
Jonas Ruškus

„Mano pasiūlymas didesnėms įmonėms būtų samdyti žmones su DS paprastiems darbams: pagalbai su dokumentų kopijavimu, perdavimu, maisto paruošimu, stalo serviravimu ir kt. Tada vadovai pamatys, kiek daug džiaugsmo žmogus su DS jaučia ir skleidžia aplinkiniams“, – įsitikinęs „Pirmo blyno“ savininkas.

J. Ruškus sako, kad tokio restorano iniciatyva pralenkia visas iki šiol valstybės pastangas, nes konkrečiai parodo, kaip negalią turintys žmonės gali ir geba kurti puikius produktus bei įnešti savo indėlį į visuomenės gerovę: „Tikiuosi, kad „Pirmas blynas“ taps tikru proveržiu, esminiu lūžiu Lietuvos neįgaliųjų įdarbinimo atviros darbo rinkos politikoje ir praktikoje. Labai džiaugiuosi ir vertinu, kad Lietuvoje atsidaro tai, kas kitose šalyse jau yra norma, o mūsuose dar vis kone stebuklas.“

Visus norinčiu artimiau susipažinti su DS turinčių žmonių gyvenimu „Žmonės“ kviečia į filmo „Pankų „Eurovizija“ premjerą spalio 6 d. 16.45 val. kino teatre „Pasaka“. Visos surinktos lėšos atiteks organizacijai „Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai“, kuri rūpinasi visapusiška žmonių su Dauno sindromu integracija į visuomenę. Po filmo laukia susitikimas su režisieriumi ir grupės koncertas.

Naujausi straipsniai