Ką tik pasportavau, ką tik grįžau namo ir ką tik suvalgiau persimoną. Gliukozės kiekiui kraujyje atkurti. Geriu vandenį. Kūnas rimsta. Geriu dar vandens. Pasileidžiu filosofinį „podcastą“ ir einu į vonią. Treninginės kelnės ir bluzonas krinta į vieną krūvą, marškinėliai, šortai, apatiniai ir kojinės – į kitą. Ir taip penkis kartus per savaitę.
Mano diena dažniausiai turi aiškią struktūrą. Mano galvoje yra daug struktūrų. Mano elgesyje – daug pasikartojančių veiksmų. Susitikimai prasideda ir baigiasi valandos viršūnėje. Mano diena, savaitė ir metai turi daug tvarkos, plano ir kalendorinių įrašų. Mano telefonas įkrautas, dieta subalansuota, komunaliniai mokesčiai mokami automatiniais pavedimais, kompiuterių laikmenos logiškai pavadintos ir saugiai padėtos debesyje. Padangos pakeistos laiku. „Ant popieriaus“ aš esu baisus nuoboda robotas, gyvenantis itin tvarkingai.
Moterų akimis, aš esu apsileidęs, apsikuitęs vyras su apšepusia barzda, užsikimšusiomis poromis, jokia šukuosena, nelabai tvarkingais drabužiais ir burbuliuotomis kojinėmis.
Bet iš tikrųjų tai ne. Tai yra visi šie dalykai – tiesa, bet aš vis tiek nesu tvarkingas. Moterų akimis. Moterų akimis, aš esu apsileidęs, apsikuitęs vyras su apšepusia barzda, užsikimšusiomis poromis, jokia šukuosena, nelabai tvarkingais drabužiais ir burbuliuotomis kojinėmis. Na, aš maniau, kad barzda pagal savo būties prasmę yra apšepusi, bet – ne. Kitos barzdos būna tvarkingos, o mano yra apšepusi. Ir net nepradėkime apie poras… Porų mano pasaulyje iš viso nėra, nekalbant jau apie pamatymą, ar jos užsikimšusios. Mažiausias dalykas, kurį aš pradedu pastebėti ant savo arba kitų veidų, yra pusės „como“ spuogas, liepsnojantis kaip Marso planeta po asteroido smūgio. Burbuliukai ant kojinių man yra sveiko kojinių buvimo ženklas: jos taip gražiai prižiūrimos eina per mano gyvenimą, kad neturi nei skylių, nei išblukimų – tik burbuliukų. Moterų akimis, burbuliukai yra mirties nuosprendis. Iš pradžių drabužiui, po to santykiams.
Arba, pavyzdžiui, toks dienos nuotykis kaip „eikim kavos į kofeiną“. Na, galvoju, eikim. Sofa–durys, batai–šalikas–paltukas, durys čiku raku – ir aš jau pakeliui. 24 sekundes užtrukau. Pfff, kam rūpi, kiek tu užtrukai. Pažiūrėk į save, vyre. Šalikiukas kreivai šleivai, ant bato – purvo dėmelė, plaukučiai pakaušyje styro nuo sofos atkaltės. Nieko, lifte aš tave aptvarkysiu…
Kalbu rimtai: aš nesu važiavęs liftu su moterimi, su kuria miegu, ir šaliku, kurį dėviu, kad toji nebūtų pradėjusi jojo taisyti. Tiesa, yra buvę, kad šaliką tvarkė ir tos, su kuriomis nebuvau miegojęs. Vėliau supratau, kad tai yra didis froidiškas momentas. Nesakysiu, iš kur žinau, bet pasižymėkite sau: jei lifte tvarkote šaliką vyrui, daug šansų, kad jo nesąmoningai norite ir su juo miegosite. Galioja ir kaklaraiščiams.
Žodžiu, pasaulyje yra du tvarkos suvokimai. Tvarkingas pagal vyrus ir tvarkingas pagal moteris. Jie mažai tesusiję ir tas pagal vyrus visiškai nedaro įtakos vyro galimybei suvilioti moterį, dėl to apie jį net kalbėti beveik neverta. Dar nė vienas šaunuolis buhalteris nenuskynė savo svajonių uogos iš Tiekimo skyriaus dėl to, kad jo laikmenos tvarkingai susinchronizuotos „Google“ debesyje. Todėl vyrui praktiškai svarbus tik moters tvarkos supratimas. Ir aš tik todėl jums noriu paaiškinti apie dvi krūvas mano vonioje iš pirmųjų eilučių, kad jūs suprastumėte vyrų netvarkos filosofiją. Ir dar todėl, kad jūs nenurimsite, jei aš ten jas taip ir paliksiu, neatskleidęs, kaip jos galų gale „susitvarko“.
Tvarka pagal vyrus yra tiesiogiai susijusi su našumu. Eidamas iš vonios miegamojo spintos su drabužiais link aš prigriebsiu treningus. Nes jie turi nugulti drabužių spintoje, kur link aš vis tiek einu. Apsirengęs drošiu tiesiai prie durų, kur yra batai, paltas ir išėjimas, nes man liko 3 minutės iki susitikimo ir aš į jį nuvyksiu laiku. „Bet vonioje liko apatinių krūva!“ – klykia jūsų Bėganti Su Vilkais moteris. Taip, liko, bet man buvo nenašu ten užsukti. Aš ją nunešiu į skalbyklę tuomet, kai baigsis tualetinis popierius, nes jis irgi ten, ir ta kelionė pasidaro neišvengiama, o svarbiausia – labai naši.
Ir dėmelės ant bato aš nevalysiu, nes tuoj žengsiu į dėmėtą žiemą. Ir šaliko netaisysiu, nes po 3 min. nusiimsiu. Pasišiaušusių plaukų ant pakaušio aš nematau, todėl jų nėra. Senas maistas šaldytuve guli todėl, kad vakare jo išmesti nenoriu, nes per naktį gali pasmirsti. Ryte nemetu, nes tuo metu neinu iki konteinerių. Iki konteinerių eisiu tada, kai visos trys šiukšliadėžės bus pilnos. Ir jei nepamiršiu – ir jei tilps – tuomet išmesiu ir seną maistą.
Be to, pakalbėkime apie tai, ką išmetame. Kodėl mes nusipirkome tiek maisto, kad jis paseno? Ir kodėl tu išmetei suknelę? Kas tau su tais burbuliukais – susiburbuliavę tai ne suplyšę!
Ir taip per amžius, ir taip visada. Vėl važiuoju liftu su netvarkingai parištu šaliku. Tik aš vienas ir niekas jo nepataiso.