Pasaulyje gyvena tėvai ir netėvai. Jų gyvenimai tokie skirtingi, kad jie net turi skirtingus automobilius ir namus, skirtingus prestižinius rajonus, skirtingas parduotuves, valgo skirtingą maistą, skirtingai atostogauja, skirtingai jaučia ir mato. Jie turėtų gyventi atskirose planetose. Bet negyvena.
Mano feisbuko bičiulis Robertas Kalinkinas yra spalvinga energinga asmenybė. Bet šiam tekstui svarbiau, kad Robertas yra tėvas. Nes tėvas Robertas kartą feisbuke pasidalijo viena istorija ir ji mane galutinai įtikino, kad yra tėvų ir netėvų planetos. Taigi – Robertas prekybcentrio tualete pamatė verkiantį vaiką dramatiškoje situacijoje. Cituoju laisvamaniškai: „Vyrų WC blaškosi keturmetis su nuleistom kelnėm, pilnais apatiniais ir delnais šūdo – žodžiu, sveikos vietos nėr. Verkia, ieško mamos, šaukia, kad jį paliko. Bet visiem dzin, vyrai juk atėjo pamyžt. Nurenginėju jį, prausiam tiesiai po kranu. Aplinkiniai raito nosis nuo smarvės ir stebisi, kaip aš sugalvojau praust apsišikusį vaiką public tulike.“ Stop! Aš noriu paklaust to paties! Kodėl!? Kodėl, Robertai, tu nurenginėji šūdiną svetimą vaiką???
Šis pavyzdys gana gerai atskleidžia, kokios tos planetos skirtingos. Iš tiesų Roberto įrašas prasidėjo nuo tokių eilučių: „...suaugusiem vyram vapsche nerūpi svetimi vaikai.“ Taip, Robertai, taip, tėvai, taip, pasauli! Vyrams nerūpi svetimi vaikai. Iš tos netėvų planetos taško – vaikai yra tokie erzinantys beveikžmonės, kurių pilnametystės (pagal tylų visuomenės susitarimą) mes laukiam. Laukiam, kol galės kurti mums dalykus ir mokėti mokesčius, klausyti mūsų neprašytų patarimų ir, galų gale, paduoti tą chrestomatinę stiklinę vandens mirties patale, kas, esu beveik tikras, mažiausiai rūpi tuo finaliniu gyvenimo momentu. Greičiausiai jie net neklausys mūsų patarimų ir vis tiek krės kvailystes, ir aštuoniolikinės dukros eis pas vyresnius vyrus į namus, ir šešiolikinės irgi eis, tik mums nesakys; ir jauni sūnūs sės girti prie vairo, ir neišmoks jie laiku svarbių dalykų, ir išmoks nereikalingų, ir studijuos ne tai ir ne taip, ir tuoksis per anksti ir neteisingai arba per vėlai ir ne su teisinga lytim; o dar ir konkuruos su mumis dėl ribotų Žemės išteklių, ir, senbuvių nelaimei, laimės tą kovą, nes jaunystė nugali viską, nepaisydama savo nepagrįsto optimizmo ir nepateisinamų prielaidų. Taip bus, kai jie suaugs.
O kol suaugs, tie maži priklausomi beveikžmonės neš chaosą ir dramą į mūsų ramų suaugusiųjų pasaulį, kaip tas išsišūdinęs vaikas Roberto istorijoje. Vos gimę, jie atims iš mūsų draugus, nes kalendoriai niekaip nebesusiderins, nes visą kalendorių ir feed’ą užpildys naujas pilietis ir kitaip būti negali, ir visi tai supranta. Dėl to dega draugystės ant taikaus kūdikių aukuro ir nutrūksta ryšiai ir santykiai, visą gyvenimą puoselėti. Ir mes spaudžiam „Unfollow“, nes naujienų sraute tik naujas pilietis beliko ir nebėra filosofijos, minčių, juokelių, įžvalgų, draugystės prisiminimų, tik kūdikis, vystyklai, rūbeliai ir darželiai, o kartais – Dieve, kodėl kodėl? – taip, kartais nuotraukos, kuriose moteris arba žindo, arba laukiasi, arba vysto.
Ir draugės spaus „Patinka“, o draugai – nieko; draugės sakys: „Kokia graži!“, o draugai pridės: „...buvo.“ Bevaikiai manys: tai mūsų draugystė nė 5 procentų tavo laiko neverta, nes dabar yra vaikas? Tėvai lygiai tą patį galvos, ir abi pusės bus teisios. Ir augs tie beibiai kaip per amžius – sirgdami, nemiegodami, vemdami ir klykdami. Jie visa tai darys, skleisdami savo slaptus chemtreilus tėvams į smegenis, ir tiems tėvams atrodys, kad visa tai yra normalu, taip ir turi būti: nemiegotos naktys, laižomos soskės nuo žemės, vėmalai plaukuose ir uostomi užpakaliai. Nešiosis jie tuos padarus į restoranus vakare ir keliaus lėktuvais reikia nereikia. Su pirmais žingsniais viskas persikels į kitą lygį: prasiskels jie galvas į gatvės stulpą, vėl ir vėl bėgs į gatvę, versis nuo laiptų, valgys močiutės tabletes. Ir taip – visą laiką, teikdami mums viltį, kad viskas su jais bus gerai, ir čia pat tą viltį sudaužydami, ir taip iki pergalingos pilnametystės: statistinė dauguma jų užaugs, o mes pražilsim ir sustorėsim.
Dabar baisu jums, mamos ir tėčiai, tai skaityti ir gaila manęs, nes jūs iš kitos planetos ir jau pamiršot, kaip buvot netėvai ir buvo kitos prasmės, tikslai ir norai. Jūs pasakojat man, kai klausiu, o kartais – kai neklausiu, kaip viskas yra gražu, žavu ir papudruota jūsų planetoje. „Prasminga“, – jūs tai vadinate.
Jei kada nors sėsiu į tarplanetinį devynių mėnesių skrydį ir sėkmingai persikelsiu į tėvų planetą, visa mano dabartinė prasmė bus negrįžtamai ištrinta kūdikių chemtreilų.
Tikiu, kad jūsų planetoje yra prasminga. Ji tiesiog yra kita planeta su savo dėsniais ir prasmėm. Marsiečiams Marse irgi gerai, nes ten jų planeta. Aš tiesiog noriu užrašyti šį tekstą, kol neturiu tėviškų hormonų. Jei kada nors sėsiu į tarplanetinį devynių mėnesių skrydį ir sėkmingai persikelsiu į tėvų planetą, visa mano dabartinė prasmė bus negrįžtamai ištrinta kūdikių chemtreilų. Nebegalėsiu grįžti, jausti ir parašyti taip, kaip dabar. Viskas bus negrįžtamai ištrinta ir pamiršta. Ir tuomet...
...mylėsiu savo naujagimį, ir jis bus man nuostabiausias padaras Žemėje, ir daug kalbėsiu apie jį savo kitiems draugams tėvams, ir kartais net postinsiu dalykus į feisbuką, ir džiaugsiuosi jo mažais gyvenimo žingsneliais, pamiršiu savo bevaikius draugus, nes jie nesupranta, kas yra tėvystė, ir atrasiu naujų prasmių bei motyvacijų, ir stengsiuosi, kad Žemė būtų geresnė, nes čia mano kūdikio namai. Išgyvensiu dėl jo nesėkmių, net jei tai sloga, ir džiaugsiuosi jo pirmu žodžiu, net jei tas žodis bus „gaga“. Stengsiuosi būti jam viskuo pasaulyje ir vienintelis pavojus bus, kad per daug norėsiu jam duoti. Mano filosofija atras naują gylį ir parašysiu visokių tėviškų tekstų, ir mano skaitytojai džiaugsis mano kito lygio branda. Tada galėsim atsiversti šį tekstą ir kartu pasibaisėti, kaip aš galėjau parašyti šitas bevaikes sapaliones ir kaip žmonės toje netėvų planetoje paviršutiniškai gyvena.
Visgi dėl vieno dalyko labai abejoju. Jei, jau būdamas toje tėvų planetoje, sutiksiu apsivariusį svetimą vaiką prekybcentrio tulike, manau, nedarysiu tokios gelbėjimo operacijos, kokią atliko Robertas, net ir su savo paturbintais tėviškais hormonais. Manau, išlikdamas savimi, jam pasakysiu: „Palauk, vaikeli, neverk, aš tuoj – apsaugą pakviesiu.“