Daumantas Mikučionis: Moteris ir penki jos vyrai. 2 dalis

Daumantas Mikučionis / Asmeninio archyvo nuotr.
Daumantas Mikučionis / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: „Laimė“
2018-02-10 21:29
AA

Jei turiu galimybę rinktis, laiką leidžiu moteriškoje kompanijoje. Gal todėl, kad gimiau po Mergelės ženklu. Gal todėl, kad moterų pasaulio suvokimas visada atrodė įdomesnis, nors ir mažiau suprantamas. Arba todėl, kad negeriu ir seniai supratau: jei blaivus turiu būti girtų kompanijoje, tai buvimas tarp alkoholio paveiktų moterų turi net kelis svarbius privalumus prieš prikalusių vyrų blevyzgas.

Todėl ir šiandien aš smalsiai žiūriu, kaip mano „30+“ draugytės aptarinėja pasibaigusią vasarą ir kurortų nuotykius. Ant stalo – taurės su proseku (iš kur ta moterų meilė burbuliuojantiems gėrimams?) ir lengvi desertai. Pavyzdžiui, maniškis – natūralus jogurtas su šalavijų sėklomis ir medumi, todėl, aišku, nesiskaito kaip desertas.

Kalbant apie „nesiskaito“, kompanijos pagrindinė diskusija netrukus tapo vieno „Laimos“ numerio temos tęsiniu. „Dauma, na tu ir pavarei su tuo sekso skaičiavimu! Draugės prunkščia susitikusios, visokius „nesiskaitančius“ iš naujo prisiskaičiavusios, kekšėmis viena kita išsivadina. Tikrai atrodo, kad daugybės variantų nesam užskaičiusios! Bet kodėl taip yra? – klega draugytės. – Kodėl mes tą skaičių žemyn stumiam? Juk, atrodo, modernūs demokratiški laikai, ir žmonės laisvi, suaugę, visi supranta, kad ne tik vyrai, bet ir moterys progų turi ir jomis naudojasi...“

„Ką gi, mielos, jūs kuklinatės – jūs ir papasakokite, kas jus verčia meluoti net sau pačioms.“

Mes mėgstam gražias papudruotas princesių istorijas, o tai reiškia, kad esam linkusios nutylėti arba pamiršti tas, kurios… nepaėjo.

„Matot, moterys pudruojasi“, – sako draugytė, kurią vadinsime Teisuole. Ji tokio tipažo kaip Šarlotė, jei pamenat iš „Sekso ir miesto“. Jos skaičius, be abejo, yra saugusis „penki“. „Mes mėgstam gražias papudruotas princesių istorijas, o tai reiškia, kad esam linkusios nutylėti arba pamiršti tas, kurios… nepaėjo. Penki yra komfortiška moteriai. Penkis ji gali pagrįsti tiek sau, tiek kitam vyrui, tiek draugei ar mamai (na, būna ir taip!). Penki yra legalus ir moteriai dvasios komfortą keliantis skaičius.“

„Tikrai, – padedu. – Ir kai tu sakai mes, turi omeny save, panele Teisuole.“ – Vypt. – „Visi galai sueina. Paskaičiuokim: pirma meilė mokykloje. Antra meilė univeroje. Tada trečia meilė, su kuriuo buvo rimti santykiai (= gyvenai kartu). Ketvirta – tai santuokinis vyras, su kuriuo tu turi vaikų. Ir penkta – tai santuokos krizės vyras arba tą krizę sukėlęs vyras.“ – Skausmingas vypt. – „Jis ir yra tas vyras, dėl kurio dabar tavo būsena tokia, kad padauginusi proseko man pasakoji apie savo turėtų partnerių skaičių. Štai toks yra legitiminis moters penketukas. Visa kita – tik skirtingų interpretacijų reikalas, kur mano interpretacija bus visada neteisinga, o tavoji – tiksli.“

Teisuolė man pritaria: „Virš penkių mes kylam į pavojingą zoną. Moters komfortas mažėja, nes kiekviena varnelė ją stumia seno gero pasileidėlės statuso link.“ – „Tikrai? Vis dar?“ – „Joaa, kažkaip vis dar. Mamų ir močiučių kaltos tiesos negrįžtamai paveikė smegenis. Bent jau šitos kartos. Mes suprantam, kad galim elgtis su savo kūnais, kaip norim, bet taip pat nenorim, kad jūs, vyrai, žinotumėt, kaip mes elgiamės su savo kūnais. O tu geriau paaiškink, kas jus verčia pūstis šimto link!“

„Aaaa… mmm… Hefnerio atminimas? – kraipau galvą. – Tas noras toks pamatinis, kad net niekada nesistengiau įvardyti. Tiesiog vieną rytą ankstyvoj paauglystėj prabundi su išdidėjusiu per naktį peniu ir staiga visas klasiokes pradedi įsivaizduoti nuogas. Gyvenimo misija tampa aiški kaip diena ir nei močiutė, nei mama ar tėvas tos misijos nekoreguoja. Kaip tu nori šio pyragaičio, taip aš siekiu sekso. Mes gi kaip prisipildantys indai: kai gaunam, ko norim, kurį laiką ramu, paskui… na, žinai, pradeda spausti sieneles, ir vėl iš pradžių… Mūsų skaitikliui pristabdyti nėra jokio kultūrinio stabdžio – niekas mūsų nesmerkia, nes, kaip neromantiškai tai beskambėtų, visi supranta „spaudžiančią“ vyrų seksualumo prigimtį.“

„Taip, velniai griebtų tą jūsų eržilišką prigimtį, – pratrūksta kompanijos Cinikė („Sekse ir mieste“ ji būtų Samanta). – Mane siutina tiek tavo išvedžiojimai, tiek supratimas, kad jie teisingi! Moterų seksualumo suvaržymai irgi iš to, kaip mes suvokiam savo prigimtį ir anatomiją. Moteris net Biblijoje ir Korane vadinama nešvaria! Liekant prie tavo indų analogijos, aš pati kaip indas: arba į mane teka vyrų skysčiai, arba iš manęs bėga moteriški skysčiai!“

Sudie apetitui, visi atšlyjam nuo maisto ir gėrimų. Teisuolė svaidosi pasibaisėjusiais žvilgsniais, ieškodama mūsų paramos. Oi, varge varge, taip ir matau, kaip ši pabaiga dar daug metų man kandžios į užpakalį, bet žodžių iš dainos neišimsi… Cinikė įgauna pagreitį. „Lažinuosi, kad dėl tokios „menamos higienos“ ir yra skirtingai žiūrima į lyčių seksualinį elgesį. Vyrai mažiau susiteršia! – ji griebia mano tuščią stiklinę su jogurto likučiais, išima šaukštelį, demonstratyviai aplaižo: – Juk jei radote indą su jogurto likučiais ir jame šaukštelį, tai šaukštelį lengviau nuplauti?..“