Daumantas Mikučionis: #metoo karas: skauda abiem pusėms

Daumantas Mikučionis / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-09 20:29
Kai rašiau šį tekstą, #metoo naujienos iš Lietuvos kultūros pasaulio buvo dar šviežios, o kai jūs jį skaitysite – tikėtina, kad jau turėsime ir naujų „herojų“. Akivaizdu, kad ši tema bus aktuali dar kurį laiką.

Vienas nepatogiausių jausmų per gyvenimą žengiančiam žmogui yra daryti tai su pačiūžom. Slystantis paviršius, į kurį reikia atsiremti dviem peilio ašmenim, yra tikra nekomforto zona. Bent jau pirmus šimtą kartų. Nors mano šimtai kartų jau įveikti, tas diskomfortas čiuožinėjant ant ledo su drauge feministe vis dar yra, o aš jį dar padidinu, nes pertraukose tarp čiuožimų mes kalbam apie #metoo, net ant ledo neišeinančią man iš galvos.

Aš jaučiuosi labai nejaukiai dėl viso #metoo reikalo. Jau vien tai, kad esu iš „kaltosios lyties“, užlieja man tokį nepatogumo jausmą.

„Žinai, ką, miela drauge, aš jaučiuosi labai nejaukiai dėl viso #metoo reikalo. Jau vien tai, kad esu iš „kaltosios lyties“, užlieja man tokį nepatogumo jausmą. Tada mano vidinis pragmatikas man liepia pažiūrėti į viską objektyviai – ir tada nori nenori vis tiek atrodo, kad tos panos keistai elgiasi, pranešdamos apie tai po 10 metų pertraukos.“ Feministė pradeda nervingai baksnoti pačiūža į rūbinės linoleumą. „Palauk, nepyk – dar nebaigiau apie savo diskomfortą. Atsargiai, atšipinsi pačiūžą. Mano vidinis filosofas sako, kad aš negaliu pažvelgti objektyviai, nes esu iš „kaltosios lyties“. Ir prie manęs niekas nemėgino priekabiauti, bent jau seksualiai.“

Abu krypuojam ledo link, ten pilna vaikų su tais kvailais pagalbiniais pingvinais. Staiga prisimenu istoriją iš vaikystės.

„Kartą mane, dešimtmetį snarglį, apiplėšė iš matymo pažįstami kiemo chuliganai. Mes prieš juos žaidėm improvizuotą ledo ritulį – kieme tarp mašinų ir be pačiūžų. Jie pralošė, užtat atsigriebė kitaip: simboliškai užvožė man per galvą, atėmė tris rublius, prigąsdino niekam nesakyti, nes „bus blogiau“, ir dingo. Nusikaltimas įvykdytas, bet dabar aš, jo auka, jau esu dalyvis ir netgi turiu pareigų. Absurdiška, bet aukai, patekusiai į nusikaltimą, kyla pareiga – pranešti teisėsaugai ir padėti atskleisti nusikaltimą.“ – „Ar pranešei bent tėvams?“ Dabar mes stengiamės apšilti darydami įtūpstus, bandydami išvengti vaikų ir pingvinų. „Ne. Žinai, kodėl? Suveikė sena gera kaštų ir naudos analizė. Trauma buvo nesunki – viso labo mėlynė, tėvams pasakiau, kad susidūriau su draugu ant ledo. Trys rubliai tais laikais irgi tereiškė pietus. O vazotis daug – ir moralinis diskomfortas, ir laiko sąnaudos, ir dar tas jų grasinimas. Na, dviprasmiška, bet aš, būdamas auka, nusprendžiau nieko nedaryti. Tau tai primena ką nors?“ – „Tai ne tas pats…“ – pradeda draugė. Dabar mes čiuožiam atbulom, vingiuodami tarp kliūčių.

„Taip, ne tas pats, skiriasi amžius, lytis ir nusikaltimas, bet principas vienodas. Auka turi pranešti – ir kuo anksčiau, tuo lengviau ištirti nusikaltimą. Bet, nepaisydamas to, aš jaučiuosi kaltas. Na, kodėl mano lyties atstovai meno virtuozai turėtų dėti penį savo studentei į ranką? Kita vertus, penis rankoje, kaip ir mėlynė ant veido, patys savaime neliudija nusikaltimo. Žymiai svarbiau, kaip tai atsitiko. O tada ir pasidaro svarbu aplinkybės ir jų pranešimas.“

„Jei nebūtų taip slidu, aš tau užvožčiau“, – varto akis čiuožianti feministė. – „Čia kita dalis pamąstyti, – improvizuoju lenktynes ant ledo: čiuožiu atgal, o ji mane vejasi čiuoždama į priekį. – Jei kas nori nuversti nuo valdžios tironą, tai turi padaryti jėga (o jėga nėra moterų stiprybė) arba argumentais įtikinti, kad taip jam geriau. Jei jūs norite, kad dabar tūkstantį metų moterys būtų dominuojanti lytis, mes tam, aišku, priešinsimės. Jei norite pokyčių – tuomet turite įtikinti, kad mums tai bus geriau. Aš labiausiai ir pasigendu tos sveikos diskusijos, argumentų, kitos pusės išklausymo. Mes negalėsime nieko pakeisti, jei jūs nemėginsite suprasti ir vyrų. Kiekviena istorija turi savo priežasčių. Kiekvienas nusikaltėlis turi savo asmeninę dramą. Spėju, mes neturime daug vilties, kad pasikeis patys šių dienų istorijų blogiukai. Mes tikimės užauginti kitokią vyrų kartą. Tam reikia ne tik moterų, bet ir vyrų pastangų. O kai siūlau moterims pagalbą – feisbuke ar savo skiltyje, man susidaro įspūdis, jog aš esu priešas jau vien todėl, kad vyras, ir nebe labai svarbu būna, ką siūlau.“

Dabar eilė paskutiniam pratimui – su pakėlimu – kur sklęsime ledu grakščiai kaip skristi kylančios gulbės. Mes daug treniravomės, ir daug kartų pavyko. Bet dabar, mums skriejant ratu, aš jaučiuosi išsimušęs iš vėžių. Visos tos kalbos apie lytis, priekabiavimą, penius rankoje ir kaip liesti dera, o kada nedera, persunkia man smegenis. Kai jau reikia pradėti pakėlimą, mano ranka nevalingai sudreba ir atsiremia į jos kūną penkiais centimetrais aukščiau, negu reikia, kad kūnas būtų tobulai subalansuotas. Turbūt matėte per TV, kaip čiuožia profesionalai: reikia labai žemai ir labai intymiai. Paprastai moteris ten leidžia vyro ranką tik lovoje arba ant ledo. Tų penkių centimetrų užtenka, kad jos kojos taptų lemiamai sunkesnės už likusią kūno dalį, o tai savo ruožtu išbalansuoja mane, ir mes abu, makabriškai skeryčiodamiesi, visais savo mėgėjiškais kilogramais teškiamės ant kieto „Akropolio“ ledo.

Smarkiai skauda ir šiek tiek juokinga. Iš jos akių matau, kad supranta, kodėl suklydau. Sėdim ir inkšdami kikenam. Dviejų lyčių nesusikalbėję atstovai. Puolę ant ledo. Skauda abiem.

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai