Mylimoji, aš ir Liutauras mynėm jo autotralu Klaipėdos link. Krovinys – mano buvęs automobilis, kurį dabartinė žmona subtiliais raganos kerais nužudė (vėliau paaiškėjo, kad reikia keisti variklį) tiesiog sėdėdama keleivės vietoje.
Ponia, matote, nemėgsta traukos dėsnio ir nelabai gerai sutaria su greitai judančiais objektais (tą patį mėnesį jos skrydžiuose aviakompanijos triskart keitė sugedusius lėktuvus). Liutauras leidžia gyvenimą mindamas trasa Vilnius–Klaipėda ir gelbėdamas sugedusius auto ir jų vairuotojus. Jo telefas visada ant laido ir nuolat skamba. Retom eterio tylos minutėm Liutauras pasakoja trasos istorijas, vieną iš kurių turėtų išgirsti mano tėvas, jūsų nuolat užsiėmusi sesė, per daug dirbantis bosas, kontrol frykė kolegė ir šiaip pusė šio lekiančio pasaulio.
Kai karjeros pradžioje Liutaurui Klaipėdoje paskambindavo sugedęs prie Vilniaus klientas, jo pirmas instinktas būdavo spausti dugną ir lėkti kuo greičiau – ir klientui padėti, ir pinigų uždirbti. Kurį laiką taip ir darė. Kol pastebėjo neišvengiamą darbo tiesiojoje linijoje ypatybę: jei pakeliui ateina dar vienas skambutis iš Kryžkalnyje sugedusio kliento, kurį reikia tempti į Vilnių, o tu spaudei gazą, tai dabar jau esi senokai pravažiavęs Kryžkalnį – nei grįžti, nei palikti. Jei nebūtum skubėjęs, itin optimaliai pasikrautum šį antrą klientą ir suvažinėtum į abu galus su pelningu kroviniu. Gedimas statistiškai, be abejo, gali būti bet kuriame trasos taške, dėl to ilguoju laikotarpiu Liutaurui yra tas pats, važiuoti neviršijant greičio ar lėkti, – jis vidutiniškai pataikys paimti tiek pat sugedusių klientų, optimizuojančių jo maršrutą.
Tik važiavimas lėtesniu tempu turi daug kitų privalumų: mažiau rizikos, mažiau degalų, taupomas tralas, lieka daugiau vietos mintims ir ramybės galvoje.
Jūs gi pagaulios ir matot, kur lenkiu: jei mūsų „trasa“ yra gyvenimo tiesė, tai varyti greičiau arba dirbti daugiau taip pat neapsimoka, kaip Liutaurui spausti dugną. Kai varai darbinius viršvalandžius iki 21-os, tai praleidi gyvenimo stebuklus, kurie vyksta nuo 18-os. Kai būni mama helikopterė, tai vaikas neišauga 007 – jis išauga l00ser. Ir – su skaudžia asmenine gaida iš paauglystės – kai tėvo liepimu laistai pomidorus šiltnamyje dukart per dieną (nes gi dvigubai geriau, ane?), tai, pasirodo, neišauga dvigubai daugiau pomidorų – derlius tiesiog supūva. Perdėtas darbštumas yra taip pat kvaila ir netoliaregiška, kaip ir perdėtas neveiklumas. Tavo per darbšti mama yra mirusi, o tavo tingi puskė, paauglystę praleidusi maivydamasi prieš veidrodį, dabar Monake selfinasi ir turi 20 000 sekėjų. Gyvenimas yra ilgų vidurkių žaidimas, nebent priklausot makabriškam „27 klubui“ , kurio narius, turbūt sutiksite, vienija visiškas gazas–dugnas propagavimas. Na, ir tai, kad jie mirę.
Tingėjimas yra pasirinkimas ir, kaip daugelis mūsų pasirinkimų, turi gerų ir blogų pusių. Blogas girdžiu visą gyvenimą: tingėsi – nepasieksi, netapsi, nepripažins, nemylės, nemėgs, negausi ir neturėsi.
Gero negirdėjau nieko – irgi visą gyvenimą. O be reikalo. Tinginiai būna mažiau pavargę, šviežesni, ne tokie įsitempę. Tinginiai, kurie moka savęs negraužti, yra geresnės savijautos už vidutinį darboholiką. Tinginys turi mažiau apkrautą galvą, kurioje lengviau veisiasi šviežios mintys ir idėjos. Ir – mokslinis faktas – tinginiai yra protingesni už darbštuolius. Nors čia, manau, maišoma priežastis su pasekme – tinginiai tiesiog atidžiau pamąsto, kur apsimoka nukreipti savo pastangas, ir yra mirtini „svarbiausia – kažka dariti“ ideologijos priešai.
Žiūrėkite, aš jums nesakau: tingėkite! Aš tik jums sakau: nedrožkit savęs už tą tingėjimą. Problema yra ne pats tingėjimas, o nesiliaujanti baudų sau lavina už tą žmogišką įprotį. Neslėpkite savo tinginio po išorinėmis aplinkybėmis, nevadinkite nuovargiu ir neieškokite ligos simptomų jam pateisinti. Nešiokite savo tinginį išdidžiai, lyg jis būtų natūrali ir neišvengiama jūsų esybės dalis. Didžiuokitės ir mėgaukitės savo tinginiu, skelbkite socialinėj medijoj ir girkitės spalvomis, kurių atrandate tingėdamos.
Jūs tikrai pastebėjote: kai pavarot dvi valandas intensyviai – kitas dvi biški ilsitės. Jei varot visą dieną – kitą dieną varot mažiau. Jeigu mėnesį – imat atostogų – toli. O jei varot visą verslo sezoną – einat pas daktarus, būrėją ir ilgesnių atostogų – toli toli. Kiti varo 10 metų – tada gula į ligoninę, kokį nors kardio-, onko- ar kitą rimtą skyrių, o paskui išvažiuoja ant visam į Indiją. Manau, per gyvenimą mūsų trasos vidutinis greitis – kaip ir Liutauro atveju – susivienodina į kažkokį žmogiškai įmanomą. Kodėl gi mums nenustojus jos slėpti, neigti ir gėdinti? Apkabinkite savo tinginį – jo visą gyvenimą niekas nemylėjo. Gerų švenčių ir, jei planuosit kitus metus, suplanuokite ir begėdišką tingėjimą.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.