Daugelis iki šiol negali patikėti, koks buvo pirmasis Jurijaus Veklenko darbas Vilniuje

Dainininkas Jurijus Veklenko / Asmeninio albumo nuotr.
Dainininkas Jurijus Veklenko / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
2018-06-03 16:13
AA

Pergalė televizijos projekte „Mes – vieno kraujo“ Jurijaus VEKLENKO (28) ant laurų neužmigdė – jis tai priėmė kaip šansą išsiveržti iš šešėlio (juk net du sykius lydėjo Lietuvos atstovus į „Euroviziją“ kaip pritariantysis vokalistas!) ir jau kitą dieną į eterį paleido savo naują solinę dainą.

„Jei ne ši pergalė, nežinia, ar turėčiau užsidegimo eiti į įrašų studiją“, – prisipažįsta ne viename televizijos muzikiniame projekte sėkmę bandęs atlikėjas. Pokalbio laiką Jurijus paskiria per pietų pertrauką – jis dirba vienoje IT įmonėje Vilniuje ir tik laisvalaikiu – vakarais ar savaitgaliais – gali jo skirti muzikai, tuomet suka į įrašų studiją ar vyksta į koncertus. Tad tik pritariamai linkteli galva paklaustas, ar kartais keliolika minučių nenusnūsta palinkęs prie darbo stalo.

„Vaikystėje muzikos mokyklą mečiau, groti trimitu man nepatiko, nepasekiau trejais metais vyresnio brolio pavyzdžiu, kuris ją baigė su pagyrimu. Dabar gailiuosi, bent natas pažinočiau... – sako. – Muzika mane patraukė gana vėlai – tik paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Priklausiau bažnytiniam chorui, važiavome su bendraminčiais į Tezė Prancūzijoje, ten ir supratau, kad man patinka dainuoti.“

Jurijus Veklenko / LNK archyvo nuotr.

Dar studijuodamas rekreaciją ir turizmą gimtojoje Klaipėdoje, Jurijus metė sau iššūkį ir dalyvavo populiariame televizijos projekte „Lietuvos talentai“. O kai rankose jau buvo diplomas, nedvejodamas persikėlė į Vilnių – gundė dainininko kelias, tačiau ne viskas pasirodė taip paprasta. „Atvažiavau į Vilnių tikėdamasis, kad visi manęs laukia išskėstomis rankomis, o... – šypteli. – Reikėjo laiko, kol supratau, jog turiu daug dirbti, jei noriu, kad ledai pajudėtų. Buvo ne viena akimirka, kai nepavykdavo ir užplūsdavo liūdesys.“

Nors scena viliojo, Jurijus suprato, kad muzika negali būti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, duonai kasdieninei turi užsidirbti kur nors kitur. „Pirmasis mano darbas Vilniuje – Skambučių centro operatorius. Ten dirbdamas labai gerai išsilavinau anglų kalbą“, – pažymi. O gal toks darbas ir užgrūdino balsą? „Manau, per tą laiką balsas kiek pažemėjo. Ne kartą girdėjau, kad man atsiliepus telefonu žmogus pagalvodavo, jog apsiriko ir paskambino į sekso telefonu liniją, – nusikvatoja Jurijus. – Mano balsas žemas, ypač rytais, kai dar būnu apsimiegojęs ir neprabudęs. Balso treniruotėms darbas Skambučių centre iš tiesų gerai, nes visą dieną turi kalbėti aiškiai ir ramiu tonu. Jei po darbo sumanydavau važiuoti į įrašų studiją, dainuoti jau nebegalėdavau, balsas būdavo pernelyg nualintas.“

Jau kuris laikas, kai Jurijus gali balsą tausoti, – darbuojasi IT įmonėje. Ar kolegų nestebina šalia sėdintis dainininkas, kurį dažnai galima matyti įvairiuose televizijos projektuose? „Yra kolegų, kurie tiesiog įnikę į kompiuterius, bet dauguma turi ir kitokių interesų, tad aš irgi neišsišoku, – paprieštarauja. – Aišku, per šventes prašo padainuoti.“

Jurijus Veklenko / LNK nuotr.

Jurijus yra bandęs sėkmę „Eurovizijos“ nacionalinėse atrankose, į didžiąją šio populiaraus konkurso sceną lydėjo Andrių Pojavį, Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos duetą. „Pritariantysis vokalistas turi dainuoti geriau už pagrindinį, – tik nusišypso. Tiesą sakant, nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje Jurijus dalyvavo skandalingoje Lolitos Zero komandoje ir ją įdainavo. – Aišku, norėčiau vykti į konkursą kaip pagrindinis vokalistas, tik neįsivaizduoju, kaip reikėtų susitvarkyti su jauduliu. Kai lydėjau kitus, jaučiausi labai ramus, bet tuomet į tave nekrypsta visų žvilgsniai...“

Atlikėjas nemėgsta kompanijų šurmulio, penktadienio vakarą vietoj naktinio klubo mieliau eina į sporto klubą ir ten lieja prakaitą. O geriausiai pailsi žaisdamas šratasvydį. „Tai toks suaugusių vyrų karybos žaidimas, – juokiasi. – Turiu įrangą, du kartus pas mane bute jau lankėsi pareigūnai, nes kažkas per langą pamatė, kaip valau šautuvą, – iš toli jis niekuo nesiskiria nuo tikro ginklo, – ir iškvietė policiją. Dabar visuomet užsitraukiu užuolaidas, kai nutariu išsitraukti šratasvydžio šautuvą. Kaimynų budrumą galima suprasti, nes mūsų rajoną buvo sukrėtusios gaudynės, kai pareigūnai vaikėsi su Kalašnikovu pabėgusį įtariamąjį, virš mūsų namų skraidė sraigtasparniai, dėl to visi tapo labai budrūs.“