Darius Maskoliūnas išrinktas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriu

Darius Maskoliūnas
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-11-12 13:54
Antradienį Kaune įvyko Lietuvos krepšinio federacijos Vykdomojo komiteto posėdis, kurio metu buvo išrinktas naujasis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris.

Posėdžio metu buvo pateiktos dvi kandidatūros. Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidentas Vydas Gedvilas į šias pareigas pasiūlė Antaną Sireiką, o LKF prezidentas Arvydas Sabonis – Darių Maskoliūną.

Po pasitarimų ir diskusijų LKF Vykdomojo komiteto nariai už A. Sireiką atidavė 1 balsą, už D. Maskoliūną – 13.

Artimiausias iššūkis naujojo stratego lauks jau kitų metų vasario mėnesį, kai Lietuvos rinktinė pradės kovas 2021 metų Europos čempionato atrankoje. Lietuviai vasario 21 dieną išvykoje susitiks su Belgijos rinktine, o vasario 24 namuose priims Čekijos komandą. Dar vienas išbandymas įvyks birželio 23-28 dienomis, kai Lietuvos rinktinė dalyvaus olimpinių žaidynių atrankos turnyre.

„Žalgiryje“, kaip ir gyvenime, jis yra tvirta ramybės uola, kurią nelengva išbalansuoti. „Vis dar mokausi suvaldyti save“, – šypteli klubo vyriausiojo trenerio asistentas Darius Maskoliūnas.

1999-aisiais tapęs Eurolygos čempionu, pernai jis ten sugrįžo su treniruojama komanda: subrendęs, žaidėjo marškinėlius iškeitęs į trenerio kostiumą, sukaupęs neįkainojamos patirties ir gerai suvokiantis pergalės prasmę.

Darius Maskoliūnas / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Darius Maskoliūnas / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Dalijamės praėjusių metų Dariaus Maskoliūno interviu žurnalui „Žmonės“.

Jūsų treniruojama „Žalgirio“ komanda, stebint sužavėtiems gerbėjams, ryžtingai nužingsniavo iki pat finalinio Eurolygos rungtynių ketverto. Kaip dėl to jaučiatės?

Ne, tikrai ne. Be abejo, jaučiamės šio to pasiekę, bet laukia darbai, kurie neleidžia sėdėti ant laurų. Dabar atsiranda vis daugiau tvirtinančių, kad jie jau seniai numatė tokį „Žalgirio“ šuolį, – aš tuo negaliu pasigirti, matyt, esu linkęs atsargiau viską vertinti. Tikėjausi, kad pateksime į aštuonetą, bet dėl ketverto... Reikia pripažinti, mums sekėsi: tos komandos, kurios lyg ir turėjo laimėti, pralaimėjo, ir galiausiai likome akis į akį su „Olympiacos“. Įvyko daug dalykų, kurie prieštarauja sveikai logikai, bet mums tai išėjo į naudą.

Kad dabar nenuskambėtų, jog tai tebuvo vien sėkmės ir atsitiktinumų rezultatas...

Vien atsitiktinumais toli nenuvažiuosi. Eurolygoje juk daug rungtynių: gali netyčia laimėti vienas, bet seriją iš trijų – jau sudėtinga. Dėkoti už tai, žinoma, reikia vyriausiajam treneriui Šarūnui Jasikevičiui ir žaidėjams.

O kaipgi jūs?

Aš – padėjėjas, dirbu savo darbą. Viliuosi, visi dirbame neblogai, jei rezultatas toks (šypteli). Komanda puikiai susilipdė jau pernai – nedaug trūko iki aštuoneto rungtynių. Per tuos metus žaidėjai dar geriau perprato sistemą, labiau suprato vyriausiąjį trenerį. Trenerių štabas nepasikeitė –visada buvo darnus. Mes tikrai gerai sutariame: aišku, pasiginčijame, parėkaujame, bet šiaip nejaučiame jokių piktų jausmų. Kituose klubuose būna visko: žinau situacijų, kai vyriausiajam treneriui už nugaros kasamos duobės, kad tik įkristų... O mes esame draugai, kurie labai stengiasi dėl bendro rezultato.

Darius Maskoliūnas su šeima / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Darius Maskoliūnas su šeima / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Tikiu jumis, kita vertus, nėra lengva tuo patikėti: juk sporto esmė – būti pirmam. Toks buvo ir jūsų tikslas, kai atėjote į sportą. O dabar, rodos, nuoširdžiai tenkinatės vaidmeniu „numeris du“: nejaučiate jokio priešiškumo asistento statusui, nors pats esate ne kartą buvęs vyriausiuoju treneriu ir, ko gero, dar ne kartą būsite.

Manau, kad tikrai būsiu (šypsosi). Bet man labai patinka tai, ką dabar darau ir kur esu. Veidmainiauti ilgai negalėčiau: turbūt akivaizdu, kad savo vietoje komfortabiliai jaučiuosi. Ginkdie, neišsižadu atsiradus galimybei vėl dirbti vyriausiuoju treneriu, bet šią dieną mane viskas tenkina: labai daug išmokau ir toliau mokausi iš jaunesnio kolegos – Šarūno.

Bet ir jam yra ko pasimokyti iš jūsų. Kad ir gebėjimo nepamesti šalto proto: kai įsikarščiavęs vyriausiasis treneris gauna techninę pražangą ir turi palikti aikštelę, jūs ramiai perimate komandos vairą ir tolygiai nuvairuojate iki pergalės.

Taip nutinka retai, ir tai nebūna vien mano nuopelnas. Kalbant apie krepšinio supratimą, Šaras yra unikumas: tokius žmones kaip jis Europoje suskaičiuočiau vienos rankos pirštais. Darbas su juo mane ugdo visomis prasmėmis, suteikia daugybę patirties – aš jam labai dėkingas.

O jei Šarūnas išvyktų dirbti į kitą klubą ir jums tektų rinktis – važiuoti kartu su juo ar likti „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu?

Sunku pasakyti, kaip bus, jeigu bus, – tai priklauso nuo aplinkybių. Dabar turime pabaigti sezoną, o tada prasidės svarstymai ir galvojimai. Kaune aš turiu idealias sąlygas dirbti – sakau tai neperdėdamas. Ten galiu tiesiog atsiduoti darbui, neskauda galvos dėl nieko kito. Taigi kur nors išvažiuoti vien dėl paties važiavimo nėra mano tikslas. Bet, kaip minėjau, – matysime, kaip bus.

Kai 1999-aisiais laimėjote Eurolygą, buvote „Žalgirio“ komandos kapitonas: kaip jautėtės tada, palyginus su dabar?

Kaip gali jaustis, būdamas dvidešimt aštuonerių?.. Jaunas, žioplas, nepatyręs (juokiasi). Tada mums irgi daug kas pasisekė. 1998-aisiais laimėjome Europos taurę, liko žaisti visas komandos branduolys, pasistiprinome puikiais legionieriais. 1999-ieji mums buvo pirmieji metai Eurolygoje: kas galėjo tikėtis, kad žaisime finaliniame ketverte ir dar laimėsime? Niekas. Iš padilbų žvalgėmės į grandus – kinderiusulkeriusefesus: didžiuliai biudžetai, krepšinio žvaigždės... Mes greta jų – kaip nabagėliai. Bet laimėjome vienas rungtynes, antras, pasitikėjimas augo...

Tie du sezonai buvo kosminiai: pralaimėjome labai mažai rungtynių, kolektyvas buvo tvirtas kaip akmuo, visi kartu važiuodavome vakarieniauti, švęsdavome vaikų gimtadienius ir šeimos šventes. Taip ir nugalėjome. Niekada nepamiršiu, kaip mus pasitiko Lietuvoje: kiek žmonių ošė oro uoste, Vilniaus gatvėse, visą kelią iki rotušės... Gal ir buvome ne visai išsiblaivę, tačiau jausmas nerealus: džiaugiesi, bet dar nesuvoki, kas įvyko. Tik metams bėgant labiau įvertini, supranti, ką tai reiškia ir klubui, ir žmonėms.

Darius Maskoliūnas / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Darius Maskoliūnas / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Ką vadovaudamasis dabartiniu protu ir patirtimi darytumėte kitaip po tokios pergalės?

Manau, ir tada pavyko priimti teisingą sprendimą – išvažiuoti. Nebuvau superžvaigždė, bet pasiūlymų iš kitų klubų visgi sulaukiau. Ėjo gal aštuntas mano sezonas „Žalgiryje“, laikmetis finansiškai nebuvo stiprus – lietuviams tada niekas nemokėjo didelių pinigų. O užsieniečiai staiga pasiūlė keliasdešimt kartų daugiau!.. Puikiai atsimenu, kaip mane tai draskė iš vidaus. Juk iki tol įsivaizdavau, kad ties „Žalgirio“ riba žemė ir baigiasi, toliau tik praraja. Laimei, atsiradęs agentas atvėrė akis: „Tau reikia išvažiuoti pamatyti pasaulio.“ Amžinatilsį Kalmanovičius, sužinojęs, kad pasirašiau kontraktą su Sopoto „Prokom Trefl“, važiavo susitikti su klubo prezidentu, siūlė išpirkti kontraktą, kad tik grąžintų mane į „Žalgirį“.

O sakote – nebuvote superžvaigždė...

Nebuvau, bet visgi buvau reikalingas. Lenkai nesutiko, manau, man tai išėjo į naudą. Po pirmųjų metų Sopote kažkas paklausė, ko išmokau. Atsakiau, kad išmokau pralaimėti. Atėjau į vidutinę Lenkijos komandą, turinčią nedidelį biudžetą: treneriai keitėsi, mes net nepatekome į atkrintamąsias Lenkijos taurės varžybas. Bet paskui, sezonas po sezono, kilome vis aukštyn: bronza, sidabras, auksas... Keletą metų iš eilės žaidėme Eurolygoje. Man viskas patiko: komanda, fantastiška Lenkijos vieta, jūra. Lenkiškai mokėjau dar nuo vaikystės, kai užsislėpę naktimis žiūrėdavome lenkų televiziją.

Darius Maskoliūnas su šeima / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Darius Maskoliūnas su šeima / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Šeimą išsivežėte kartu?

Taip. Vyresnėlis Gustas ten vaikščiojo į darželį, gimė Emutė. Paskui šeima grįžo į Vilnių, atvažiuodavo tik manęs aplankyti. Pusmetį žaidžiau Graikijoje – vėl gera patirtis: svetima šalis, visiškas chaosas, nes prieš 2004-ųjų olimpiadą Atėnuose vyko masiniai kelių taisymai ir miestas nuolat būdavo užsikimšęs. Graikai emociškai labai skiriasi nuo mūsų: į varžybas susirinkdavo gal trisdešimt fanų – ir ta saujelė sugebėdavo sukelti tokį triukšmą, kad stogas kilnodavosi! Bet priprasti nelabai spėjau: gerai sutariau su savininku ir treneriu, jie sąžiningai pasakė, kad finansai baigėsi, ir grįžau į Lenkiją. Dar dvejus metus žaidžiau Sopote, o tada – pusantrų metų pertrauka, kai... nieko neveikiau. Tai buvo pats baisiausias etapas gyvenime.

Jaunas pensininkas iš jūsų niekaip neišėjo?

Per karjerą nebuvau uždirbęs milijonų, kad būčiau galėjęs gulėti ant pečiaus ir nieko neveikti. Įkalbinėjau save, kad pertrauka man reikalinga, bet kai esi pripratęs prie ritmo, tas poilsis žiauriai slegia. Dabar, praėjus tiek metų, sąžiningai galiu prisipažinti: ėjau iš proto, nežinojau, kur dėtis. Ta nežinomybė, tuščias laikas man „rovė stogą“. Visa laimė, turiu gerų draugų, kurie su manimi nuo pat vaikystės: jie pasiūlė eiti į verslą. Judesys mane šiek tiek įsuko: bandžiau kaip visi pirkti sklypus, parduoti, net į politiką sugalvojau eiti.

Tie metai buvo labai sudėtingi, bet vėlgi – gyvenimiška patirtis. Kai direktorius Ginas Rutkauskas pirmąkart pasiūlė ateiti į „Žalgirį“ dirbti vyriausiuoju treneriu, sutrikau: „Ne, ką jūs...“ „Žalgiris“ man atrodė komanda iš didžiosios raidės: kaip galėčiau jai vadovauti, neturėdamas jokios patirties? Nesu avantiūristas, todėl atsisakiau. Žaisdamas krepšinį pasvajodavau būti agentu, vadybininku, bet treneriu?.. Ne ne.

Kiti tai jumyse įžvelgė greičiau nei jūs pats?

Gali būti. Ir susitikome antrą kartą, kai vyriausiuoju treneriu tapo Rimantas Grigas, kurį iki šiol labai gerbiu. Kai jis paprašė padėti, jau nebesipriešinau: vis dar nebuvau radęs vietos gyvenime, be to, būti asistentu – kur kas drąsiau. Aišku, juokinga ta situacija: ateini pas žaidėjus, su kuriais ką tik žaidei, ir aiškini, ką daryti... Ta riba tarp draugelio ir trenerio – labai plona. Negali pūstis: „Aš treneris, prašau į mane kreiptis „jūs“, – žmonės iškart tave perkąs, tik sunaikinsi autoritetą. Reikia rasti vidurį.

Darius Maskoliūnas su šeima / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Darius Maskoliūnas su šeima / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Tą autoritetą jūs užsiauginote ar atsinešėte?

Turbūt ir taip, ir taip. Kai žaidžiau, draugai mane gerbė – ir „Žalgiryje“, ir Lietuvos rinktinėje buvau kapitonas, mokėjau juos suburti. Mano užduotis buvo gintis, būti kietam, tvirtam – gal tai irgi suformavo tokį požiūrį. Su Rimu dirbome beveik du sezonus, gerai sekėsi, o paskui prasidėjo intrigos intrigėlės: Rimą atleido, Gintarą Krapiką paskyrė pirmuoju treneriu, aš likau asistentu, tada ir Krapiką atleido... Savininkas Vladimiras Romanovas visiems plepėjo, jog tai aš prikalbėjau fanus, kad kreiptųsi į klubą ir Krapiką atleistų. Taigi jį atleido ir mane paskyrė į jo vietą. O tada Romanovas prikalbėjo fanus – ir atleido mane (juokiasi).

Man pasirodė, kad tai ir buvo vienintelis konfliktas jūsų biografijoje – nes su visais kitais sutarėte be jokių problemų...

Aš ir ten neįžvelgiu didelio konflikto – kalbant apie Romanovą, turbūt esu mažiausiai nuo jo nukentėjęs žmogus. Jis buvo specifinė asmenybė: sėdėdavo kone kiekvienoje treniruotėje, mokydavo mus krepšinio, apie tai žinodamas lygiai nulį. Jis vienas didžiausių energetinių vampyrų, kokį esu sutikęs: niekada nesijausdavau toks pavargęs, kaip po susitikimų su juo. Ir ta meilė intrigoms, apkalboms... Tai ateik, tiesiai pasakyk, kad treneris tau kažkuo neįtiko ir jį atleidai – bet nekurk sąmokslo teorijų.

Mane išmetė iš gimtojo klubo be jokio pagrindo, jokios pagarbos: fanai liepė grąžinti, bet aš gi ne mazgotė, kad į mane nusivalytų kojas ir vėl grįžčiau ponui tarnauti... Nuėjau treniruoti „Kauno aisčių“, laimėjome porą rungtynių, o tada sulaukiau pasiūlymo iš „Lietuvos ryto“. Vėl patekau į mėsmalę: treneriai buvo keičiami nesuvokiant dėl ko... Bet neturiu pretenzijų: turėjau trejus metus geros patirties. Kai gerai sekasi, viskas puiku ir lengva, o tikrasis profesionalumas išryškėja tada, kai kas nors yra blogai.

Ar jūs iš tiesų stabiliausia asmenybė dabartinėje trenerių komandoje?

Esu priverstas toks būti. Bet aš dar per daug emocingas... Šarūnas – labai emocingas žmogus: jeigu dar aš aikštelėje iššaučiau su dviguba emocija, išlėktume į orą. Todėl bandau išlikti ramus. Faktas, kad retkarčiais ir manyje išlenda karštakošis, bet kantriai dirbu su savimi.

 

Kai grįžtate namo, jus reikia raminti, gesinti gaisrus?

Kai būdavau vyriausiuoju treneriu, labai išgyvendavau dėl pralaimėjimų. Ir dabar išgyvenu: gal to akivaizdžiai neparodau, bet nemiegu, vis atsukinėju juostą atgal... Gerai, kad namuose turiu žmoną, kuri krepšiniu nelabai domisi: pasižiūri rungtynes, serga už mane, bet namuose mes nedaug ta tema bendraujame. Turime kitų įdomių temų: įdomiausia mūsų mažoji tema – Marija, kuri sugeba pataisyti net pačią blogiausią nuotaiką. Dukrai spalį sueis ketveri. Namie visada jaučiu palaikymą, stiprią visų problemų atsvarą: jei tik truputį sulinkstu – mane iškart atitiesia.

Jūs išsirinkote išmintingą moterį.

Man labai pasisekė. Tiesiog suvedė likimas.

O kaip suvedė?

Susipažinome bare. Buvau ten užsukęs su vyriška kompanija, o Lina – su kolegomis iš darbo. Pastebėjau, kad ant grindų guli nukritęs kažkieno švarkas, pakėliau – o kai to švarko savininkė atsisuko, mane iškart pakerėjo jos šypsena. Užsimezgė pokalbis, paskui nesimatėme gal pusmetį, o tada jai paskambinau.

Niekas nebetrukdė?

Lina buvo išsiskyrusi. Aš tuo metu dar nebuvau oficialiai išsiskyręs, bet su žmona negyvenau jau daug metų.

Jūsų skyrybos buvo susijusios su kokiu nors sunkiu etapu sporte?

Ne, tikrai ne. Drąsiai tvirtinu, kad skyrybų priežastis vienareikšmiškai buvau tik aš. Žmonės sako – vienas nebūna kaltas, bet mūsų atveju buvo kaip tik taip. Man susisuko galva.

Na, jums turėtų būti nelengva atsilaikyti prieš aplinkos spaudimą...

Ne, nėra taip, kad kas nors nuolat krinta man po kojomis (juokiasi). Daugiau dėmesio žmonės rodo tik po pergalių, bet tai laikina – bum, ir praeina. O artimieji lieka. Džiaugiuosi, kad su Aidija dabar puikiai sutariame – juk turime du jau suaugusius vaikus. Abu jais rūpinamės, sprendžiame jų kasdienius klausimus: faktas, kad buvusią žmoną kažkada įskaudinau, bet laikas, matyt, tai išgydė. Mūsų sūnus Gustas dvejus metus mokėsi Amerikoje, svajojo žaisti krepšinį: aš jį palaikiau ir skatinau, bet jam nesusiklostė sėkmingai, nusitraukė kojų raiščius – ir grįžo į Lietuvą. Studijuoja treniravimo mokslus, bando save atrasti trenerio asistento pozicijoje Jonavoje. Ar iš tiesų to nori – šiandien dar nežinau ir jis pats nežino. Tegul baigia mokslus, tada – visi keliai atviri. O su dukra Ema – jokių problemų: gera mergaitė, mokosi, žino, ko nori. Dar dveji metai gimnazijoje liko.

O mažoji?

Mažoji – lepūnėlė, nes visi ją lepina: ir seneliai, ir brolis su seseria... Ir aš, nesiginu. Ta brandžia tėvyste po keturiasdešimties labai džiaugiamės tiek aš, tiek Lina. Kol pats nesusidūriau, visai tuo nesižavėjau, o dabar visiems noriu palinkėti: jei tik turite noro ir galimybių, nedvejokite. Tai kažkas fantastiško: supratimas apie vaikus visiškai kitoks. Kai esi jaunas – bėgi, leki, vaikai užauga tarsi savaime... O dabar – visai kiti pojūčiai. Visiems trims stengiuosi meilės dalinti vienodai, bet vis tiek mažoji jos gauna daugiausia. Su trimete jau gali veikti, ką nori: žaisti, eiti į kiną, važinėti dviratukais... Visus draugus perspėjau: jei restorane pamatysite mane žaidžiantį su lėlytėmis ar važinėjantį paspirtuku, neišsigąskite, aš neišprotėjau – tik žaidžiu su savo vaiku.

Vis dar tebesate jaunavedys – su Lina susituokėte pernai. Kaip apsisprendėte?

Bendru susitarimu (šypteli). Iš pradžių norėjome to paties, ko visi: vasaros, paplūdimio, basų kojų... Bet tada Linai šovė gera mintis: tyliai susituokėme, paskui sukvietėme draugus atšvęsti Linos keturiasdešimtmečio – ir vakaro metu dideliame ekrane staiga parodėme vestuvių akimirkas. Niekam to nebuvome sakę, tik tėvus perspėjome, saugodami jų sveikatą... Buvo labai smagu pamatyti tiek nustebusių ir džiaugsmingų veidų vienoje vietoje! Išėjo puiki šventė ir mums, ir draugams. Ir gyvenimas toliau mums nešykšti laimės: žinau, kad bet kokius karjeros pokyčius ištversime drauge.

Naujausi straipsniai