Danijoje studijuojanti Monika Lydytė kviečia čia mokytis tautiečius: „Ši profesija – man tikras atradimas“

Monika Lydytė Mattox su vyru ir sūnumi gyvena Danijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2021-09-18 18:30
Kai Monika viename Vilniaus senamiesčio restorane berdavo maistą į akvariumą žuvytėms, neprašė išpildyti norų. Bet būtent žuvytės merginą suvedė su būsimuoju vyru. Šiandien Monika Lydytė Mattox (36) pati negali patikėti, koks pinklus, bet laimingas jai likimo skirtas kelias: su amerikiečiu Damonu ji sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir būtent svetimšalio vyro dėka susidomėjo lietuvių liaudies dainomis.

Iš Panevėžio kilusi Monika šiandien iš Danijos Socialinio ir sveikatos mokslo koledžo (SOSU) kurto vaizdo klipo kreipiasi į tautiečius kviesdama mokytis.

„Lietuvoje nėra atitikmens nusakyti mano profesiją – netrukus tapsiu medicinos sesers asistente. Mes perimame dalį medicinos sesers pareigų, atliekame tam tikras procedūras. Asistentai – tie, kurie arčiausiai žmogaus, tvarko jo dokumentus, susijusius su sveikata, pirmieji pastebi pakitimus, dėl kurių kreipiamasi į gydytoją. Esame asmens tarpininkai tarp jo šeimos, institucijų, ligoninės“, – aiškina Monika.

Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.

Jūs taip užsidegusi pasakojate, lyg gautumėte už tai pinigus.

Pinigų negaunu (juokiasi), bet degu visa širdimi. Labai noriu užvesti ant kelio tuos, kurie, kaip ir aš, atvykusi į svetimą šalį, nieko nežino. Socialinio ir sveikatos mokslo koledže vykdoma programa specialiai Rytų europiečiams. Studijuojant ir kartu atliekant praktiką  gauni atlyginimą – tokį, kokį gautum dirbdamas, tarkim, valytoju.

Tai kodėl gi nesiekti daugiau? Žinau žmonių, kurie atvykę negali išsiveržti iš galbūt per sunkių jiems darbų rato, nes baiminasi, kad bus sunku suderinti mokymąsi ir darbą. Ir kaip nuostabu, kad mokymasis prilygsta darbui visomis prasmėmis.

Kai kas pagalvotų: tik pamanykite – dar reikia mokytis užpakalius valyti, ir net trejus su puse metų.

Tai ne svarbiausia medicinos sesers asistento pareiga, nors, be abejo, mūsų ryšys su žmogumi būna ir itin asmeniškas. Ar tai tau priimtina, supranti studijų įvado metu – buvo bendramokslių, kurie tęsti studijas atsisakė.

Aš pati pajutau lūžį, kai pagimdžiau sūnų. Kažkaip griuvo ankstesnės nuostatos, tai, kas natūralu, ėmė visai nebekelti diskomforto. Man įdomu mokytis žmogaus kūno sandaros, kaip gera, kad dabar sūnui pakilusi temperatūra manęs nebevaro iš proto – aš žinau, ką daryti.

Danijoje yra nuostata pacientą kuo ilgiau laikyti namuose, nes juk ir sienos gydo. Štai kodėl čia populiari medicinos darbuotojų asistentų profesija.

Man kur sudėtingesnė yra moralinė mano darbo dalis: bendraudamas su pacientu nori jam perteikti, kokių žingsnių turi imtis, kad pagerėtų sveikata, tačiau kai kada jam tai nė motais. Jis toliau geria saldžius kakavos kokteilius, valgo saldainius, greitą maistą ir didina viršsvorį, tuo pačiu – ir su juo susijusių ligų skaičių. Bet aš privalau paisyti paciento norų ir gerbti jo pasirinkimą.

Čia, Danijoje, kur gyvenu, yra nuostata pacientą kuo ilgiau laikyti namuose, nes juk ir sienos gydo. Štai kodėl čia tokia populiari yra medicinos darbuotojų asistentų profesija. Man tai tikras atradimas. Mes visi kada nors pasensime. Danijoje paskaičiuota, kad tam, jog slaugytojų būtų pakankamai, jau šiandien medicinos studijas turėtų pasirinkti kas penktas šešiolikametis.

Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.

Ar kyla nesusipratimų su pacientais, nes juk danų kalba – ne jūsų gimtoji?

Mokslai vyksta danų kalba, tad stojant ją reikia būti bent šiek tiek pramokus. Tačiau Danijoje atvykėliams yra sudarytos sąlygos mokytis kalbos nemokamai. Nepaisant to, kad jau laisvai kalbu daniškai, kartais nutinka taip, kad nesuprantu savo pacientų kai kurių pajuokavimų, bet būna miela, kai jie paaiškina.

Taip juk tobulėji. Tai, kad esu užsienietė, turi netgi pliusų: išgirdę akcentą danai suklūsta, tų, kurie apskritai nusistatę prieš kitataučius, nelabai pakeisi nuomonės, o kitiems tai kaip tik sužadina smalsumą. O man tai reiškia lengvą bendravimą ir sklandų darbą. 

Mokytis medicininių dalykų, tebūnie ir ne aukščiausiu lygmeniu, yra sunku?

Man sunku nebent todėl, kad godžiai noriu daugiau, pradėjusi skaityti apie viena, aš pradedu gilintis apie visus su tuo susijusius dalykus. Mokslai eina kartu su praktika ligoninėse ar pacientų namuose, antrą dienos pusę gali turėti papildomą darbą. Bet aš  turiu šeimą – noriu kokybiško laiko su vyru, sūnumi.

Iš tiesų tereikia pasitikėjimo, ir aš iš pradžių galvojau, kad danų kalba neįveikiama, kad studijos ne man. Ir kaip būtų palengvėję, jei kas būtų padrąsinęs. Bet, matyt, taip turėjo nutikti, kad viską atrasčiau pati. Gal todėl užsidegimas šiandien toks didelis, tikrai – aš tokia laiminga dienos pabaigoje, širdyje išsinešdama ne vieną pacientų „ačiū“ ar pristatydama per paskaitas projektą geriau nei  patys danai.

Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.

O kuo norėjote būti tik baigusi mokyklą?

Norėjau būti mokytoja – įstojau į Vilniaus Pedagoginį universitetą studijuoti anglų filologijos. Iškart pasinėriau į jo chorą „Ave vita“ – mane visada traukė kūryba, menas. Smagu buvo gastroliuoti su koncertais po Europą, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Gal tokia sodri patirtis išryškino studijų nykumą. Be to, atbaidė ir pamažu ateinantis suvokimas, kad mokytojas jau nebėra autoritetas – tai dar nelabai gąsdino, bet kad neretai ir pagarbos nėra iš mokinių pusės, mane nuo studijų atbaidė visai.

Labiausiai nustebino, kad jis man pasakojo apie folklorinį ansamblį „Kūlgrinda“, apie kurį aš, lietuvė, nebuvau girdėjusi!

Įsidarbinau viename Vilniaus senamiesčio restoranų – kaip tik pravertė mano anglų kalbos žinios. Dirbau padavėja, baro prižiūrėtoja, kai vieną dieną į restoraną įžengė mano būsimas vyras. To, aišku, tuomet dar nežinojau.

Aš užsiėmusi bare, prieina kolegė ir klausia, ar galėčiau pasikalbėti su klientu, kuriam labai patiko mūsų gražus akvariumas ir jis norėtų pabendrauti su žmogumi, kuris jį prižiūri. Nustebau, priėjau. Su Damonu smagiai paplepėjom. Pasirodė žavinga: žmogus iš Arizonos valstijos Danijoje studijuoja miškininkystę, Latvijoje atlieka praktiką, o kadangi Lietuva netoli – atvyko pasidairyti. Labiausiai mane nustebino, kad jis man pasakojo apie folklorinį ansamblį „Kūlgrinda“, apie kurį aš, lietuvė, net nebuvau girdėjusi!

Kitą dieną jis buvo atėjęs vėl, tačiau aš turėjau išeiginę. Kolegė perdavė Damono atviruką su paliktais kontaktais. Miela, bet tik gūžtelėjau pečiais – juk turėjau vaikiną. Visgi nenorėjau būti nemandagi – parašiau Damonui laišką padėkodama už pažintį.

 

Monikos Lydytės ir Damono Mattoxo vestuvės su „Kūlgrinda“ / Asmeninio albumo nuotr.
Monikos Lydytės ir Damono Mattoxo vestuvės su „Kūlgrinda“ / Asmeninio albumo nuotr.

Viskas galėjo tuo ir pasibaigti...

Padėjo mano žioplystė! (Juokiasi.) Tuo metu pradėjo populiarėti socialiniai tinklai. Aš ir šiandien nežinau, kas tai buvo – kažkas panašaus į feisbuką. Gavusi iš draugės nuorodą elektroniniu paštu, paspaudžiau ją tikėdamasi rasti savo buvusius bendraklasius ir žinutę gavo visi, kurių kontaktus turėjau, nors to visiškai nenorėjau.

Taip atsirado Damonas! Jis paklausė, ar tai ta pati gražiųjų žuvyčių šeimininkė iš Vilniaus. Atsakiau – buvo smalsu, kodėl jis metus laiko neatsakė į mano laišką. Pasirodo, šis nukeliavo į „šlamšto“ skiltį, o juk visi žinome, kaip retai ten užklystam. Ką gi, Damonas praneša, kad ketina atvykti į Vilnių, į „Kūlgrindos“ koncertą – aš pakviečiu apsistoti pas save, nes  mano ryšiai su buvusiu vaikinu jau buvo nutrūkę.

Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.
Monika Lydytė Mattox / Asmeninio albumo nuotr.

Pagaliau ir jūs išvydote „Kūlgrindą“?

Taip! Jie koncertavo pavasario lygiadienio proga, vakaras Gedimino bokšto papėdėje, ugnies fakelai – nuotaika buvo ypatinga. Kai užėjome pasivaikščioję į restoraną, žiūrėjau į tą jaunuolį iš Arizonos, besižavintį Europos tautų folkloru, ir supratau, kad jaučiuosi labai ramiai šalia jo. Štai tada ir gimė naujas jausmas – draugystė virto meile.

Damonas gyveno Danijoje, jau buvo išsiskyręs su žmona. Atvykti pakvietė mane, ir aš sutikau. Pati jau puoselėjau mintį kur nors svetur išvykti. Be to, atėjo suvokimas, kad dabar ir aš turiu pasistengti dėl mūsų santykių: tikėtis, kad Damonas kelsis  į Lietuvą ir mokysis dar vienos naujos kalbos, viską pradės iš naujo, būtų buvę perdaug.

Kaip jus pasitiko Danija?

Ten išgyvenome rožinį savo santykių etapą – rūpinausi mylimuoju, džiaugėmės vienas kitu, juk iki tol tik susirašinėjome, matėmės vos kelis kartus. Tačiau ilgai sėdėti namuose ne man. Apėmė nerimastis: noriu dirbti, mokytis. Pradėjau nuo paprasto darbo sausainių fabrike. Ir kaip man patiko! Danai ne iš karto atveria širdį, bet, jei įdėsi pastangų, kaip sakau – dosniai pavaišinsi sausainiais, jie sušyla.

Bendradarbius siejo veržli komandos dvasia, norėjome, kad mūsų sausainiai būtų puikiausi. Negana to, ten ilgainiui vieni kitais pradeda rūpintis, sveikinti gimtadienio proga. Kadangi fabrike dirbo  šeimos, netrukus prisijungė ir mano vyras. Per kelerius metus Danijoje taip jaukiai įsikūrėme, kad... ryžomės naujam iššūkiui.

Monikos Lydytės Mattox vyras ir sūnus / Asmeninio albumo nuotr.
Monikos Lydytės Mattox vyras ir sūnus / Asmeninio albumo nuotr.

Vyras vis tarsteldavo, kad pasiilgo savo gimtinės, ir aš pasiūliau nuvykti pagyventi į Ameriką. Pagalvojome, kad nuolat svarstytume, o kaip būtų visa susiklostę, jei būtume išvykę į vyro gimtinę, tad geriau pabandyti.

Eksperimentui mums užteko dvejų metų. Kad grįžtame į Daniją, pirmas užsiminė vyras. Išvargino įtampa darbe – jis dirbo „Amazon“ elektroninės prekybos kompanijoje, nepalanki socialinė, ekonominė padėtis, menkos tobulėjimo galimybės,  o mane – beprotiškas karštis. Aštuoni mėnesiai kaitrios saulės – jaučiausi kaip orkaitėje. Aš jaudinausi, kas nutiks su mano sveikata tiek ilgai būnant saulėje. Oro kondicionieriai tik erzino – juk tai nenatūralu.

Kodėl vėl pasirinkote Daniją?

Mums jau ten viskas buvo aišku, jautėmės jaukiai. Grįžome į tą patį sausainių fabriką. Bet vyrą suviliojo galimybė studijuoti anglų kalbą Kopenhagos universitete – jis nori tapti mokytoju. O aš atradau medicinos sesers asistentės mokslus.

Ar dar klausotės „Kūlgrindos“?

O taip! Vyras turi didelę Europos tautų folkloro muzikos kolekciją. Negana to, būtent „Kūlgrinda“ mus sutuokė. Ant Karmazinų piliakalnio Vilniaus rajone ansamblis surengė mums nuostabią senovinę ceremoniją prie laužo su gintaro dulkėmis, midumi ir ritualais.

Jūs pati dainavote chore – ar dar uždainuojate?

Kartą viena mano pacientė kentėjo tokį skausmą, kad net pradėjo verkti. Sukau galvą, kaip jai padėti. Kažkaip nejučia paėmiau jos ranką, uždainavau lietuviškąją „Aaa pupa, kas tą pupą supa...“ – ir moteris pamažu ėmė rimti.

Fotogalerija: 

Naujausi straipsniai