Danguolė Valantinienė: moteris, kurios pomėgis – uždirbti pinigus

Danguolė Valantinienė / Žanetos Paunksnės nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2019-02-03 17:40
Oho, kokia kieta! Taip neoriai aikteli išgirdęs, kokiu keliu nekilnojamojo turto brokerė Danguolė VALANTINIENĖ (42) nužygiavo iki darbo prestižinėje „Baltic Sotheby’s International Realty“ kompanijoje. Tai moteris, kuri lengvai palieka užimamas pirmąsias pozicijas, kuriai patogiausia vaikščioti su aukštakulniais ir kurios gyvenimą nutvieskusi... „kitokio“ vaiko šypsena.

Kokiuose namuose tekdavo gyventi nekilnojamojo turto profesionalei? Greičiausiai tai visuomet būdavo geriausias pasirinkimas.

Vilniuje daug puikių vietų gyventi, nemažai jų išbandžiau savo kailiu. Šiuo metu mūsų pasirinkimas – Žvėrynas, nes nenorime leisti laiko automobilių spūstyse. Mes miesto žmonės, pavakaroti užtenka trijų metrų apie namą, gojai ir šilojai nebūtini – juk juos reikia prižiūrėti. Ne iš karto toks supratimas atėjo. Prieš šešiolika metų pirmas šeimos namas buvo su dvylika arų žemės. Buvome jauni, taupumo sumetimais laistymo sistemos neįrengėme, galiausiai supratome, kad tarnaujame tam namui. Gyvenome ir nuostabioje vietoje, kur su kaimynais tapome artimais draugais, krikštijome vaikus. Aplinkiniai už galvų stvėrėsi, kai sumanėme išsikelti, – atrodė, kad geresnės vietos negali būti. Dar norėjosi „pasimatuoti“ Senamiestį – įsikūrėme bute, pro kurio langus atsiveria vaizdas į prezidentūros kiemą. Tačiau čia vėl grįšime nebent senatvėje, kai vaikštinėsime po miestą su vyru už rankučių susikibę.

Kaip jums taip lengva keisti namus? Daugeliui sunku palikti vietą, kur vaikai basi bėgiojo ar dar, žiūrėk, kokį medį pasodino.

Kas kartą keisti būstą sumanydavau vedama nuojautos ir, žinoma, ekonominės strategijos. Sentimentams neturiu nei laiko, nei noro – emocijos tik numuša nuo gyvenimo kurso. Nemėgstu rymoti ties prisiminimais, žiūrinėti senų nuotraukų – tai tik be reikalo įaudrina. Prie ko namuose prisirišti – prie fotelio? Man keista, kai žmonės į naujus namus tempia senas sofas. Brangu yra žmonės, laikas čia ir dabar. Vaikams namai – ten, kur jų tėvai. Namų keitimas, statybos – mano žaidimų aikštelė. Per šešiolika metų pastačiau, nupirkau, įrengiau ir pardaviau šešiolika būstų. Tai hobis, beje, pelningas. Kai man gimsta naujas planas, apie jį papasakoju vyrui, jis logiškai įvertina ir sako: „Darom.“ Kuo toliau, tuo lengviau pritaria. Pasitiki (šypsosi).

Dažnam kraustymasis kančia, o man – kaifas. Šeima gerai ištreniruota ir pasiruošusi bet kokiai mobilizacijai (juokiasi). Gyvenamosios vietos keitimas – tikras nuotykis ir kiekvienas jų yra nauja patirtis. Turiu tėvus ir jų išpuoselėtą sodą bei mišką, kur su broliu vaikystės vasaras leidome, dabar basi bėgioja mūsų vaikai, medžius sodina, varlytes gaudo.


Danguolė Valantinienė išpuoselėja namus, bet ir lengvai iš jų išeina / Žanetos Paunksnės nuotr.
Danguolė Valantinienė išpuoselėja namus, bet ir lengvai iš jų išeina / Žanetos Paunksnės nuotr.

Mokate būti čia ir dabar?

Tai žinoma, kad moku. Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra užtektinai ir streso, ir skausmo. Išmokau negromuliuoti praeities įvykių. Svarbu išgirsti, ką sako nuojauta. Ji – kelrodė žvaigždė, kuri nušviečia kelią į laimę. Mano kasdienybėje – daug akimirkų, kai būnu čia ir dabar: glostau murkiantį katiną, dainuoju dukroms, kasu sniegą, vaikštau su šunimi, pusryčiauju lovoje, apkabinu vyrą, medituoju tapydama, skaitau vonioje, skambinu mamai, geriu kavą su draugėmis, o kur dar kelionės, pokalbiai iki ryto. Kepu duoną, verdu uogienę ir kas rytą prieš mokyklą ruošiu pusryčius dukrai. Ketvirtą valandą ryto pati vežu sūnų į oro uostą, kai per šventes apsilankęs vėl išvyksta studijuoti, – taip turiu dar vieną galimybę su juo pabūti.

Juk ne visada buvote tokia, ir gyvenimas per nosį greičiausiai yra mostelėjęs?

Kiekvienas išgyvena tai, kas jam dar iš anksčiau duota. Mūsų šeimos gyvenime svarbus momentas – „kitoks“ vaikas. Ugnei trylika, tačiau išsivystymas – vos metų vaiko. Ji maitinama, vaikšto tik prilaikoma. Retto sindromas – viena sudėtingiausių autizmo formų, nepagydoma, progresuojanti. Sunkiausia buvo, kai išgirdome žinią: mes tik pradedame gyvenimą, esame tokie nuostabūs, sėkmingi – ir štai kokia žinia iš giedro dangaus. Iš pradžių atrodė – visiškas krachas...

Kokia buvo ta diena, valanda, kai sužinojote?

Iki tol du kartus sapnavau tą patį vaizdą: esame prie mano vaikystės ežero, dukrytė – ant ilgo liepto galo, o aš negaliu prie jos pribėgti. Matyt, pasąmonė jau kuždėjo, keisto vaiko elgesio ženklų buvo, tik protas atsisakė tai priimti. Rytą po antro tokio paties sapno užrašiau savo pusantrų metų vaiką į neurologo konsultaciją. Po kelių testų atsidūrėme Vaiko raidos centre: sėdžiu priešais gydytoją ant sofos, o ji žodžių nevynioja į vatą. Bandau juos atremti karštligišku „mes važiuosim, mes pagydysim, aš bet ko atsisakysiu!“ ir jaučiu, kad tarsi smengu, pranykstu toje sofoje...

Paskambinau vyrui, jis buvo komandiruotėje. Jis iš tų... mažai kalbančių. Bet ne žodžiai svarbu, o tai, kaip jis elgėsi – susitikus tiesiog apkabino... Juk dauguma tokių šeimų, susilaukusių neįgalaus vaiko, išyra. Ir paprastai išeina ne mama, o tėtis.


Danguolės vyras Kastyti su dukra Ugne / Žanetos Paunksnės nuotr.
Danguolės vyras Kastyti su dukra Ugne / Žanetos Paunksnės nuotr.

Girdėjau, moteris pradeda persekioti nevisavertiškumo, kaltės jausmas?

Net minties tokios nebuvo. Priėmiau tai kaip ženklą, kad dar kažko turime išmokti. Tokius vaikus Dievas siunčia ne bet kam – tik tiems, kurie gali tai pakelti. Kad sugebėtume visavertiškai gyventi, prireikė ne vienų metų. Kad išsaugotume save kaip asmenybes, devynis pragaro ratus perėjome. Balansavimas ties bedugne buvo nuolatinė būsena. Turėjome būti stiprūs ne tik dėl sergančios Ugnės, bet ir dėl sūnaus, kuriam tada buvo dešimt metų. Jis matė kasdien iš skausmo raudančią mamą, apkabinęs ieškodavo paguodos žodžių. Dėl tėvų, kurių akyse mačiau sielvartą ir pastangas padėti, ir, žinoma, vienas dėl kito su vyru. Mes pasirinkome būti laimingi ir daryti laimingus mus supančius žmones. Nieko nėra savaime suprantama. Ugnė mūsų angelas, mokytoja, namų spinduliukas. Jai patinka šokti stovint ant mūsų kojų, ji garsiai juokiasi, kai visa šeimyna dainuojame ir kvailiojame.

Šiandien galėčiau pasiūlyti petį tiems, kas išgyvena paniką, siaubą ir neviltį, kai aplanko vaiko liga.

Reikėjo pasiryžimo trečiai atžalai – juk buvote iškamuota dukters negalios?

Pirmus trejus metus net minties apie dar vieną vaiką neprisileidau. Bet jutau, kad man reikia judėti į priekį dėl vaikų ir vyro, kuris turi gyventi visavertį gyvenimą. O juk aš iš dalies už tai atsakinga.


Danguolė Valantinienė / Žanetos Paunksnės nuotr.
Danguolė Valantinienė / Žanetos Paunksnės nuotr.

Kaip pavyksta susikurti su vyru tokią bendrystę, kad po aštuoniolikos kartu praleistų metų išgyvenate antrą medaus mėnesį? Chemija gyvenimą, sako, rožine spalva nutvieskia tik pusantrų metų...

Ji gali būti atnaujinama (juokiasi). Medaus mėnuo ir po daugelio metų stoja, kai atrandi vienas kitą naujai. Panirę į rutiną vienas kitą priimame kaip savaime suprantamą. Bet ateina diena, kai nebenori būti savaime suprantamas. Tuomet sprendi – einame skirtingais keliais ar liekame kartu. Ir ne apie dovanojamas gėles kalbama, o apie tai, ar kitas žmogus tave girdi. Tai štai, užtenka, kad tave išgirstų ir pradėtų matyti. Mudu su vyru neslepiame negatyvių emocijų, daug kalbamės ir imamės konkrečių veiksmų problemoms spręsti. Tuomet uždarome vienas duris ir atidarome kitas, pro jas einame jau kartu.

Jau skyrėtės kartą...

Pirmąsyk tekėjau dėl meilės susuktos galvos, be tėvų žinios – vos sulaukusi aštuoniolikos. Buvau avantiūristė su dideliais rožiniais akiniais. Netrukus, viską palikusi, grįžau pas tėvus. Tam laikui esu dėkinga už sūnų. Mindaugas užaugo nuostabus – jis jautrus, inteligentiškas, toks... ne pagal savo kartą. Greičiausiai prie to prisidėjo ir sudėtinga šeimos situacija. Mindaugas studijuoja architektūrą Londono Grinvičo universitete.

Jūs ir profesinėje veikloje greita priimti sprendimus, nebijote kaitos?

Ko tik nesu dariusi... (Juokiasi.) 1998 metais įkūriau fotopaslaugų įmonę – juokaudavau, kad turiu pinigų spausdinimo mašiną. Įsivaizduokite: viena nuotrauka – vienas litas! Paskui dešimt metų su bendraminčiais organizavome renginius. Gimus trečiam vaikui su drauge įkūrėme ekologiško maisto įmonę. Važinėdavome po vištų, žąsų ūkius – tai buvo juokingiausias, bet ambicingas ir labai nuoširdus verslas. Po kurio laiko supratau, kad nebenoriu smulkiojo verslo. Nebenoriu iš viso jokio verslo. Samdomo darbo taip pat nenoriu.

Man trisdešimt penkeri, galvoju, kuo dar galėčiau užsiimti. Radau skelbimą, kad Lietuvoje viena didžiausių tarptautinių nekilnojamojo turto kompanijų ieško darbuotojų. Atėjusiai iš savo mažų verslų atrodė žiauriai faina, kad ne aš už viską atsakinga. Man tik reikia dalyvauti, mokytis ir daryti. Jaučiau atsakomybę viską daryti gerai. Ne visada buvo paprasta. Ypač nevėluoti į susirinkimus. Pamenu: vėluoju, šiaip ne taip randu, kur įkišti automobilį, susišluoju krūvą papkelių, kurias nešdavausi namo, kad įsigilinčiau į subtilybes, šoku iš automobilio, mosteliu durelėmis ir bėgu. Gal po dešimties žingsnių suprantu, kad per silpnai – durelės neužsidarė, bet plikšala, o aš su aukštakulniais! Galvoju: negrįšiu, nesvarbu, kas nutiks, nepavėluoti svarbiau.

Kaip manote, kodėl jums sekėsi? Kur bebūtumėte dirbusi, vis atsidurdavote aukštose pozicijose. O dabar „Sotheby’s“ brokerė – tai kieta!

Reikia girdėti žmogų, suprasti, kas jam svarbu. Manęs neerzina ir nestebina niekas. Jeigu kam nors atrodo, kad reikia atsivesti į ketinamą pirkti namą geologus, seismologus, ekstrasensus ar užkalbėtojus, vadinasi, reikia. Smagu, kai žmonės patiki savo gyvenimo istorijas.

Brokerio darbas vertinamas pagal uždirbtus komisinius. Bet kurioje kompanijoje matai lentelę, kas kiek per savaitę uždirbo. Kai pradėjau dirbti pirmoje nekilnojamojo turto agentūroje, man nereikėjo paprastai įsibėgėti skiriamų vienų metų, – iš 110 kolegų buvau penkta, paskui – trečia. Pirmos pozicijos nebelaukiau, nes gavau geresnį pasiūlymą. Septyneri metai buvo kupini veiksmo, kasmet po 40–60 sandorių – tiek šeimų atvesdavau iki namų durų. Patirtis ir siekiai natūraliai nulėmė tai, kad atsidūriau pasaulinėje prabangaus nekilnojamojo turto kompanijoje „Sotheby’s International Realty“. Ji gyvuoja tris šimtus metų, tai kiečiausia, kas gali būti pasaulyje. Dabar pardavinėju prabangų, išskirtinį turtą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ir vėl nereikėjo įsibėgėti nė metų: gigantišką butą, sudėtingą dėl plano ir, žinoma, kainos, pardaviau per kelias dienas.


Danguolė Valantinienė / Žanetos Paunksnės nuotr.
Danguolė Valantinienė / Žanetos Paunksnės nuotr.

Kokia ta smulkmena, išsviedžianti vieną aukščiau už kitus?

Geras pardavėjas turi būti alkanas. Šis charakterio bruožas verčia suktis žmogaus pasaulį aplink savo ašį. Dėl kliento visada nueinu papildomą žingsnį, nes tai, ką darau, – ne tik mano darbas, bet ir hobis. Charakterį formuoja ir šeima: šokau pramoginius šokius, lankiau sportinę gimnastiką. Tad man žinomas disciplinos, rezultato siekimo skonis. Pramoginiai šokiai įpratino vaikščioti su aukštakulniais – patogu, tikrai nesimaivau. Neaviu jų kasdien, tik kartais tai stebina klientus, kurie, vesdami apžiūrėti rūsio, pasiūlo apsiauti jų šlepetes (juokiasi).

Pirmąkart gražaus gyvenimo skonį pajutau būtent per šokius, kai vykdavau į konkursus, stovyklas užsienyje. Teko pagyventi užsieniečių šeimose, o ten pamačiau kitokią kasdienybę nei tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Vaiko akimis, tai buvo neįkainojama patirtis. Galvojau, nieko sau: šiukšles meta į keturias dėžes. Net kai paaiškino, ne iš karto supratau, kad jie šiukšles rūšiuoja. Kiekvienas šeimos vaikas turi savo kambarį su asmeniniu vonios kambariu – man, vienuolikametei, tai atrodė kosmosas. Negalėjau patikėti, kad tualetinis popierius gali būti toks švelnus, o dar ir kvepiantis. Svaigau nuo rankšluosčių, patalynės, kilimų, muilo spalvų ir kvapų. O ružavą trintuką po truputį kandžiodama suvalgiau. Žavėjausi namų dekoru – jis juos vertė nerealiai jaukiais. Šie vaikystės įspūdžiai padarė didelę įtaką mano estetiškos aplinkos suvokimui.

Sportas paakino rinktis kūno kultūros studijas universitete – šiandien galėčiau dirbti mokytoja, trenere sporto klube. Bet savo vaikų neversčiau baigti aukštųjų – kaip rodo patirtis, įgūdžių gali gauti ir visai kitu būdu.

Tikriausiai gyvenime padeda ir nuojauta. Pirmą butą nupirkau pasinaudojusi valstybės teikiamu lengvatiniu kreditu. Pamenu, kad iš dvidešimties žmonių darbe, kuriems apie tai buvo papasakota, pasinaudojome tik trys – tuo metu dar nebuvo populiaru imti kreditą. Buvome jauni, neturėjome supratimo, tik daug baimių. Nusipirkau butą miesto centre, vėliau tas turtas pabrango dvigubai. Tai buvo geras šeimos startas.

Jumyse tarsi įmontuotas amžinasis variklis.

Prieš metus su draugais sėdėjome vienoje Užupio kavinėje, atkreipiau dėmesį į paveikslus. Sakau: „Nuo šiol ir aš tapysiu.“ Visi pasijuokėme. Po savaitės jau turėjau savo pirmą paveikslą. Pradėjau tapyti iš smalsumo, neieškojau naujų išgyvenimų ar nusiraminimo, bet atradau daug ką.

Yra nedegančių žmonių, kurie slenka per gyvenimą... Eidama miegoti jau laukiu ryto – kada gersiu kavą, ruošiu šeimynai pusryčius, kepsiu blynus. Aš vis spirgu – ką dar galiu sugalvoti?

Temos:

Verslas Namai

Naujausi straipsniai