Zombių žudikė iš serialo „Gyvi numirėliai“, generolė Okoye iš „Juodosios panteros“ ir populiariausio vasaros filmo „Keršytojai. Pabaiga“, intelektualė, aktyvistė... Nepaprastų moterų vaidmenys Danai Gurirai (41) nepabodo, ji ir pati – ypatinga moteris.
Aktorystė – ne vienintelė jos veikla. Ji dar yra žinoma dramaturgė, kurios pjesės statomos įvairiuose teatruose – nuo Brodvėjaus iki „Off Broadway“, nominuotos „Tony“ bei kitiems apdovanojimams. Psichologija , rašymas ir menai – jos specialybė. Nė viena veikla neprieštarauja kitai: Minesotos universitete studijavo psichologiją, Niujorko universiteto Tischų menų mokykloje – rašymą ir vaidybą, o pati rašyti pradėjo norėdama pasakoti istorijas apie stiprias – tiek dvasiškai, tiek fiziškai – moteris, kurios jai nepaprastai artimos. Save irgi laiko tokia, todėl nenuostabu, kad ir renkasi, ir gauna būtent tokius vaidmenis. Yra jiems puikiai pasirengusi – bėgioja, plaukioja, žaidžia tenisą, žolės riedulį, lanko pilatesą.
Naujausia Danai biografijos eilutė: scenaristė. Ji dirba prie populiarios Nigerijoje gimusios rašytojos Chimamandos Ngozi Adichie romano „Americanah“ ekranizacijos. Afrika – jau keleri metai madinga kryptis, 2013-aisiais pasirodžiusi Adichie knyga apie dviejų paauglių iš Nigerijos (paskui – ir suaugusių žmonių) meilę ir sudėtingą gyvenimo istoriją – bestseleris, gavęs „Chicago Tribune“ laikraščio ir JAV Nacionalinio knygų kritikų sambūrio apdovanojimus. Teisę ją ekranizuoti beveik iš karto įsigijo Brado Pitto prodiuserių bendrovė, o prie kūrinio Danai dirba kartu su drauge Lupita Nyong’o (36). Abi susidraugavo 2015 metais, kai Nyong’o pasirodė Guriros pjesėje „Eclipsed“ – dramoje apie Libijos pilietinį karą, kurioje vaidina tik moterys.
Gurira ir jos „Americanah“ komanda ne tik dirba po dvylika valandų per parą. Ji, Nyongo ir romano autorė Adichie pernai slapta nuvyko į Nigeriją. „Juodoji pantera“ buvo ką tik pasirodžiusi, Lupitą ir Danai pažinojo visi, todėl abiem teko gerokai pasistengti, kad kelionėje liktų neatpažintos. Ir joms pavyko.
Biografinė detalė: Danai tėvai 1964 metais atvyko į Ameriką iš Zimbabvės, Lupitos – 1980-aisiais pasitraukė iš Kenijos dėl politinės suirutės, taigi vizitas į Nigeriją leido abiem aktorėms atrasti dar gabalėlį Afrikos. Gurira jaučiasi lygiai ir amerikietė, ir afrikietė. „Man patinka žemyno įvairovė, jo dalių skirtumai, į kuriuos dažnai begėdiškai nekreipiama dėmesio, kas yra visiškai neteisinga“, – emocingai dėsto ji „Porter“ žurnalistei Christine Lennon. Pirmąkart į tėvų gimtinę grįžo būdama penkerių, čia baigė privačią dominikonų vienuolyno mergaičių mokyklą, paskui parvyko atgal į JAV studijuoti koledže. „Vaikystėje Afrikoje maniau esanti amerikietė. O kai grįžome, supratau, kiek turiu afrikietiškų bruožų.
Apie sudėtingą Afrikos politinę istoriją nuolatos buvo kalbama ir Guriros tėvų namuose. Mama bibliotekininkė ir tėvas – chemijos profesorius – nevengė sudėtingų temų, mielai aptardavo jas su savo didele šeima (Gurira – jauniausia iš penketo vaikų). Kaip prisimena Danai, tėtis atsisėsdavo ir tiesiog klausydavosi savo atžalų. Aktorė nuo vaikystės matė savaime suprantamą lyčių lygybės pavyzdį ir į galvą neateidavo, kad vyras būtų laikomas gabesniu, protingesniu, vertesniu eiti pareigas. Taigi pati mintis, kad kažkur Afrikoje gali būti moteris generolė, Gurirai nepasirodė fantastiška...
Bet kas, turėjęs reikalų su Danai, pabrėžia, kad ji puikiai supranta, kas jai svarbu, o kas ne. Nenuostabu, kad Gurira – ne tik aktorė, dramaturgė ir pradedanti scenaristė (nekyla abejonių, kad sus šia veikla susidoros). 2019-ųjų išvakarėse ji tapo Jungtinių Tautų geros valios ambasadore, jau anksčiau įkūrė organizaciją „Love Our Girls“, kurios tikslas – įveikti neteisybę, su kuria susiduria moterys ir mergaitės visame pasaulyje.
„Mes ėjome ne į darbą. Mes ėjome ten, kur mus vedė įkvėpimas ir tikslas“, – taip Danai prisimena kultinės „Juodosios panteros“ filmavimą. Ir lyg savaime suformuluoja savo gyvenimo ir profesijos principą.