Dalios Ibelhauptaitės Peru: nuo namelio medyje, anakondų, tarantulų iki kultūros palikimo ir gurmaniškų restoranų

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir aktorius Dexteris Fletcheris keliavo po Peru / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-02-25 16:08
Režisierė, „Vilnius City Opera“ siela Dalia Ibelhauptaitė (49) su vyru, britų aktoriumi ir kino režisieriumi Dexteriu Fletcheriu (50), turi patikrintą būdą, kaip išvalyti smegenis prieš itin sunkius darbus, – dviese išlekia į egzotišką kelionę.

Menininkus labiausiai traukia gamta, kraštai, kur nėra prabangos. „Prieš didelį operos „Faustas“ pastatymą man reikėjo pauzės, kurios nė vienas su Dexteriu beveik neturėjome visus metus. Susėdę pasvarstėme – turime mažiau nei tris savaites, didelėms kelionėms mažoka, tad kur čia greitai pabėgus? Pasielgėme truputį nuobodžiai – pradėjome daryti sąrašą pasaulio vietų, kur mums buvo geriausia. Vieną pirmųjų užėmė Amazonė – plaukėme ja Brazilijoje. Iš ten, pamenu, grįžome visiškai nauji. Svarstėme, ar beverta grįžti į Pietų Ameriką, nes jau nemažai jos matę“, – pasakoja Dalia.

Šįsyk renkantis nugalėjo Amazonės ir džiunglių ilgesys – Peru – pačios jos ištakos, nepaprastai turtinga gamta. Dalia dar prisiminė „National Geographic“ skaičiusi apie Peru rastą didžiulį dar iki inkų gyvavusios civilizacijos palikimą – tai ją išsyk sudomino, tą straipsnį išsikirpo. Dar vienas argumentas buvo tai, kad prieš metus Patagonijoje jų išbandytas viešbutis „Explore“, svečiams rengiantis dienos žygius pėsčiomis įdomiais maršrutais, atidarytas ir Peru, toje vietoje, kur gausu senovės inkų palikimo. Tad nieko kito neliko – tik ieškoti skrydžių.

To jausmo, kai atvyksti prie Amazonės – po ilgo ilgo skrydžio, kai nuo Peru sostinės Limos iki Puerto Maldonaldo šalies pietuose dar reikia dusyk persėsti, – ir iškeli koją iš paskutinio lėktuvo, su niekuo nesupainiosi. Baisus karštis ir beprotiška drėgmė.

Dalia įkvėpė vieną, antrą, trečią oro gurkšnį, ėmė springti, lyg gėrusi labai šilto vandens: „Tada visą kūną užliejo ramybė, atsipalaidavau. Puerto Maldonaldo yra medinė prieplauka, joje mediniais laiptukais nusileidi prie vandens, o ten – kelios didelės valtys, kuriomis dukart per dieną plukdomi turistai į džiungles. Tiek ten tų ir turistų – gal kokia 30 per dieną... Mes gyvenome apie 40 kilometrų nuo šito uostelio, Bolivijos sienos link.“

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Dar namuose Londone ieškodama, kur apsistoti, režisierė aptiko vietinių valdomą „Inkaterra Reserva Amazonica“ viešbutį, tiksliau – džiunglėse įrengtų trobelių kompleksą, kur vienas namelių įtaisytas medyje, maždaug 30 metrų aukštyje. Šalia driekiasi apie 800 metrų ilgio beždžionių tiltas. Iš pradžių jis – 25 metrų aukštyje, tęsiasi nuo medžio iki medžio, kyla dar aukščiau.

„Gali vaikščioti beveik medžių viršūnėmis: džiunglėse aukščiausi medžiai – 40 metrų. Kai pakeli galvą stovėdamas ant žemės, dažnai dangaus nelabai ir matai, tik medžių sluoksnius, bet negali stebėti viršutiniame jų lankstančių beždžionių, paukščių. Nuo tilto juos matai iš labai arti“, – pasakoja Dalia.

Nors ir vertino tilto privalumą, dėl vieno ji turėjo perlipti per save ir suvaldyti aukščio baimę, kuri Niujorko Laisvės statulos karūnoje, aukštesniuose pastatuose virto panikos priepuoliu. Tad namelis medyje kiauromis iš tinklo padarytomis sienomis tikrai buvo ne Dalios pasirinkimas, bet Dexteris apie tai svajojo nuo vaikystės.

„Tai buvo kompromisas – jam reikėjo to medžio, man – švarių džiunglių ir laukinės gamtos. Gavome ir kitą namuką – ant žemės, nes juk lagaminų niekas į medį neneša. Apačioje – dušas, drabužinė, medyje, į kurį lipi sraigtiniais laiptukais, – tik biotualetas“, – prisiminė Dalia. Ta aukščio baimė, pati pripažįsta, išėjo į naudą: „Kai kiekvieną akimirką galvojau, kur pastatyti koją, kad neišgriūčiau velniop iš medžio, puikiai valėsi smegenys, nes tada negalėjau mąstyti apie Faustą, Valpurgijos naktis, choreografiją ar dekoracijas.“ Kai tik pamiršo saugotis, griuvo veidu į purvą. Laimė, ne iš medžio – tiesiog eidama užsižiūrėjo į neregėtų spalvų drugelius.

Kasdien nulipę žemėn, keliautojai traukdavo į ekskursijas. Ėjo pėsti džiunglėmis kelias valandas, tada mažomis valtelėmis per pelkes kapanojosi iki Sandovalo ežero stebėti itin retų ūdrų, kurios vidurdienį išlenda ant nuvirtusių medžių „pasideginti“, plaukdami upėmis, ežerais, užutėkiais, grožėjosi į vandens paviršių iššokančiomis žuvimis, ant medžių kabančiais šikšnosparniais, nematytais paukščiais, beždžionėmis, net skruzdėlėmis – vienos rūšies atstovės išauga iki penkių centimetrų, – vėžliais, krokodilais, pamatė anakondą, glostė tarantulą, žvejojo piranijas.

Kai švinta medžiuose aplink upę ima rinktis tūkstančiai spalvotų papūgų, tarp jų – ir didžiosios makao, skleisdamos neįtikėtiną triukšmą.

Daliai įspūdį paliko unikalios Tambopatos upės – vienos Amazonės pirmtakių, pakrantės. „Ten reikia būti penktą ryto, kai švinta. Tada medžiuose aplink upę ima rinktis tūkstančiai spalvotų papūgų, tarp jų – ir didžiosios makao, skleisdamos neįtikėtiną triukšmą. Paskui visas šis būrys nusėda stačius lyg siena Tambopatos krantus ir čiulpia molį, kuris turi labai daug mineralų. O mes visai čia pat to reginio sėdėjome vieni tyliai savo valtelėje su žiūronais...“

Kartą išvydę krokodilę su vienuolika vaikų bandė priplaukti arčiau – tada motina, gindama šeimą, ėmė atakuoti valtį. Kur kas saugiau miške, kur džiunglėse vietiniai augina vaisius, uogas, riešutus. Dalia sako, kad apie 70 procentų to, ką ragavo, ne tik nėra regėjusi, bet ir pavadinimų nežino.

Vienintelis trikdęs dalykas – kiek pažliugusi žemė, teko keliauti su botais, o jie iškart apaugdavo sunkiu purvo sluoksniu. Na ir dar pakilęs vėjas, nuo kurio net šimtus metų skaičiuojančio medžio kamienas imdavo pamažu siūbuoti, judindamas namelį. Dar prisidėjo lietus – privertė keliautojus dvi naktis praleisti namelyje ant žemės.

Po džiunglių egzotikos ekstremalūs žygiai tęsėsi. Keliautojai skrido iki Kusko miesto, iš kurio turistai paprastai per Šventąjį, arba – Urubambos, slėnį keliauja į inkų prarastuoju miestu vadinamą Maču Pikču. Dalia su Dexteriu ten neskubėjo – apsistojo slėnyje įrengtame „Explore“ viešbutyje ir ėmėsi tyrinėti vietos inkų palikimą, turtingas tekstilės tradicijas.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

„Ten apsistojome norėdami pamatyti inkų kultūrą iš arti, eidami pėsčiomis, ne pro automobilio langą. Iš viešbučio visas šešias dienas traukėme vis į naują kelionę, pamatėme žiauriai įdomių dalykų. Kadangi žygiai – maždaug keturių kilometrų aukštyje, jiems reikia būti pasirengus ir psichologiškai, ir fiziškai. Man toks aukštis – jokia naujiena, tik nežinojau, kas bus, kai tokiomis sąlygomis teks nueiti 17 kilometrų. Prakeikiau visą pasaulį. Atrodė, kad galiu eiti, bet išties nebegalėjau. Aplink – beprotiškas grožis, ežerai, tolumoje – džiunglės, o aš tenorėjau atsigulti ir numirti. Mūsų vedlys iš to žygio mane vos parsinešė po pažastimi, vilkte parvilko kaip ožką ant šniūro. Paskui, kai pripratau tokiame aukštyje judėti, problemų nebebuvo“, – išbandymus prisimena režisierė, visiems patarianti nepralėkti Šventojo slėnio skubant į turistų meką Maču Pikču.

Maču Pikču irgi reikia aplankyti – juk visiems nuo mokyklos laikų jo vaizdas vadovėlyje tapo ikoniškas.

Slėnyje jie su Dexteriu žavėjosi tradicinį gyvenimą gyvenančiais vietiniais, stebėjo jų pagoniškas ir krikščioniškas apeigas, grožėjosi šventyklomis, tekstile, keramika.

„Maču Pikču irgi reikia aplankyti – juk visiems nuo mokyklos laikų jo vaizdas vadovėlyje tapo ikoniškas. Taip, tai įspūdinga vieta, bet nuvykę nenustebome – viskas kaip paveiksliuke, tik labai daug turistų. Nuotraukos nepadarysi, į kurią nepatektų bent penki amerikiečiai ar kinai. Užtat palaukėme lankymo valandų pabaigos, kai prieš uždarant žmonių beveik neliko, pradėjome išties matyti ir jausti tą vietą“, – prisimena Dalia.

Trečioji kelionės dalis skirta iki inkų buvusiai civilizacijai, kurios palikimo daugiausia Peru šiaurėje.

„Buvau skaičiusi, kad inkai anos civilizacijos nesunaikino, tiesiog pasiėmė, kas buvo geriausia. Dabar pamažu atveriami kapai, šventyklos, vyksta tyrimai. Ten nėra turistinių maršrutų – tiesiog susirandi kokį nors Don Pedro su kretančiu automobiliu ir jis vežioja po tas vietoves, pats jų su jokia navigacija nerastum“, – pasakoja Dalia ir vardija, kur lankėsi: Čiklajas, Sipanas, tapęs svarbiu pasaulio paveldo objektu, Turvila, kur dar nepradėta atidengti milžiniška Saulės šventykla, Čan Čanas – didžiausias, 18 kvadratinių kilometrų, čimu indėnų miestas Amerikoje (šis miestas stovėjo 850–1470 metais, čimu valstybė žlugo nukariavus inkams).

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

„Peru kol kas taip: pamatai vieną prakapstytą šventyklą, jau žandikaulis nuo įspūdžio atvimpa, bet šalia matai dar nepaliestą dukart didesnį kalną... Kai pagalvoji, kokio lygio kultūra dar glūdi po žeme, silpna pasidaro. Pas mus, jei ką vertingo atrastų, eksponuotų sostinėje, o ten, tame kaime, kur rado, iš cemento blokų pastato muziejų, iki kurio nežinia kiek laiko bildi su Don Pedro... Įeini – aukso dirbiniai, keramika, amuletai – penkios salės dirbinių, šeštoje – moters mumija su gal tūkstantį metų išlikusiomis tatuiruotėmis. Ir kiek žmonių tuos lobius apžiūrinėjo? Mes su Dexteriu ir Don Pedro. Peru šiaurėje, Tukumėje, matėme Piramidžių slėnį – ten jų 26 vienoje vietoje, niekur pasaulyje tiek nėra, bet jos neatkastos.“

Apie kitą garsią, keliautojus turtais pribloškusią kapavietę Sipane valdžia sužinojo iš kapų plėšikų – vienas prekeivių senienomis juodojoje rinkoje nusipirko vertybių ir parodė archeologui, šis neteko amo. Policijos pričiupti vagys parodė, kur darbavosi laužtuvais.

„1987-aisiais atrastas didžiulis Sipano valdovo kapas – ten palaidotas jis, rasta jaunų moterų, vyrų, vaiko mumijos, šuns, lamų kaulai, iš kapavietės ištraukta 3000 kilogramų aukso, sidabro, vario, pusbrangių akmenų, porceliano ir visokių kitokių dirbinių. Tame pat kalne vėliau atkasė dar dvylika kapaviečių, netoliese pastatė trijų aukštų muziejų, jame tilpo vertybės tik iš trijų kapų. Visa tai pasakoju norėdama pasakyti, kad Peru ir be Maču Pikču yra fantastiškų dalykų, kuriuos pamatyti galima be grūstynių, masės žmonių. Ir tų radinių įspūdingumas ir kokybė tokie, kad, jei būtų atvežti į Britų muziejų Londone, kilometrinės eilės norinčių pažiūrėti driektųsi šešis mėnesius“, – sako Dalia.

Paskutines kelionės dienas jiedu su Dexteriu skyrė skrandžio malonumams – pasirodo, Limoje yra net trys restoranai, patenkantys į pasaulio geriausiųjų 50-uką, jais, o ir kitais aplankytais nusivilti neteko.

Naujausi straipsniai