Teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir britų aktorius bei režisierius Dexteris Fletcheris balandžio 19-ąją švenčia 15-os metų santuokos jubiliejų – krištolines vestuves.
„Šiandien 15 metų jubiliejus, kai mes su Dexteriu susituokę... Visai neblogas rekordas mūsų profesijos žmonėms“, – savo „Facebook“ paskyroje paskelbė D.Ibelhauptaitė.
Krištolinės, arba stiklinės metinės pažymi 15-a santuokoje poros nugyventų metų, jos simbolizuoja sutuoktinių santykių skaidrumą ir tyrumą, dviejų mylinčių žmonių laimę. Įprasta šia proga dovanoti stiklo arba kalnų krištolo gaminius – papuošalus, sąsagas, indus.
„Turbūt nešvęsime, eisime kartu pavakarieniauti. Pasvarstėme, kad šauniausia būtų išvažiuoti kartu į kelionę, bet kadangi ir taip daug keliaujame, o antradienį vėl išvykstame iš Londono į skirtingas pasaulio šalis, aš į Vilnių, o Dexteris – į Los Andželą, bus gera tiesiog pabūti kartu“, – portalui Žmonės.lt sakė D.Ibelhauptaitė.
Iki šiol juoką kelia nuo vestuvinės suknelės byrėję papuošimai
Ji prisipažino vestuvių dieną visuomet prisimenanti ceremoniją Vilniuje. „Mes esame tuokęsi du kartus. Kartą Londone kovo mėnesį, o balandžio 19-ąją Vilniuje. Pastaroji ceremonija mums labai svarbi, nes joje dalyvavo ir mus sutuokė labai svarbus žmogus, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, susirinko mūsų artimiausi draugai“, – pasakojo režisierė. D.Ibelhauptaitė teigė tąsyk pirmą kartą gyvenime supratusi, kad nėra visiškai privatus žmogus, mat į jos vestuves susirinko pilnutėlė Arkikatedra žmonių.
„Buvo labai didelė ir graži ceremonija, truko apie pusantros valandos. Dexteris tada nieko lietuviškai nesuprato, vis manęs paklausdavo, kas vyksta. Jis išmoko tik vieną frazę, kurią sėkmingai įvairiose situacijose panaudoja ir šiandien – „Tepadeda man Dievas“. Į ceremoniją tiesiai iš Holivudo atskrido ir Dexterio draugas Ericas Stoltzas vaidinęs filme „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp Fiction“), jis buvo pirmuoju pabroliu, bei vaikystės draugas, muzikantas iš Londono“, – prisiminimais dalijosi Dalia.
Režisierė atskleidė, kad tada, 1997-aisiais, jiedu su D.Fletcheriu visai neturėjo pinigų. „Gyvenome kukliai. Vestuvinę suknelę nusipirkau už 40 svarų sterlingų (dabar – apie 170 Lt) vintažinėje parduotuvėje Londone. Kadangi tuokėmės katedroje, mano draugė, labai žinoma scenografė Maria Bjornson, nusprendė, kad tokioms vestuvėms būtinai turiu turėti ilgą nuometą. Ji su siuvėjomis Karališkojoje „Covent Garden“ operoje pasiuvo man šešių metrų ilgio nuometą su skrybėle ir papildomą suknelę, kurią vilkausi ant savo vintažinės suknelės. Kai Monsinjoras Vasiliauskas mus su Dexteriu vedė prie altoriaus, nuo mano suknelės byrėjo karoliai. Tais laikas spauda rašė, kad neva nuo manęs byrėjo karoliai, prisimenant japonų tradiciją, pagal kurią nuo nuotakos turėtų byrėti ryžiai. O iš tikrųjų viskas byrėjo ne dėl to, kad tai tradicija, o dėl to, kad suknelė buvo pigi ir karoliai buvo neprisiūti“, – kvatodamasi pasakojo D.Ibelhauptaitė.
Dvasingi povestuviniai susitikimai įsirėžė atminty
Režisierė prisiminė ir savo povestuvinę kelionę, padovanotą Monsinjoro K.Vasiliausko kartu su mediniu rūpintojėliu. „Jis mus su Dexteriu vežė pašventinto rūpintojėlio kabinti į Kryžių kalną. Linksmai važiavome trise, su pikniku. Pasimeldėme, pakabinome rūpintojėlį, o grįžtant atgal Monsinjoras mums padarė staigmeną – užsukome pas Tėvą Stanislovą. Ten gėrėme arbatą, jie dalinosi prisiminimais apie Sibirą, apie gyvenimą. Dexteriui šios akimirkos, šie du mohikanai paliko patį geriausią įspūdį. Vėliau Tėvas Stanslovas pasikvietęs mus į bažnyčią giedojo grigališkuosius choralus, kasmet tai prisimename“, – sakė D.Ibelhauptaitė. Monsinjoras K.Vasiliauskas žinomai porai svarbus ir tuo, kad pabendravęs su juo D.Fletcheris nutarė būti kataliku.
Režisierė prisipažino, kad 15-a prabėgusių santuokos metų jai ir D.Fletcheriui atrodo kaip penkeri metai. „Galbūt, taip yra dėl to, kad mums labai gera kartu. Kita vertus, kai nesusitinki su žmogumi kiekvieną dieną, o po to jį pamatai, visuomet šventė. Šiais laikais vis mažiau žmonių kartu nukeliauja tokią ilgą distanciją. Žmonės labai tikisi gauti iš karto „pilną paketą“ ir gavę savo žmogų, skuba jį pasisavinti. Bet taip neturi būti, dėl to žmonės ir skiriasi, pasidaro neįdomūs vienas kitam. Mes labai tikime ir pasitikime vienas kitu. Mūsų meilė tokia – turi duoti kitam žmogui laisvę, kad jis įgyvendintų savo svajones“, – šypsojosi Dalia.