Kurie nors kartą rimčiau susidūrė su Dalia Ibelhauptaite (45), nesiginčys – ji išskirtinė. Bendrauja šiltai ir paprastai, randa raktą į beveik kiekvieną, kartu yra kieta, valinga, dėl tikslo galinti pramušti sieną. Ji moka gardžiai juoktis, yra charizmatiška, pakaušyje turi kompiuterį, valdantį talentą kurti, patraukti kitus. Labai gera draugė artimiesiems – dėl jų priverstų pasaulį stotis ant galvos. Ar viskas lengva kaip toje pasakoje: „Lydekai paliepus, Daliai panorėjus...“?
Iš šalies atrodo būtent taip. Tarp Lietuvos ir Anglijos, kur namai ir vyras, britų aktorius bei režisierius Dexteris Fletcheris, besiblaškanti, ji mėgstama ir čia, ir ten. Tik tie du „bohemiečių“ trupės, ką tik pasivadinusios Vilniaus miesto opera, sielos ir režisierės pasauliai skiriasi kaip diena ir naktis. Vilniuje ji miega keturias valandas per parą, kad atsakytų į elektroninius laiškus, ir nuolat lekia, renka taksi numerį, iš rankos nepaleidžia telefono, planuoja, repetuoja, bėga iš susitikimo į kitą. Pasirinkusi Londoną, galėtų puoštis, kaip žinomo aktoriaus, dabar – ir režisieriaus žmona keliauti iš premjeros į dar vieną, bendrauti su pasaulinėmis žvaigždėmis.
„Tuoj rodysime „Manon Lesko“, tada – „Oneginą“ su nauju šios operos veidu – Kostu Smoriginu. Paskui, kaip visada, po didelių darbų grįšiu namo į Londoną, pirmą parą miegosiu apie dvidešimt valandų. Kitą parą taip pat gulėsiu ir visus emeilus atrašysiu iš lovos. Ta diena būna geriausia...“ – beria vis atmesdama beveik netylančio mobiliojo telefono skambučius, kai susitinkame pusryčių gražų rudens rytą.
Kartojate, kad svarbiausia – nesusireikšminti, jausti kontekstą ir mokėti pasijuokti iš savęs. Tokia buvote visuomet – ir tada, kai baigusi mokyklą Vilniuje išvykote į Maskvą – Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institutą?
Mano gebėjimas juokauti ir matyti pasaulį įvairesnėmis spalvomis – iš tėčio. Jis turėjo fantastišką humoro jausmą – sakyčiau, labai anglišką, skiestą Gogolio humoru. Mama – fizikė-matematikė, kiečiausia, rimčiausia moteris, kurią pažinau. Jai visą laiką atrodė, kad nerealus humoristas mano tėtis savo juokais gėdą daro, o jo gyvenimo tikslas buvo padaryti taip, kad rimtoji mama juoktųsi. Bet gal ta kombinacija ir buvo priežastis, dėl ko jie iki mirties nugyveno 48 laimingus metus?.. Esu abiejų tėvų charakterių mišinys.
Kol mokiausi Maskvoje, iš savo dėstytojų, visų tų garbių režisierių, supratau, kad šios profesijos žmogus turi būti žiauriai rimtas, o geriausia – kad visi jo bijotų. Dar reikia labai daug rėkti. Maskvoje buvau visiškai kitokia nei dabar. Tiesiog ten – visai kitas kontekstas. Man – devyniolika ar dvidešimt, jaučiausi kaip liūtų narve, nes aplink daug vyresni, net ir už mane, jaunąją rimtuolę, rimtesni. Aš ten turėjau būti suaugusi ir labai stipri – išmokau būti vyru, niekada nepasiduoti. Rusų mokykla buvo tokia: žmogų pirma sulaužyti, o tada pasakyti, jog nedirbs šito darbo. O jei nesulaužo, išlieki. Maskvai esu labai dėkinga, gavau daug – juk rusai turi fantastišką literatūrą, o jų teatro mokykla žinomiausia pasaulyje, iš jos atsirado visas aktorystės „metodas“, kuriuo iki šiol remiasi dalis garsiausių pasaulio aktorių.
Maskvoje išmokau, kaip išgyventi vienai sudėtingose situacijose, kai negali pasirodyti silpnas, nesvarbu, kaip jautiesi. Pavyzdžiui, jei susirgdavai tris kartus, iš akademijos išmesdavo. Žinojau: kol studijuoju, laikausi bet kokia kaina. Ne kartą esu nualpusi už akademijos vartų ar metro pakeliui namo. Savybę atiduoti viską dėl idėjos, tikslo, o paskui galima ir griūti, nes tas griuvimas – jau niekieno reikalas, išugdė būtent Rusija.
Vėliau daug davė Anglija, gyvenimas su Dexteriu, nes jo angliškas humoras – nuostabus, turintis beprotiškai daug autoironijos. To humoro nesupratau maždaug penkiolika metų. Mes, lietuviai, dažnai juokų nesuprantame ir dabar. Visiems atrodo: jei jau esi rimtas žmogus, negali atsipalaiduoti, nusišypsoti ar turėti kitokių minčių. Mačiau daug grandų, korifėjų pasaulio teatre – tikrai išskirtinio talento režisierių ir aktorių – jie visi paprasčiausi, mokėjo iš savęs pasijuokti, nesusireikšminti. Kai suėjo keturiasdešimt, nusprendžiau, kad galiu pagaliau atsipalaiduoti, tada tėčio genai ir prasismelkė.
Į savo pusę patraukiate daugybę žmonių. Tas psichologijos išmanymas, gebėjimas paveikti – išmoktas ar įgimtas?
Kai tikiu tuo, ką darau, nekompleksuoju apie tai kalbėdama. Nemeluoju, nežaidžiu, sakau, ką galvoju. Laisvė kalbėti žmonėms, o kūryboje – improvizuoti galbūt daug kam atrodo tiesiog iš oro. Bet iš oro nieko nėra. Laisvę improvizuoti gauni tada, kai turi tvirtą pagrindą. Jei improvizuoji be pagrindo, dažniausiai šneki nesąmones. Taip pat su režisūra. Niekam niekada nepasakoju, kad perskaitau dešimtis knygų, išstudijuoju kiekvieną versiją kūrinio, kurį statau. Stengiuosi ištirti laikmetį istoriškai, kultūriškai, ir tik tada, viską – faktus, kontekstą – išmėsinėjusi, gali leisti sau nuspręsti: šitas atitiks tą. Ar leisti sau pakeisti laikmetį. Improvizuoji, kai kūrinio esmę jau turi savyje, tada gali sujungti daug dalykų į krūvą, o ne tik matyti tai, kas vyksta šiandien panosėje.
Rimtas kalbas parašau per naktis, jas distiliuoju, studijuoju, atsistojusi kalbėti pasidedu šalia ir tada galiu improvizuoti. Pažiūrėk į Picasso – jis pirmiausia žinojo, kaip taisyklingai nupiešti žmogaus veidą, o paskui darė kita – buvo ir kubizmas, ir žydrasis, ružavasis periodai. Užtat jo kubistinės figūros iš esmės skiriasi nuo kai kurių šiuolaikinių autorių abstrakcijų, kurios paišomos dėl efekto, – po Picasso abstrakcijomis slepiasi dar penki prasminiai sluoksniai.
Bet yra žmonių, prie kurių nedrįstumėte prieiti?
Nebent jaunystėje – Alas Pacino, bet taip nutiko ne iš baimės, o dėl to, kad atėmė žadą. Su šiuo mano superherojumi Dexteris dirbo kuriant filmą „Revolution“, kur vaidino jo sūnų. Kai gyvenome Los Andžele ir Alas vaidino teatre, Dexteris jam paliko žinutę, kad atsirado sūnus palaidūnas ir nori tėvui žmoną pristatyti. Alas iškart pakvietė į spektaklį ir vakarienės. Dexteris džiaugėsi, jog turi protingą žmoną, kuri visiems patinka, bet aš, pamačiusi Alą Pacino, negalėjau ištarti nė žodžio... Užtat kai sutikau kitą savo dievintą vyrą – Robertą De Niro, su kuriuo Dexteris filmavosi „Žvaigždžių dulkėse,“ nebebuvau tokia drovi.
Dirbti su De Niro buvo sena Dexterio svajonė, jis labai juo žavėjosi. Kai ši svajonė išsipildė, aplankiau vyrą filmavimo aikštelėje – esu bene vienintelė iš aktorių žmonų, kuri paprastai to nedaro, kurios dažniausiai niekas nepažįsta iki filmo užbaigimo baliaus. Net legendų sklando, kad išties neegzistuoju, esu fantomas, apie kurį Dexteris pasakoja. O aš nesuprantu, kaip galima leisti laiką filmavimo aikštelėje, kol kitas dirba? Dėl De Niro padariau išimtį, norėjau susipažinti, daug kalbėjomės apie rusų teatrą, kurio didelis gerbėjas yra. Jis pakvietė į vakarėlį, ten bendravome daug ir įdomiai, bet tada padariau sau atradimą: jis mane yra taip pastatęs, kad nesiartintų kiti, – mano kūnas fiziškai užstojo jį, o nugara buvo nusėta mėlynėmis nuo besibaksnojančių ir norinčių prieiti artyn...
Tikriausiai dažnai jūsų klausia, kodėl dirbate Lietuvoje, kur ne tik režisuojate – ir prodiusuojate, ieškote pinigų, rūpinatės reklama, o kur dar visi nematomi reikalai... Londone būtumėte sau ponia...
Niekada nepriklausysiu tiems, kurie mano, kad jų gyvenimas taps prastesnis, jei kur nors nedalyvaus, jei šukuosis, pudrinsis, nagus dažysis nuo septynių ryto, kad vakare galėtų pasirodyti. Jei taip reikėtų man, būtų mirtis... Būti tiesiog ponia neišeitų. Tapčiau pavojumi. Pirmiausia – savo vyrui, sau, paskui – ir visiems kitiems. Aš tą bandžiau metus Los Andžele, kai su Dexteriu ten gyvenome. Prisikaupia labai daug energijos, kurią turiu panaudoti. Įsivaizduoji, kas būtų, jei ją visą sukoncentruočiau į vargšą Dexterį?.. Užsirūpinčiau, užrežisuočiau negyvai (juokiasi)...
O jei – ne ponia, bet Londono ar Niujorko teatro režisierė?
Gal dar tikrai ten sugrįšiu (juokiasi)?.. Pirmąsyk į Ameriką išvažiavau 1994 metais su nauju lietuvišku pasu, kurio vienas lapas kažkodėl buvo nukirptas. Turėjau dirbti su scenografe Eiko Ishioka, derinti „Madam Baterflai“ pastatymo Anglijoje detales. Atvykau iš buvusios Sovietų Sąjungos, jauna, netekėjusi, meniškos profesijos, dar net nė trisdešimties, su kažkokiu nukirptu pasu – žodžiu, kandidatas numeris vienas neįleisti į Ameriką. Davė vizą 48 valandoms. Nuvažiavau pas Eiko, kuri gyveno penkiasdešimt kažkelintame aukšte, jos buto langai – stikliniai nuo lubų iki grindų ir žiūrėjo į Centrinį parką. Aplink matėsi tik debesėliai, lėktuvai skraidė. Tai man jau buvo kultūrinis šokas. Be to, pirmą kartą ilgai bendravau su tikra japone.
Paliko įspūdį jos akcentas – japonai, kalbėdami angliškai, sukeičia raides. Pavyzdžiui, „v“ su „b“. Jai ilgai pasakoju savo koncepciją, o ji vis šneka apie savo „bision“ (angliškai „vision“ – vizija)... Klausausi gal penkiolika minučių ir neįsikertu – tais laikais anglų kalbos nesupratau taip, kaip dabar, dar nesapnavau angliškai, – ir galvoju, kas ta „bision“?.. Teks pažiūrėti į žodyną. Paskui bevalgant Eiko ėmė pasakoti, kaip jos gyvenimas pasikeitė gavus kažkokį „Akademijos apdovanojimą“, kaip nebegali sau leisti to ar ano. Labai nesigilindama suvokiau, kad šios nuostabios moters gyvenimą mizerną padarė kažkoks apdovanojimas, tik koks? Grįžus iš restorano namo klausiu: „Tai koks gi tas jūsų prizas?“ O ji atidarė spintelę ir ištraukė... „Oskarą“! Čia jau buvo mano „bision“... Iš gėdos vos neparkritau.
Paskui Amerikoje lankiausi su Dexteriu, na, o savo darbo reikalais gyvenau ten, kai stačiau „Šveiką“ teatre „Off-Broadway“. Vėliau dar metus gyvenau Niujorke, ir tai buvo vienas etapų, kuris galėjo viską pakeisti. Atrodė, ten liksiu, bet... jie norėjo, kad režisuočiau teatre, aš siekiau statyti operas ir miuziklus. Dexterio darbai sukosi tarp Lon Andželo ir Londono, Niujorke būčiau likusi kažkur per vidurį tarp jo miestų.
Mano gyvenime jau buvo atsiradę tie jauni lietuvių dainininkai, jie degė didžiule energija. Taip atsirado „Bohema“. Į jos premjerą iš Niujorko atvyko net devyni žmonės – norėjo įsitikinti, dėl ko atsisakiau darbo su vienu kiečiausių Brodvėjaus teatrų. Spektaklį Vilniuje jie žiūrėjo dvi dienas iš eilės. Ir pasakė įdomų dalyką: „Padarei tą, ką Brodvėjaus „Bohemoje“ tikėjosi pasiekti Bazas Luhrmannas (garsus Australijos režisierius ir scenaristas).“ Kinematografiškas priėjimas, aukščiausios kokybės dainavimas. Sakė, jog reikia tą parodyti Niujorke. Būkim biedni, bet teisingi – to niekada sau neleistume, nes nesame valstybinė organizacija, kuri gali išsiųsti žmones į užsienį, mokėti dienpinigius.
O kaip pavyksta iš viso pasaulio sulekiančius žmones į vieną kolektyvą sulipdyti?
Kai vadovauji didelei mašinai, pirmiausia negali galvoti, kad visi vienodi. Turi mylėti konkretų žmogų, suprasti, kad visi turime nuostabių savybių ir keistenybių. Labai svarbu neintriguoti, neapgaudinėti, nesislėpti, leisti solistams interpretuoti kūrinius taip, kaip jie jaučia. Jei susirenka trisdešimt „žvaigždžių“ blogąja prasme – nebus kūrybos. Mano pagrindinis principas – ansamblis, kuriame visi turi savo vietą, kiekvienas yra savo rolės viršininkas. Aš žmones pažįstu ir jaučiu kaip šuo. Negalvoju, neskaitau solistų ar aktorių biografijų. Tiksliau, jas paskaitau tik tada, kai reikia ką nors parašyti programėlėse. Apie tai anglai kalbėjo dar tada, prieš dvidešimt metų, kai Londone rinkausi žmones pirmam spektakliui. Beveik nesupratau, ką jie šneka, angliškai nemokėjau labai gerai. Man galėjo paduoti ilgiausius CV – nežinojau tų teatrų, režisierių pavardžių. Turėjau gyvai į žmogų reaguoti arba – ne.
Kaip manote, ilgam pakaks jėgų keliauti tarp Lietuvos ir Anglijos?
Dabar vis pasvajoju, kad ne už kalnų laikas, kai Vilniaus miesto opera turėtų laimingai gyvuoti be manęs. Mūsų su Dexteriu gyvenimas pastaraisiais metais pasikeitė. Jo režisūrinis debiutas „Pašėlęs Bilas“ labai pasisekė, režisūra patiko, jis nori judėti toliau. Nustebau ir džiaugiausi, kad jis gavo pasiūlymą iš prodiuserinės kompanijos, kuri Anglijoje yra stipriausiųjų trejetuke, – rimta kino industrija patikėjo juo kaip režisieriumi. Dabar Škotijoje Dexteris stato miuziklą „Sunshine on Leith“, o dar vienas BBC kino projektas jau užsakytas. Kino režisūros keliai veda į Ameriką, jis turėjo pasiūlymų iš ten, tačiau nutarė nesusigundyti blizgančiais pažadais ir likti Anglijoje. Bet anksčiau ar vėliau gyvenimas kitapus Atlanto neišvengiamas – bent iš dalies. Aišku, ne dabar. Dar labai noriu padaryti viską, kad išaugtų ir sustiprėtų Vilniaus miesto opera. Taip pat turiu asmeninę svajonę, kuri su Lietuva nesusijusi.
Ir kokia ji?
Jau porą metų Dexterio kolegos ir draugai, kurie gerai pažįsta mane ir mano darbus, sako, jog turėčiau būti savo vyro filmų prodiuserė. Tai – milžiniškas ir labai atsakingas darbas. Dexterio prodiuserinėje kompanijoje dirba patys geriausi... Bet labai noriu tikėti, kad po kelerių metų, kai Vilniaus miesto opera tvirtai stovės ant kojų, galėsiu išmėginti jėgas ir toje plotmėje, – darbas su Dexteriu man būtų didelė gyvenimo dovana.