Nuolatos besišypsanti ugniaplaukė garbanė ir jos rankos nepaleidžiantis atletiškas vaikinas – pirmiausia tiesiog be galo gražūs ir įsimylėję žmonės. Šešerius metus drauge esančius krepšininkus Dalią Belickaitę (23) ir Edviną Šeškų (24) į porą suvedė... traumos.
Dalia pasakoja, kad pastarieji metai jai buvo labai sunkūs ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Vargino sveikatos bėdos – nuolat užklupdavo traumos. Teko spręsti dilemą – grįžti į sportą ar pasitraukti. „Buvau vienas iš tų, kurie Daliai sakė, kad krepšinio nebežaistų – užtenka. Kodėl? Nes visą laiką skauda kūną, persekioja traumų baimė. Pats du kartus buvau operuotas – žinau, ką tai reiškia.
Galima sakyti, kad per traumas mudu ir tapome pora“, – į pokalbį įsiterpia Edvinas.
Nuo mažens abu žaidžia krepšinį. „Dalia – mano meilė nuo vaikystės, gal nuo dvylikos metų. Ji man jau tada patiko, vis kokią nors žinutę ne į temą jai parašydavau“, – šypsosi Edvinas. Kai pradėjo draugauti, jam buvo aštuoniolika, Daliai – septyniolika. Jis po kryžminių raiščių operacijos buvo beveik atsigavęs, o ji tik patyrusi traumą, laukė operacijos. Bičiulystė netruko neraugti į meilę. Suėję į porą abu pajuto, kad skirti vienas kitam, tarsi būtų pažįstami visą gyvenimą.
Labiausiai Edviną žavi draugės šypsena ir tai, kad ji ne fifočka. Kad jai smagu ir kartingų trasoje, ir su keturračiais. „Savęs be Dalios neįsivaizduoju. Su ja galima ir kebabą suvalgyti. Į tinklinio komandą rinkčiausi ją, ne kurį nors draugą vaikiną“, – mylimąja didžiuojasi Edvinas.
Šį sezoną Edvinas vėl rungtyniauja Taivane, tačiau mano, kad būtų nesąžininga Dalios atžvilgiu ją išsivežti. Jai gerai sekasi čia, Lietuvoje. „Esame laimingi, kad turime vienas kitą ir daug galimybių, kad galime įgyvendinti savo svajones ir vis tiek būti drauge, nors kartais – ir per atstumą“, – tikina Dalia.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“