Daiva Žeimytė: „Šiandien turiu tai, kas užkamšė visas mano širdies skyles“

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA IR VIETA. 1982 m. vasario 13 d. Panevėžyje.

ZODIAKO ŽENKLAS. Vandenis.

VAIKAI. Sūnus Mykolas (10 mėnesių).

NOSTALGIJĄ KELIANTI ŠALIS. Balio sala.

DIDŽIAUSIAS NUSIVYLIMAS. Suvokimas, kad ne visada galiu padėti. 

DRĄSIAUSIAS SPRENDIMAS. Nuolat rizikuoju ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime. 

GYVENIMO ATRADIMAS. Motinystė.

NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Plauti indus. 

ĮSIMINTINAS FILMAS. „Šindlerio sąrašas“.

SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Blynai.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Batai.

POMĖGIS. Keliauti.

MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Terasa.

KO VISADA YRA JŪSŲ ŠALDYTUVE? Varškės.

RYTINIS AR DIENOS RITUALAS. Kava ir knyga.

SVAJONIŲ PROFESIJA. Ne svajonių – tikrai ketinu studijuoti psichologiją.

DAŽNAS POSAKIS. „Ramiai, viskas bus gerai.“

Kokiomis nuotaikomis gyvenote karantino metu? 

Tas gyvenimo etapas man buvo įdomus visomis prasmėmis. Sakyčiau, net dvigubai įdomus: auginu vaiką, taip pat dar tas karantinas. Nors, tiesą sakant, jo kaip ir nesijautė, nes bet kokiu atveju būnu namuose su vaiku, tik gaila, kad Mykolas negalėjo matytis su seneliais ir lankyti baseino nebeišėjo – jam labai patinka pasipliuškenimai vandenyje. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – abu tėvai visada namuose. Mano vyras dirbo nuotoliniu būdu, aš irgi vieną savo laidą per savaitę įsirašiau iš namų. Visas dėmesys skiriamas sūnui. Tobulas variantas! Kasdienybė šiuo laikotarpiu yra labai konkreti ir aiški, didesni planai atidėti ateičiai, dabar – laikas sūnui. 

Viename interviu minėjote, kad motinystės atostogų nepavadintumėte atostogmis... Nėra lengva suderinti ir karjerą, ir motinystę? 

Be abejo, nesinori iškristi iš darbo rinkos, ypač kai į mėgstamą veiklą investuota tiek daug ir laiko, ir pastangų, ir energijos (šypsosi). Tačiau nesijaučiu laikanti visus keturis namų kampus – darbais ir reikalais pasidalijame su vyru. Esu įsitikinusi, kad taip ir turi būti. 

Mes, moterys, pačios vis dar leidžiame gyvuoti stereotipams, nuolat apie juos šnekėdamos. Niekas kitas, tik mes pačios susikuriame gyvenime mus lydinčias aplinkybes. Manau, jog viskas šeimoje yra susitarimo reikalas. Mes su vyru esame susitarę dėl vaiko priežiūros ir kasdienių darbų – auginame abu. Taip, reikia labai planuotis ir derintis, bet viskas pavyksta, kai nori. 

Jei taptumėte Lietuvos prezidente, kokius įstatymus patobulintumėte? 

Ko man iki šiol labai trūksta Lietuvoje? Pasitikėjimo vieni kitais, valstybe, taip pat valdžia. Kai yra pasitikėjimas, galima konstruktyviai diskutuoti. Per diskusijas gimsta teisingiausi sprendimai. To man labai trūksta. Ko gero, pasitikėjimo kūrimas ir yra didžiausia visų šalies lyderių užduotis. Kalbant apie veiklias mamas, manau, kad reikėtų leisti joms minimalią veiklą ir pirmaisiais vaiko auginimo metais. Pajamas galima riboti, bet kodėl gi neleidus jų turėti? Yra daug vienišų mamų, kurioms tos nedidelės pajamos būtų nemenka parama. Ir taip siūlau ne dėl to, kad labai trokštu grįžti į darbą, – tiesiog žinau ne vieną pavyzdį, kai po vaiko priežiūros atostogų moterims buvo labai sunku grįžti į darbo rinką. Mačiau, kaip tos moterys jautėsi – lyg brokuotos. Liūdna, kad taip yra. 

Jeigu neklystu, jūsų sūnus dar nėra nei žiūrėjęs filmukų per televizorių, nei matęs kompiuterio. Saugote nuo neigiamos išmaniųjų technologijų įtakos?

Taip, sūnus dar nematęs televizoriaus, nes mes su vyru namuose jo nežiūrime. Televizoriaus netgi nėra ten, kur dažniausiai būname su vaiku. Ir kompiuterį jungiame tik tada, kai reikia dirbti ir kai Mykolas jau miega. Esame taip nusprendę ir sutarę, kad, kol sūnus nemiega, mes nelandžiojame po feisbuką, nenaršome ten, visą dėmesį skiriame sūnui. Esu skaičiusi vienos psichologės pasakojimą apie tai, kaip mažas berniukas, paklaustas, kuo jis norėtų būti, atsakė: „Tėčio telefonu.“ Nenoriu, kad mano vaikas vieną dieną man taip pasakytų. Be to, turiu labai skaudžių asmeninių pavyzdžių, kai per didelis vaikų pomėgis lindėti internete baigėsi labai liūdnai ir tragiškai, netgi labai tragiškai. Internetas – puikus pagalbininkas, bet jame be galo daug negerų dalykų, lengva tapti priklausomiems nuo jo. Mes neabejotinai supažindinsime sūnų su išmaniosiomis technologijomis, bet jos tikrai nepakeis mūsų dėmesio jam. 

Neseniai organizacija „Gelbėkit vaikus“ pradėjo kampaniją „Gelbėk su pasaka“. Prisidėjote prie jos. 

Per šią akciją tiesiog reikėjo paskaityti pasaką. Man visada labai rūpėjo kiti žmonės. Empatiškumą turbūt būsiu paveldėjusi iš savo mamos – ji turėjo be galo didelę ir gerą širdį. Esu įsitikinusi, jog kiekvienas iš mūsų po savęs pasaulį turime palikti geresnį, nei jis buvo. Empatija yra puiki savybė – ji neleidžia pasireikšti tuštybei, puikybei, pykčiui. Ir pasitikėjimas gerais darbais yra kuriamas. Taigi labai daug priežasčių būti geriems. Žmonės gimsta geri, aplinkybės ir situacijos juos sugadina. Be to, pagalba, parama, paguodžiantys žodžiai ar poelgiai kitiems grįžta su dividendais. Pamėginkite ir įsitikinsite patys (šypsosi)!

Ką turėjote galvoje sakydama, kad didžiausia jūsų baimė – būti paliktai? 

Esu palaidojusi visus savo artimiausius žmones, visą savo šeimą. Tai paliko didžiulių randų mano širdyje. Labai gerai žinau, kas yra vienatvė, ir ji visą gyvenimą buvo didžiausia mano baimė ir didžiausias išbandymas. Reikėjo man vieną dieną su ta baime pagaliau susitikti. Taip ir įvyko prieš porą metų. Su psichologės pagalba galų gale išsiaiškinau, kodėl taip bijau likti viena, kodėl visada jaučiausi lyg nereikalinga, ta, kurią palieka. Dabar viskas kitaip. Kai susiduri su savo demonais, turi du variantus – arba pasiduodi jiems, arba kovoji su jais. Man pavyko susitvarkyti su savo baimėmis ir šiandien turiu tai, kas užkamšė visas mano širdies skyles ir leido pasijausti labai mylimai. Tai – mano sūnus Mykolas. Dar niekam gyvenime nebuvau tokia reikalinga. 

Sakoma, sunkumai užgrūdina. Ko jūsų išmokė skaudžios patirtys? 

Tikiu, kad kiekvienam duota tiek, kiek jis gali atlaikyti. Kiekvienas sunkumas daro mus išmintingesnius. Aš labai branginu visus sutiktus žmones, su jais praleistą laiką. To mane išmokė mano patirtys. Jos išmokė ir didelio savarankiškumo, drąsos, gebėjimo pakovoti už save. Tapau ryžtingesnė, nes atsirado daugiau užsispyrimo siekti savo tikslų. Šios savybės man dabar labai padeda. Odą užsiauginau tvirtą, tačiau viduje esu ir ypač jautri. 

Ištekėjote paslapčia, be pompastikos, niekam nežinant. Ar manote, kad laimė mėgsta tylą?

Pompastika yra tuštybė. Savo kailiu patyriau, kas tai yra, ir dabar ypač aiškiai žinau, kad aš taip nenoriu. Kažkada, kai manimi ėmė labiau domėtis žiniasklaida, kai prasidėjo interviu ir kvietimai į renginius, vakarėlius, buvo kažkoks proto užtemimas. Atrodė vau, kaip čia viskas nuostabu! O iš tiesų mane buvo užvaldžiusi tuštybė. Kai pagaliau atsikvošėjau, supratau, jog man tai labai nepatinka, nes beprasmiška, tik puikavimasis. Dėl to ir mūsų vestuvės buvo be fejerverkų ir tik su artimiausiais draugais. 

Feisbuke moterys juokavo, kad po karantino teks mesti ne tik svorį, bet ir vyrus. Kas jums svarbiausia, kad santykiai išliktų darnūs? 

Santykiai yra nelengvas darbas. Įsivaizduokite situaciją: į vienus namus suveda du skirtingai auklėtus, skirtingai augusius, turinčius daug skirtingų požiūrių, apskritai labai skirtingus moterį ir vyrą ir tikimasi, kad jie neužmuš vienas kito (kvatoja). Juokas juokais, bet tiesos čia yra labai daug. Būna ir pas mus visko. Svarbiausia – pagarba vienas kitam. Tai yra santykių pamatas. 

Ar vyras padeda vaikui keisti sauskelnes? Ar lieka laiko sau? 

Taip, vyras pabūna su vaiku: ir sauskelnes keičia, ir maudosi kartu. Poilsio kol kas mažokai, nes sūnui reikia daug dėmesio. Jį dar pati maitinu, kelis kartus Mykolas pieno užsimano ir naktį, todėl miego ne per daugiausia. Taigi, kai sūnus susiruošia dieną miegoti, miegu ir aš, kitaip galva sprogtų. Realiai laiko sau praktiškai nelieka. Kai turiu tas kelias minutes, skaitau, nes esu be galo to pasiilgusi – knygų man reikia kaip oro. Kartais pasižiūriu kokį filmą (labai mėgstu dokumentiką ir biografinius filmus). 

Gal esate sveikuolė, sportuojate ar tiesiog jūsų genai geri?

Dabar sunku rasti laiko sportui, bet, kai Mykolas šiek tiek paūgės, tikrai grįšiu į baseiną ir jogos užsiėmimus. Labai to trūksta, ypač jogos – man ji yra visiškas atradimas. Turiu problemų dėl nugaros, todėl atlieku mankštas, stengiuosi bent šiek tiek pajudėti. Daug gaminu, taigi mano maisto racione vyrauja naminis maistas. Šioje srityje savęs stipriai neriboju – mėgstu skaniai ir sočiai pavalgyti. 

Kokios jūsų nepažįsta televizijos žiūrovai?

Esu ramus žmogus, labai nemėgstu chaoso, triukšmo. Geriausiai jaučiuosi tyloje, gamtoje – čia labiausiai pailsiu ir atsigaunu. Esu reikli sau, taip pat ir kitiems. Mėgstu sąžiningumą – visada laikausi duoto žodžio. Neretai nebijau pasakyti ir ypač nepatogių, nemalonių dalykų, netgi stipriai rizikuodama nepatikti kitiems. Labai branginu žmones ir esu iki begalybės mylinti mama. 

Jei pagaučiau auksinę žuvelę, paprašyčiau tik vieno – kad mano artimieji ir draugai būtų sveiki, daugiau nieko nereikia. Visa kita pasiekiama arba uždirbama.