Dainuojančių dubenėlių garso masažo praktikė K.Šimkienė: „Šios sesijos skirtos greitai persikrauti“

Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Laura Auksutytė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-05-30 17:06
Karolina Šimkienė – moteris, kurios rankoms paklūsta garsas. Apie šio poveikį žmogui ji galėtų pasakoti nesustodama. Visgi sako, kad geriausia – užmerkti akis ir leisti sau išgirsti.

Karolina, esate garso terapijos ir dainuojančių dubenėlių garso masažo praktikė, muzikinių kelionių vedlė, intuityvaus grojimo dirbtuvių iniciatorė, studijos „Artimi garsai“ sumanytoja ir įkūrėja. Kada muzika atsirado jūsų gyvenime?

Su ja draugauju nuo mažų dienų – jau daugiau nei 20-metį mano pirštai bėgioja violončelės stygomis. Muzika mane supo nuo vaikystės: abu mano tėvai grojo fortepijonu, mama taip pat akordeonu ir dar dainuodavo, o močiutė, su kuria prie pečiaus leisdavau ilgus žiemos vakarus, išmokė gausybę liaudiškų dainų.

Minėjote, kad grojate violončele. Kaip jūs susijusi su klasikine akademine muzika?

Pradėjusi lankyti muzikos mokyklą, pasirinkau violončelės specialybę. Mėgaudavausi grojimu – ypač patiko muzikuoti ansambliuose. Nors, kai baigiau muzikos mokyklą, mane kvietė tęsti mokslus Kauno J. Gruodžio muzikos konservatorijoje, tuo metu pabijojau eiti muzikanto keliu. Buvau gabi ir dailei, tiksliesiems mokslams, labai traukė menai, tad įstojau į architektūros specialybę. Dar studijuodama pradėjau dirbti architektų biure ir darbavausi ten bemaž dešimtmetį. Tiesa, violončelės iš rankų nepaleidau – vis pagalvodavau, kas būtų, jei studijuočiau konservatorijoje ir gročiau pilnoms salėms. Vis dėlto manau, kad tuomet nebūčiau atradusi intuityvaus grojimo, apskritai garso kaip įrankio, galinčio padėti, gydyti, išlaisvinti. 

Kas lėmė, kad jūsų žvilgsnis nukrypo nuo muzikos ir susitelkėte į garsą?

Maždaug prieš 12 metų susidomėjau Rytų kultūromis, holistiniu požiūriu į žmogų, netradicine medicina: panirau į jogą, meditaciją, sąmoningąjį kvėpavimą, pradėjau praktikuoti reiki. Šie įrankiai sugrąžino prarastą stabilumą, leido nuraminti protą. Violončelė vis dar buvo gyvenimo draugė – per jos garsą tarsi išeidavo ne tik džiugesys, lengvumas, bet ir liūdesys, sunkumas, užspaustos emocijos, blokai. Supratau, kad jos stygų virpesiai gydo mane.

Kai gimė vaikai, muziką ir meditacines praktikas padėjau į šalį. Liko buitis, darbas. Vidumi buvau alkana. Dienos biure prie kompiuterio vargino – supratau, kad būdama architekte neatskleidžiu visos savęs. Galvojau, kaip būtų įdomu pradėti naujus projektus. Širdis šaukėsi garsų, gyvo bendravimo, žmonių, dvasinių praktikų. Todėl vieną dieną nutariau tiesiog išjungti racionalų protą ir atsiduoti intuicijai. Jaučiau, kad turiu groti, kad per garsą ir muziką ateis daug nuostabių dalykų. Tikėjau, kad garsus gebėsiu sujungti su sukauptomis holistinėmis žiniomis. Taip atsidūriau garso terapijos mokymuose. 

Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.
Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.

Tad kas jums yra garsas?

Garse telpa viskas: mūsų fizinis, emocinis, mentalinis ir dvasinis kūnai. Mus supantys daiktai, aplinka, gamta, visas Žemės rutulys, visa Visata. Viskas aplinkui yra garsas, viskas turi unikalią vibraciją, dažnį. Garsas – tai raktas į ramybę, gijimą, harmoniją, pakitusią sąmonės būseną, vidinę tylą, savęs pajautimą ir susigrąžinimą. Garsas – puikus pagalbininkas, kai norime persijungti į ramybės, vidinės tylos, meditacijos būsenas. Motulė Žemė mums dovanoja daugybę nuostabių, malonių ausiai garsų, kurių klausydami galime pasikrauti gerų emocijų, paveikti nuotaikas, nuraminti mintis. 

Kokios garso terapijos istorinės šaknys?

Terapinis garsas naudojamas nuo neatmenamų laikų. Senovės civilizacijos tūkstančius metų garsus įvardijo kaip galingus gydomuosius įrankius. Mūsų protėviai tikėjo, kad sakralios, su stipriomis intencijomis išgaunamos garso vibracijos gali pakoreguoti bet kokį disbalansą, darantį įtaką fizinei ar emocinei savijautai. Gydymo garsu koncepcija grindžiama suvokimu, kad kiekviena mūsų kūno dalis ir ląstelė sukuria tam tikrą savitu būdu rezonuojančią vibraciją. Kartu viskas aplink mus skleidžia unikalius garso dažnius. Taigi viskas Visatoje – taip pat ir mūsų kūnai – yra sudaryta iš garsinės vibracijos. 

Kaip pavyksta sieti klasikinį muzikinį išsilavinimą ir garso terapijos žinias?

Muzikinis išsilavinimas man teikia stabilumą, kokybę ir gebėjimą groti įvairiais instrumentais, juos derinti tarpusavyje, atrasti naujų sąskambių. Manau, kad mano stiprybė ir unikalumas ir yra tai, kad susieju visas muzikines, menines, holistines žinias. Mintyse iš anksto girdžiu, kaip skambės keli instrumentų deriniai, galiu pagal grupės arba vieno žmogaus energijas, jautrumą garsui parinkti sesijos eigą, intensyvumą. Kai kurie garsai, pavyzdžiui, būgnų, gongų, geba iškelti daug neigiamų emocijų, sujudinti fiziniame ir subtiliuose kūnuose esančius blokus, o, grojant violončele, hangu ar dainuojant, viskas nurimsta, harmonizuojasi, iškeltas blokas švelniai tirpsta.

Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.
Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atradote intuityvų grojimą?

Studijų metais atsirado pajautimas, kad norisi groti kitaip, galbūt ne taip techniškai, kaip įprasta klasikos kūriniams. Taip prie violončelės garsų jungėsi savamoksliai muzikuojantys draugai, kuriantys dainuojamąją poeziją, eksperimentinę elektroninę muziką. Išbandžiau daug stilistikų. Mane domino, kaip galėčiau groti laisvai improvizuodama, ištransliuodama vidines būsenas, išversdama save per garsą. Intuityvus grojimas – be natų, be šablonų – ir atvedė į garso terapiją. Atradau, kad pasaulio praktikoje violončelė naudojama kaip holistinis instrumentas, kurio garsas, tonai, vibracija yra artimiausi žmogaus balsui. Gydymas šiuo instrumentu gali būti labai veiksmingas, naudojant tam tikras natas, harmonijas, dermes, akordus ir prijungiant balsą. Tai buvo tas „aha“ momentas, kurio aš ieškojau. 

Pasakojote, kad grojimą violončele sujungėte su jogos praktikomis, kodėl?

Joga ir muzika natūraliai susijungia ir papildo viena kitą, todėl su kolege nusprendėme vesti šiuos užsiėmimus drauge – ji dirba kaip jogos mokytoja, aš tuo metu groju violončele. Turtingi, emocingi, gilūs violončelės tonai užpildo erdvę. Grojant intuityviai, kvėpavimui ir judesiui suteikiamas tekėjimas. Su muzika gebame nuraminti protą, nukreipdami dėmesį į garsą, vienoje pozoje galime išbūti daug ilgiau ir daug lengviau. Mūsų kūnas reaguoja į atpalaiduojančius terapinių muzikos instrumentų tonus fiziologiniu lygmeniu. Mokslas rodo, kad raminanti garsinė praktika gali sumažinti streso hormono kortizolio kiekį. Tai mažina kūno įtampą, leidžia mums atsipalaiduoti, patirti vidinę ramybę, tapti laimingesniems ir pilniems gyvybingumo.

Kas yra grupinės garso sesijos?

Grupinėse garso sesijose grojimo eiga priklauso nuo bendros žmonių energijos, kartais garsai pakrypsta visai kita linkme, negu buvo suplanuota, tiesiog ateina pajautimas, kad dabar reikia groti taip ir ne kitaip. Tokios sesijos skirtos greitai persikrauti, persijungti į harmoningą režimą. Per jas kūnas giliai atsipalaiduoja, stabilizuojasi kraujo spaudimas, sulėtėja širdies ritmas, atsipalaiduoja ir protas, sumažėja dėl nerimo, nuovargio, nemigos, įvairių stresų atsiradusi psichinė (emocinė) įtampa, gerėja miego kokybė. Grupinės garso sesijos puikiai tinka po įtemptos darbo savaitės, norint pailsėti, pakeisti aplinką. Tai tarsi savotiškas gyvo garso koncertas su netradiciniais archajiškais ir sakraliais muzikos instrumentais, klausomas atsigulus ir užsimerkus.

Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.
Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.

O kam ir kada rekomenduojamos asmeninės garso sesijos?

Jos labai intymios, jaukios, skirtos labiau dirbti su savimi, pakeisti tam tikras programas, subalansuoti energinius centrus, atpažinti ir pašalinti blokus visuose mūsų kūnuose. Tinkamos ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Individualiose sesijose muzikos instrumentais grojama labai arti žmogaus, garso vibracija tampa fiziškai juntama, kai kurie instrumentai, pavyzdžiui, dainuojantys dubenėliai, dedami ant žmogaus kūno, todėl jų vibracija pasiekia kiekvieną ląstelę.

Su garsu, itin tiksliai veikiančiu problemines vietas, atsilaisvina blokai, kūnu pradeda tekėti didesnis energijos srautas, atsiranda daugiau jėgų. Taip pat pajuntama pusiausvyra ir harmonija, sugrįžta meilės, ramybės, saugumo ir klestėjimo jausmas. Aukštesnis garso vibracijų dažnis pasiekia vidinę esmę ir perderina mus pačius, pradedame vibruoti aukštesniu dažniu. Prieš tokias sesijas patariama sugalvoti intenciją, nes dirbant individualiai galima spręsti norimas problemas. Tam specialiai parenkami muzikos instrumentai, garsu švelniai išjudinantys tai, kas užspausta, nesvarbu, ar tai būtų emocija, ar fizinis skausmas, o gal priklausomybės, lėtinė liga, psichologiniai įsitikinimai, baimės.

Su kokiais instrumentais dirbate? 

Su pagrindiniais naudojamais garso terapijoje: tai dainuojantys ir krištoliniai dubenys, gongai, būgnai. Prie šios holistinės garsų ir obertonų erdvės prisideda violončelė. Gongai ir dainuojantys dubenys ypatingi obertonais. Tai reiškia, kad vienu metu girdime daug natų, spalvų, harmonijų, garsas nuolat kinta, banguoja, supa į garso kokoną, užlieja vibracijomis.

Šie instrumentai primena Visatos gaudesius. Ypatingi ir krištoliniai dubenys – viena nuostabiausių jų naudojimo priežasčių yra sąsaja tarp indų sudėties ir to, kad mūsų kūnai susideda iš kristalinių struktūrų, – daugybė žmogaus kūno ląstelių turi geometrinį kristalinį pavidalą. Tai padeda mūsų kūnui atpažinti garsą ir efektyviai rezonuoti su kvarco kristalais. Štai kodėl manoma, kad krištolo dubenys ypač veikia visus organus, endokrininę sistemą ir energinius centrus. Būgnai taip pat teikia stiprius patyrimus.

Grojimas jais yra bene seniausia žmonijai žinoma aktyvios meditacijos forma. Klausydami būgno nuolat, galime padėti sau susigrąžinti prarastas sielos daleles, išspręsti nesąmoningus vidinius konfliktus, neigiamą praeities traumų energiją paversti teigiama. Visus šiuos instrumentus gražiai į visumą sujungia intuityvūs muzikiniai instrumentai, tokie kaip vėjo varpeliai, lietaus lazda, vandenyno ir mėnulio būgneliai, dambrelis, kalimbos, hangas. Kiekvienas instrumentas savitas ir man brangus, kiekvienas turi istoriją ir užima svarbią vietą garso sesijose. 

Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.
Karolina Šimkienė / Asmeninio albumo nuotr.

Ar garso sesijos tinka visiems? 

Jei žmogus yra jautrus garsui, turi daug užgniaužtų emocijų ir baimių, stiprūs gongų ir būgnų garsai gali pernelyg staigiai iškelti šiuos dalykus. Emocines traumas patariama judinti, kelti švelniai palaipsniui, po truputį pratinant asmenį prie stipresnio garso, prieš tai paaiškinus, kaip veikia garso terapijos dėsniai. Jautriems žmonėms nerekomenduočiau iškart eiti į grupines sesijas, skirtas patyrusiems klausytojams. Geriau ateiti individualiai ir išbandyti garsą.

Stiprus gongo ir būgno garsas netinka nėščiosioms, nebent moteris grojo arba nuolat klausėsi stiprių garsų prieš pradedant kūdikį ir jam jau esant įsčiose nuo pirmos akimirkos. Intensyvios garso sesijos netinka sergantiems sunkiomis psichikos ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija, taip pat sunkiomis epilepsijos formomis. Atsargiai reikia elgtis su žmonėmis, turinčiais širdies stimuliatorius, po širdies operacijų arba po įvairių traumų, kada kūne integruota metalinių priemonių. Jeigu žmogus gerai reaguoja į garsą, jį priima, palaipsniui garso bangas galima didinti. 

Kaip ir kokiose srityse galime integruoti garsus kasdienybėje?

Dainuokite. Balsas – pats galingiausias ir autentiškiausias instrumentas pasaulyje. Mes pamiršome balso praktikas, gebėjimą dainuoti. Daina užkoduota mūsų genuose, ląstelėse. Keliaudama iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas ji gydė, padėjo mūsų protėviams išgyventi sunkmečius, džiaugtis, švęsti, nudirbti darbus, liūdėti, gedėti, ištverti šaltas žiemas. Ir visa tai mes nešiojamės savyje, tik esame primiršę, o gal užsidėję nereikalingus blokus – tikime, kad negebame dainuoti, kad dramblys ant ausies užlipęs.

Visa tai netiesa – nereikia turėti klausos ar išskirtinio balso, būti baigus muzikos mokyklos, kad galėtum dainuoti. Visiškai nesvarbu, ką, kad ir paprasčiausią garsą „aaa...“ Jį mintimis nukreipus į negaluojančią kūno vietą ar užspaustą emociją, vyksta gydymas – mes patys tampame savo gydytojais. Todėl kviečiu dainuoti visur: maudantis duše, gaminant valgį, vairuojant automobilį.

Dainuokite vaikams lopšines, išdainuokite savo vyrui, kad mylite. Ir klausykite muzikos. Tokios, kokia patinka labiausiai, nes klausantis, nors ir nedainuojant, vis tiek dirba balso stygos. Taip pat išmokite pastebėti aplinkos garsus. Pabandykite mieste sustoti vidury parko ar gatvės, užmerkti akis ir įsiklausyti. Garsas akimirksniu perkelia mus į čia ir dabar akimirką, mes pasijuntame gyvesni, per garsus galime geriau išgirsti ir save. Būkime dėmesingi aplinkos garsams ir patys sau. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai