„Visgi gyvenimo esmė iš tikrųjų yra vaikai“, – dabar jau neabejoja prieš savaitę sūnaus su mylimąja Monika Pitkauskaite (28) sulaukęs kompanijos „Vičiūnai“ prekių ženklų vadovas, lenktynininkas Dainius MATIJOŠAITIS (33).
Jei vaikai – gyvenimo esmė, kodėl taip ilgai juos atidėliojote?
Neatidėliojau, bet taip nutiko, kad ne visi mano santykiai susiklostė. O aš laikiausi principo, kad vaikų su bet kuo turėti negalima. Norėjau sutikti tokią moterį, apie kurią galėčiau pasakyti, kad ji bus ideali mano vaikų mama. Prieš trejus metus tokią radau. Taigi, kad ir šiek tiek vėluojant, bet viskas pagal planą.
Su Monika seniai pradėjote kalbėti apie vaikus?
Šis naujasis pilietis tikrai nebuvo netyčiukas – jis labai rimtai planuotas gerą pusmetį. Aišku, kai kalbėdavomės apie ateitį, įsivaizduodavome ir kiek vaikų norėtume turėti. Bet po šito gimdymo įsivaizdavimas gal kiek pasikeitė... Didelį norą turėti tris vaikus dabar pakeitė „kol kas užteks ir vieno“.
Kai atsuku laikrodį atgal, labai įdomių sutapimų ir likimo vingių pastebiu: pernai rugpjūtį nusipirkau naują automobilį – universalų. Visi draugai pradėjo juoktis: „O, šeimyninę mašiną įsigijai... Jau gal vaikų greitai bus?“ Įdomiausia, kad tuo metu Monika laukėsi pirmas dienas, tik mes patys to dar nežinojome. Paskui rugsėjo pradžioje persikraustėme į naują namą, ir vieną rytą Monika susijaudinusi, su ašaromis akyse pasakė, kad laukiasi...
Dalyvavote gimdyme?
Vos spėjau! Man jau taip nutinka: kokią nors labai svarbią dieną likimas ima ir pakiša kiaulę... Žiūrėk, jei lenktynėse pirmauju, tai paskutiniame rate ar padangą pradurs, ar dar kokia nesąmonė atsitiks. Ir su Monikos gimdymu panašiai išėjo. Man tenka nemažai skraidyti darbo reikalais. Pirmadienį kaip tik turėjo būti paskutinis suplanuotas skrydis į Lenkiją. Iki nustatytos gimdymo dienos buvo likę gal dešimt dienų ir po šito skrydžio daugiau niekur iš Kauno neturėjau judėti.
Šis naujasis pilietis tikrai nebuvo netyčiukas – jis labai rimtai planuotas gerą pusmetį.
Dar išvažiuodamas Monikai juokais pasakiau: „Gali gimdyti bet kada, išskyrus pirmadienį, nes turiu suskraidyti į susitikimą Lenkijoje.“ Ir aišku – vos baigiasi susitikimas, aš gaunu žinutę: „Nepanikuok, bet man nubėgo vandenys.“ Kaip nepanikuoti, jei lėktuvas – tik po trijų valandų, dar valandos reikia skrydžiui ir valandos grįžti iš Vilniaus oro uosto į Kauną?! Labai neramu buvo, kad skrydį gali atidėti ar išvis atšaukti. Mintys net sukosi apie tai, kad gal kokį sraigtasparnį samdytis, mokėti bet kiek, tačiau parskristi. Monika ėmė mane raminti, kad nedaryčiau nesąmonių. O aš žinojau, kad labai pyksiu ant savęs, jei tą akimirką nebūsiu šalia jos. Maniau, po akušerių ir mamos aš turėčiau būti pirmas, kuris pamato vaiką. Stresuodamas, bet visgi grįžau į Kauną ir dar klinikose porą valandų iki gimdymo spėjau pabūti šalia Monikos.
Koks tas pirmosios tėvystės jausmas?
Visi vaikų turintys draugai sakydavo: „Kai išgirsi pirmą savo vaiko verksmą, tada suprasi...“ Jausmas tikrai į nieką nepanašus, visiškai naujas. Gali laimėti aukso puodą ar „Formulę 1“, bet šitam jausmui tai tikrai neprilygs.
Tuoktis neskubėjote net sužinoję, kad tapsite tėvais. Kodėl?
Monikai dar draugystės pradžioje esu pasakęs, kad žiedais nesimėtau ir vesiu tik savo vaikų motiną. Ji, aišku, tą akimirką nelabai džiugiai reagavo, bet per trejus draugystės ir gyvenimo kartu metus supratome, kad ir be pavardės keitimų mūsų santykiai puikūs. Net nėštumo metu nevyko absoliučiai jokių diskusijų apie vestuves, nes nė vienas nenorėjome bėgti į santuokų rūmus iš reikalo ir kelti priverstinio baliaus giminėms bei draugams. Dabar vadovaujamės principu: tegu vaikas paauga, kad jau galėtų nešti krepšelį su žiedais... Tada ir tuoksimės. Aš savo žodžio laikausi.
Gimė sūnus – kaip ir visi tėčiai, turbūt labai didžiuojatės?
Juk nepasirinksi – sūnus ar duktė. Vienintelis noras – kad sveikas būtų. Draugai juokiasi: „Jau pradėk galvoti, kaip rakinsi savo mašinas. Sūnus juk...“ Ir pats juokauju, kad bus kam tėčio automobilius iš garažo paauglystėje vogti... Bet kol kas jautri man ši tema, pamažu pratinuosi prie minties, kad ateis toks laikas, kai teks dalintis savo surinkta kolekcija. Nors dabar tikrai nesvajoju, kad sūnus užaugęs būtų lenktynininkas ar labai domėtųsi mašinomis. Tegu nors ir baleto šokėju būna – kad tik būtų laimingas ir rastų savo kelią.
Ir pats nuo šiol lenktynėse, ko gero, dalyvausite atsargiau, atsakingiau?
Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl nustojau dalyvauti ralio varžybose su šturmanu, kuriose leki žvyrkeliais, šokinėji per duobes, tarp medžių. Pradėjau jausti nerimą ir atsakomybę už kitą žmogų, sėdintį šalia mašinoje. Ir dar tas pavojingumas: viena klaida – ir gali įsimūryti į kokią kliūtį. Kad ir kokie patikimi, tvirti yra lenktyniniai automobiliai, istorijų visgi būna – ir nelabai laimingų. Matyt, ties trisdešimtmečiu savisaugos instinktas sustiprėja. O dabar ir papildomas atsakomybės jausmas prisidėjo: vaiką dar reikia užauginti, ne tik apie pramogas galvoti.
