Dainininkei Augustei Vedrickaitei pagimdžius kūdikį teko kovoti už jo gyvybę

Augustė Vedrickaitė su sūnumi Arijumi
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2017-12-03 19:21
Į susitikimą dainininkė Augustė VEDRICKAITĖ (32) ateina su sūneliu Arijumi. Kelių mėnesių mažylis ramiai snaudžia ir netrukdo pokalbiui. Žiūrėdamas į švytinčią atlikėją neįtartum, kokį didžiulį stresą ji patyrė dėl to, kad naujagimiui teko ištverti dvi operacijas.

Liepos pabaigoje gimęs sūnus – Augustės ir jos mylimojo Marijaus Šeiboko pirmagimis. Dabar Arijus ramus, daug miega, nubudęs plačiai šypsosi, mažais gurkšneliais godžiai geria aplink besisukantį margą pasaulį. Dar visai neseniai dėl jo gyvybės nerimavo tėvai ir tuntas gydytojų.

Kodėl nutarei pasidalyti savo istorija?

Šiuo metu Arijus sveikas. Žvelgdama į jį aš noriu viską pamiršti. Stebiu sūnų ir kartais net atrodo, kad nieko nebuvo. Tačiau papasakoti mūsų istoriją mane įkvepia kitos moterys. Pirmą kartą apie tai prabilusi sulaukiau nemažai jų laiškų su be galo šiltais žodžiais. Suprantama, juk ne mano vienos sūnus sirgo, ne aš viena išgyvenau pragarą. Mamos man dėkojo už drąsą kalbėti. Iki šiol yra daug kovojančių už savo vaikų gyvybes. Noriu pasakyti – gyvenimas nėra vien baltas ar juodas. Kartais mums tenka išgyventi pilkus, apniukusius jo etapus.

Pamenu, išgirdau silpną mažylio balselį, slaugės atnešė jį arčiau manęs, kad prieš išvežant į kitą ligoninę galėčiau bent žvilgtelėti ir pabučiuoti. Žinojau, kad niekada nepamiršiu jo veidelio, o krūtinę spaudė nerimas.

Kas Arijui buvo nutikę?

Kad kažkas negerai, sužinojau 32-ą nėštumo savaitę. Tyrimai buvo nuolat kartojami, tačiau gydytojai negalėjo pasakyti, kas yra blogai. Tik Arijui gimus buvo nustatyta reta liga, jam iškart atlikta sudėtinga žarnyno operacija. Po to prireikė ir antrosios.

Gimdymas praėjo sklandžiai?

Jis buvo ilgas. Prasidėjus sąrėmiams iš pradžių buvau skatinama gimdyti natūraliai, gydytojai tik paskutinėmis minutėmis nusprendė daryti cezario pjūvį. Pamenu, išgirdau silpną mažylio balselį, slaugės atnešė jį arčiau manęs, kad prieš išvežant į kitą ligoninę galėčiau bent žvilgtelėti ir pabučiuoti. Žinojau, kad niekada nepamiršiu jo veidelio, o krūtinę spaudė nerimas.

Marijus buvo šalia. Po gimdymo jis buvo tarpininkas tarp manęs ir sūnaus, esančio reanimacijoje, pirmasis paėmė vaiką ant rankų, padarė jo nuotrauką, kalbėjosi su gydytojais. Pamenu, kaip nekantriai laukdavau bet kokios žinios, nes apie nieką kitą galvoti negalėjau.

Jei kiek sunerimdavau, Marijus tvirtai savo vyriškais žodžiais supurtydavo. Jis nė karto neparodė abejonės. Dar sykį įsitikinau, koks vyriškas, atsakingas ir rūpestingas Marijus yra.

"Monika Penkūkū Photography" nuotr., Laurynos Skrebytės stilius
"Monika Penkūkū Photography" nuotr., Laurynos Skrebytės stilius

Kas padėjo nepalūžti?

Tiesa, kad sunkiausiais gyvenimo atvejais neturi laiko galvoti apie save. Visos mano mintys sukosi apie Arijų. Žinojau – negaliu palūžti. Du mėnesius su sūnumi praleidau ligoninėje. Klausiausi gydytojų prognozių, tikėjau, kad mano angelėlis stiprus, kad ištvers ir mes su Marijumi būsime laimingi, gyvenimu besidžiaugiantys tėvai. Dabar žvelgdama į randus ant sūnaus pilvelio kalbuosi su juo: „Arijau, pamatysi. Paaugęs merginoms galėsi pasakoti, koks kovotojas esi, kiek piktų vyrų nugalėjai ir merginų apgynei.“ Aš visą tą juodą laikotarpį palaikiau sūnų, visi tą darėme. Kad esi mama, supranti tuomet, kai nieko svarbesnio už vaiką tau nebelieka.

Kol Arijus buvo reanimacijoje, kartu su Marijumi kasdien po kelis kartus važiuodavome jo lankyti ir praleisdavome ten ne po vieną valandą. Artimųjų ir draugų skambučiai nesiliovė. Nustojau atsakinėti. Paprasčiausiai negalėjau nieko naujo pasakyti apie vaikelio sveikatą. Tą laikotarpį turėjau išlaukti.

Kaip gyveni dabar – ar tiesa, kad grįžai į sceną?

Taip. Pasiilgau muzikos. Stengiuosi būti laiminga ir gyventi taip, kad tą laimę justų ir mano mažylis. Manau, jog mama negali geriausio atiduoti savo vaikui, jei pati yra nelaiminga. Visos gražiausios dainos skirtos Arijui. Dažnai niūniuoju jam įvairiausias melodijas ir stebiu, kaip suklūsta ir ima šypsotis. Negaliu atsisakyti scenos ir tiesiog užsidaryti namuose su mažyliu. Atrodo, kad „supermamyte“ nebūsiu... Džiaugiuosi, kad su manimi sutinka ir Marijus, jis neprieštarauja likti su sūnumi dviese. Taip pat daug pagalbos sulaukiame iš jo mamos, jai tai pirmas anūkas, todėl labai mylimas ir lepinamas. Aišku, palikdama mažiuką net trumpam laikui, nepaliauju skambinti arba rašyti žinučių, klausdama, ar viskas gerai. Sykį net esu gavusi iš močiutės tokį atsakymą: „Susitarkime, jei bus kažkas negerai, aš pati parašysiu“ (šypteli).

"Monika Penkūkū Photography" nuotr., Laurynos Skrebytės stilius
"Monika Penkūkū Photography" nuotr., Laurynos Skrebytės stilius

Grįžęs po darbų, Marijus pirmiausia ateina pasisveikinti su Arijuku, tik po to su manimi. Naktimis keliuosi aš, tačiau tėtis daug laiko praleidžia bendraudamas ir žaisdamas su sūnumi. Jokių problemų keičiant sauskelnes ar migdant vaikutį jam nekyla. Pasiskirstome darbais, bet su kūdikiu ant rankų daugiausia laiko vis tiek praleidžiu aš. Neįtikėtina, kiek daug dalykų išmoksti daryti viena ranka.

Beje, tik dabar, įsitvirtinant ramybei namuose, sūnus į mūsų gyvenimą įnešė romantikos. Visos tos negandos, nors ir sutvirtino tarpusavio ryšį, tuo pat metu nejučia privertė užmiršti „mus“. Todėl visai neseniai su Marijumi suorganizavome pasimatymą mieste. Kol Arijų prižiūrėjo močiutė, tik dviese išėjome pažiūrėti kino filmo. Buvo smagu atsipūsti, užsimiršti ir pažiūrėti vienas kitam į akis iš naujo.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai

Šašlykai

Reklama