„Kažkodėl, kai rečiau sušmėžuoji televizijoje, jos projektuose, daugeliui atrodo, kad kažkur prapuolei. Iš tiesų niekur nebuvau dingusi. Muzika kaip buvo, taip tebėra mano gyvenimas ir pašaukimas“, – atvirauja dainininkė Violeta Tarasovienė.
Prieš apdovanojimus „Žmonės 2019“ žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, kad po ilgos pertraukos jūs su trenksmu grįžtate į sceną. Ar ta pauzė išties buvo?
Jokios muzikinės pauzės nedariau. Niekur nebuvau dingusi (juokiasi). Gal tik kurį laiką rečiau šmėžavau televizijoje, nedalyvavau jos projektuose. Šį burbulą išpūtė organizatoriai, prodiuseriai – juk sukurti kokią nors paslaptį, intrigą yra neatsiejama šou pasaulio dalis. Muzika kaip buvo, taip tebėra mano gyvenimas ir pašaukimas. Su vyru visą laiką sėkmingai koncertavome, džiuginome savo klausytojus ir iki tol.
Ką turėjote galvoje viename interviu sakydama: „Gera subręsti ir galėti rinktis“?
Muzikinės karjeros pradžioje bėgdavau visur, kur pakviesdavo, – nebuvo svarbu, ką ir kur dainuoti. Natūralu, kai esi jauna, nepatyrusi, dar mažai žinoma scenoje, viskas atrodo įdomu, viską norisi išbandyti. Tiesą sakant, ir nelabai yra iš ko rinktis. Tačiau dabar jau galiu sau leisti atsisakyti man neįdomių pasiūlymų. Nesinori draskytis, pataikauti, nusižengti moralės principams. Ne taip seniai mus su Viliumi pakvietė į vieną televizijos laidą ir pasiūlė dainuoti pagal fonogramą. Mes dainuojame tik gyvai, todėl, žinoma, atsisakėme. Jei nesudaro galimybių, tuomet, sorry, jau ne mūsų, o organizatorių problema.
Kokiomis nuotaikomis gyvenate pavasarį? Gal pradžiuginsite gerbėjus nauju albumu?
Mes su Viliumi stipriai dirbame, koncertuojame, įrašinėjame dainas. Procesas vyksta, tačiau dar nesukaupėme dainų tiek, kad galėtume išleisti albumą. Gal netolimoje ateityje. Tačiau po mėnesio ar dviejų žadame pradžiuginti nauja daina.
Per koncertus atliekame įvairiausių žanrų dainas: ir iš vyro buvusios grupės „Bavarija“ repertuaro, ir iš mano solinių koncertų, ir naujas. Repertuare nemažai turime ir funk stiliaus kūrinių. Mūsų dainų atlikimo spektras labai platus. Tiesa, repuoti dar nepradėjome (šypsosi). Bet negaliu ir šimtą metų dainuoti vien „Ramunę baltąją“ (kvatoja). Man svarbu tobulėti, nestovėti vietoje. Džiaugiuosi tuo, kad atėjo laikas, kai galiu dainuoti tai, kas man patinka.
Nesistengiate pataikauti publikai?
Jei pataikavimu vadinsime tai, kad dainuojami tokie kūriniai, kurie yra populiarūs, ant bangos, nors patiems atlikėjams ne prie širdies, tada taip. Su metais ateina patirtis, supranti, kad pataikavimas neduoda gerų rezultatų. Svarbiausia – pasirinkti tokias dainas, kurios artimos pačiam, žinutė, kurią norima perduoti klausytojams. Visiems juk neįtiksi. Tik tada, kai scenoje atiduodi visą save, atrandi savo tikrąją publiką. Kaifuoji ne tik pats, bet ir žiūrovai, perkantys bilietus į koncertus tam, kad gautų pliūpsnį tos geros energijos, kurios jie tikisi.
Ar kada pasvajojate, ką veiktumėte, jei nedainuotumėte?
Nelabai save įsivaizduoju kur nors kitur nei scenoje. Tiesa, pastebėjau, kad man patinka žiūrėti įvairius kulinarinius šou. Kažkada turėjau mažytę svajonę įkurti nedidelį viešbutį su keletu kambarių: pagamini pusryčius, pasirūpini svečiais, kad jie jaustųsi komfortabiliai, mėgautųsi ta ramybe ir idile. Esu smulkmeniška, todėl man dar patiktų kurti įvairius rankdarbius. Bet prekybininke būti negalėčiau. Vis dėlto vadovaujamas darbas, manau, geriausiai atspindėtų mano prigimtį (juokiasi).
Kokia žmonių savybė jus labiausiai erzina?
Veidmainiavimas. Nepakenčiu veidmainių, viena sakančių į akis, kita – tau už nugaros. Esu tai patyrusi, todėl stengiuosi vengti tokių žmonių. Ilgainiui išmoksti juos atskirti, bet kartais ir vėl tampi gerumo įkaite, kai pasitiki, o kas nors tavimi pasinaudoja, apgauna. Tačiau niekada nežiūriu iš aukšto į kitus, neskubu vertinti ar teisti, nes nežinia, kas nutiko žmogaus gyvenime, kad jis tapo toks. Tikiu, kad tai, kas mums nutinka, lemia mūsų pasirinkimai. O klaidas priimu kaip pamokas, suteikiančias patirties ir išminties antrąsyk nelipti į tą pačią balą.
Kokia populiarumo kaina?
Mano profesijos žmonės neišvengiamai susiduria su įvairiomis paskalomis. Seniau neskaitydavau straipsnių spaudoje, buvo dzin, kas ką rašo. Tačiau, atsiradus feisbukui, prieš nosį išlenda įvairiausių, net piktų ir užgauliojančių komentarų. Būna, net draugai jų parodo ir paklausia, ar skaičiau, ar mačiau. Liūdina tai, kad yra piktų, pagiežingų žmonių. Turbūt tokius komentarus rašo tie, kurie gyvenime patys yra labai nelaimingi, nes laimingi tokiems dalykams tiesiog neturi laiko.
Pamenu, po vestuvių su Viliumi pasipylė komentarų, kad aš vyrą laikau po padu (kvatoja). Kitą dieną, žiūrėk, kita nesąmonė, kad dabar jau Vilius mane laiko uždaręs namuose, vienos niekur neišleidžia.
Šeima, koncertai... Ar lieka laiko sau, pasimėgauti kasdieniais ritualais?
Kai tokia galimybė atsiranda, noriu tiesiog nieko neveikti, patinginiauti. Net knygą atsivertusi pastebiu, kad ilgai skaitau tą patį puslapį.
Mūsų kasdienis rytinis ritualas – šokame iš lovos ir lekiame (juokiasi). Viską užgožia rutina. Aš keliuosi septintą ryto, ruošiu šeimai (jauniausiai dukrai – 11 metų, o vyriausiai – jau 21-eri) pusryčius. Tuomet vedu šunį į lauką pasivaikščioti, vežame jaunėlę dukrą Gabrielę į mokyklą. Tiesa, kai yra daugiau laiko, su vyru visada užsukame į mūsų mėgstamą kavinukę pas pažįstamus jos šeimininkus, paplepame. Tada traukiame į sporto salę, paskui pietūs, Vilius veda šunį (jis toks didelis, kad dukra jo neišlaiko, tad šis malonumas teko mums), tuomet po pamokų Gabrielę vežame į muzikos mokyklą. O vakare visa šeima einame pasivaikščioti į parką (žinoma, su mūsų Labradoro retriverių veislės kalyte Dora, kuri mūsų namuose atsirado įdomiomis aplinkybėmis.
Kokiomis, jei ne paslaptis?
Mūsų mažoji visada svajojo turėti šuniuką. Kai eidavome pasivaikščioti į parką, negalėdavome jos atplėšti nuo gyvūnų. Kelerius metus kaulijo, kad leistume jai laikyti šunį, bet tėtis buvo kategoriškai prieš. Tačiau, kaip sakoma, nespjauk į šulinį... Galiausiai dukra nusprendė: jei tėvai neleidžia laikyti šuns, parašysiu laišką Kalėdų Seneliui. Tas laiškas sugraudino ir suminkštino tėčio širdį. Pamenu, tada vyras pasakė: „Noriu, kad dukra tikėtų, jog gyvenime būna stebuklų (kol jais tiki).“ Ir tas stebuklas įvyko. Iki tol jis vis kartodavo, kad namuose niekada nebus jokių gyvūnų... O vėliau neplanuotai atsirado dar ir katė – ši atsekė iš paskos, vyrui išvedus pavedžioti šunį.
Ką darote, kad laikas tapo ne priešu, o jūsų sąjungininku? Turite puikius genus?
Nieko ypatingo. Laikas tikrai nėra mano sąjungininkas. Ir genai čia niekuo dėti. Su laiku nepasigalynėsi. Ir kartais dėl to būna liūdna. Kai būnu pavargusi, be grimo, pastebiu, kad oda jau ne tokia stangri, kaip anksčiau. Bet nesu kraštutinumų šalininkė. Ir botulino injekcijų ar kitų plastinės chirurgijos intervencijų bijau kaip velnias kryžiaus. Esu už natūralumą. Man asmeniškai negražu „pripūstos“ lūpos ar dirbtinai ištempta veido oda. Tada net mimikos išnyksta, o akys, atrodo, nustoja spinduliuoti. Vien gražus, dirbtinas fasadas manęs nežavi. Tad stengiuosi stabdyti laiką natūraliai.
Gal esate vegetarai? Maudotės žiemą jūroje?
Ne. 3–4 kartus per savaitę su vyru lankome sporto klubą. Neslėpsiu, kartas reikia ir prisiversti, bet paskui koks malonumas! Sportas neleidžia pavirsti į koldūną, suteikia tonuso. Be jokio vargo galiu padaryti ir špagatą. Šiek tiek pakoregavome mitybą. Kai atsisakėme rūkytų mėsos gaminių, nebevalgome ir sumuštinių. Rečiau gaminame bulvinius patiekalus. Tačiau savęs labai neribojame, mėgstame pasilepinti saldumynais, jie nėra tabu mūsų racione.
Kas gelbsti nuo rutinos?
Kai anksčiau užliedavo liūdesys, nuotaiką padėdavo praskaidrinti šopingas. Dabar ir tai manęs nebedžiugina – nei nauji batai, nei naujas apatinis trikotažas. Pastebėjau tai, kad patinka užsukti į indų parduotuves. Akį traukia naujos lėkštės, interjero aksesuarai. Bet namai ir taip apkrauti daiktais, tad stengiuosi kuo mažiau pirkti. O geriausiai nuo rutinos gelbsti kelionės ir muzika, kuri yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Trumpa dosjė
GIMIMO DATA. 1974 m. rugpjūčio 25 d.
ZODIAKO ŽENKLAS. Mergelė.
MĖGSTAMIAUSIA ŠALIS. Amerika, nes ten galima išragauti viso pasaulio virtuves vienoje vietoje. Vis dėlto pirmenybę teikčiau Italijai, kurioje neseniai lankėmės su Viliumi ir į kurią vėl norisi sugrįžti.
AUTOMOBILIS. „Lexus“ arba „Volvo“ markės automobiliai man labiausiai prie širdies. Jaunystėje labiau patiko sportiniai, dabar – saugesni, stabilesni ir patvaresni, kad tilptų visa šeima, taip pat naminiai augintiniai.
EKSTREMALIAUSIA AVANTIŪRA. Gal išskirčiau man iššūkiu tapusią kelionę į Japoniją, kai, būdama dvidešimties, išvykau ten pusmečiui dirbti pagal sutartį. Tai buvo kosmosas, nes atsidūriau kitame pasaulio krašte, tada nežinojome nei jų papročių, nei tradicijų.
IŠGARSINUSI DAINA. „Oi palauk, palauk“, o antroji buvo „Ramunę baltąją“. Šias dainas esu atlikusi šimtus kartų (juokiasi).
NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Siurbti kambarius. Paauglystėje erzino tai, kad siurblys skleisdavo nemalonų dulkių kvapą, dabar erzina tai, kad, siurbliuojant ir tampant šį prietaisą paskui save, apdaužau ne tik sienų ir baldų kampus, bet ir savo kojas. Jau geriau indus plauti.
GRAŽIAUSIAS METŲ LAIKAS. Keisčiausia yra tai, kad žavūs man visi: rudenį – ryškiomis spalvomis nusidažę medžių lapai, žiemą – girgždantis sniegas ir pusnys, pavasarį – pirmoji vaiski žaluma, o vasarą – šiluma, šiugždantis pajūrio smėlis ir bangos.