Dainininkė Violeta Tarasovienė: „Gera subręsti ir galėti rinktis“

Violeta ir Vilius Tarasovai  / Teodoro Biliūno nuotr.
Violeta ir Vilius Tarasovai / Teodoro Biliūno nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2019-03-15 14:53
AA

„Absoliučiai nieko nesitikėjau, dirbau Palangoje ir atostogavau. Mane pasikvietė sudainuoti – žinomos grupės perdarinėjo liaudiškas dainas į šiuolaikines. Parvažiavau iš Palangos į Vilnių, įrašiau dainą per valandą ir grįžau, tikrai negalvojau, kad čia kažkas gali būti“, – savo kelio į populiarumo viršūnę pradžią prisimena Violeta Tarasovienė.

Dainą „Ramunę baltąją” Violetai koncertuose tenka atlikti iki šiol. Sėkmė, aplankiusi prieš kelioliką metų, padėjo neprastus pamatus scenoje. Šiandien dainininkė įsitikinusi – vien talento neužtenka – be sėkmės ir didžiulio darbo nieko nebūtų. 

Dainuoti Violeta pradėjo dar vaikystėje.

„Mamos drabužius, aukštakulnius avėjau, dažiausi. Anksti tą daryti pradėjau, labai įdomu buvo, kaip čia išsidažiusi atrodau, bet kad mikrofoną imčiau į rankas... Gal aš svajojau apie operos solistės karjerą, kad man mikrofono nereikia“, – žavinga šypsena užburia Violeta. 

Tačiau, Violeta įsitikinusi, ne grožis, ne charakterio savybės, o dainos, kurias dainavo visa Lietuva, jai atnešė sėkmę.

Violeta Tarasovienė / Organizatorių nuotr.

„Dabar galiu sau leisti nedainuotI ir nedarytI to, ko nenoriu, o kai buvau jauna, tai viską ėmiau – o, man siūlo, gerai, kokia netikus daina – nieko, svarbu man pasiūlė“, – prisimena dainininkė, pripažįstanti, jog gera subręsti ir galėti rinktis.

Violeta Tarasovienė „ŽMONĖS 2019“ apdovanojimų scenoje/Irmanto Gelūno nuotr.

Prieš dvylika metų už dainininko Viliaus Tarasovo ištekėjusi Violeta apie savo vyrą sako:

„Mes su Viliumi esame abu su savo nuomonėmis, su savo charakteriais, bet nežinau, kažkaip jau dvylikti metai eina. Nėra taip, kad būtinai bus, kaip aš pasakiau. Pakeliam balsus ir garsiai diskutuojame, o kartais šaukiame“, – pasakoja Violeta.

24 valandas per parą kartu praleidžiantys dainininkai prisipažįsta, neturintys jokio poreikio pabūti atskirai vienas nuo kito: „Aš net nesvarstau, kaip būtų kitaip, net neateina į galvą – kaip čia būtų, jeigu būtų. Ir kažkaip nekliūna man, kad mes visur kartu. Gal kartaisgalvoju, kad faina būtų išvažiuot paslidinėt, nes Vilius neslidinėja, bet paskui vis tiek pagalvoju, na kaip aš viena, aš tada noriu ir dukrą pasiimti, ir kad Viliui būtų smagu. Tai jeigu šmėkšteli tokia mintis, labai greitai ir išgaruoja.“