Dainininkė Indrė Launikonytė: „Užsieniečiai mane vertina labiau – jiems ne per daug mano charizmos“

Indrė Launikonytė / Agness Wee nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-07-18 16:26
Plati šypsena, raudoni plaukai ir milžiniška charizma Indrės Launikonytės vizitinė kortelė. Mergina savo stipriu balsu ir ugningu temperamentu spėjo sužavėti ne vieno televizijos šou komisiją bei žiūrovus, o taip pat užauginti pripažinimą ir būrį gerbėjų užsienio šalyse.

Ji negali nustygti vietoje, tad be scenos dirba muzikos mokytoja bei muzikos terapeute. Lyg šių darbų būtų maža, Indrė savo jėgas nutarė išbandyti ir rugsėjo 2 d. Lietuvoje debiutuosiančiame miuzikle „Rent“.

Kas atlikėją atvedė į muziką? Kodėl profesionali dainininkė nutarė save išmėginti miuziklo žanre? Kas ją sieja su policija ir teisės mokslais? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su Indre.

– Indre, pirmasis klausimas – tradicinis. Kokia buvo tavo muzikinės karjeros pradžia? Ar visada žinojai, galbūt svajojai, kad tapsi dainininke?

– Muzika mane lydėjo visą gyvenimą, tačiau profesionaliai dainuoti pradėjau tik studijuodama populiariąją muziką. Pradžia buvo tikrai nelengva – teko įrodinėti, kad galiu gerai dainuoti ar dainuoti geriau už kai kuriuos kitus, greitai mokytis ir dar pelnyti kitų simpatijas. Pamenu, gavau iš pianisto pasiūlymą padainuoti kavinėje 3 val. itališkas dainas! Tuo metu nemokėjau nei vienos itališkos dainos, o koncertas turėjo būti jau po kelių dienų...

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

Per tas kelias dienas išmokau itališkai ne tik dainuoti, bet ir skaityti, ir rašyti, įsimylėjau italų kalbą ir jos grožį. Koncertas praėjo puikiai ir jau netrukus iš tos pačios kavinės administracijos sulaukiau pasiūlymo po kelių dienų padainuoti 3 valandas... ispaniškai! Buvo šiek tiek lengviau, nes bent kalbą mokėjau ir nereikėjo su pieštuku rašytis kiekvieno žodžio tarimo, kaip besimokant itališkas dainas (šypsosi). Tai pasakoju dėl to, jog suprastumėte mano tuometinį norą dainuoti. Man nerūpėjo nei kiek už tai sumokės, ar nesumokės visai, nei kiek laiko dainuoti, ar kur… Man buvo svarbu, kad žmonės matytų, jog aš tokia išvis esu, dainuoju ir tuo džiaugiuosi. Visada geriau rinkdavausi koncertą su bet kokiomis sąlygomis nei sėdėjimą namie ant sofos… Pavadinčiau tai jaunatvišku maksimalizmu, altruizmu, bet nesigailiu. Tai atvėrė kelius į darbą su muzikantais.

Kad būsiu dainininke, sugalvojau tik būdama 16-os, iki tol tvirtai žinojau, kad būsiu policininkė arba teisininkė. O jei aš pasakiau, kad bus taip, kaip aš noriu – vadinasi, taip ir bus! Tikiu, jog nėra jokių kliūčių tapti tuo, kuo nori – viskas mūsų rankose – tad imk ir tapk. Jei kažko neturiu šiandien karjeros srity, tai tik todėl, kad per mažai to norėjau.

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

– Ne tik pasirodai scenoje, tačiau taip pat ne vienerius metus esi muzikos pedagogė. Kuris darbas, pedagogo ar artisto, mielesnis ir apskritai, ar galima brėžti tokią atskirtį? Kodėl nutarei tapti mokytoja?

– Kai manęs mažos močiutė klausdavo, gal būsiu užaugusi mokytoja, atsakydavau: „Gal aš kvaila, kad ja būčiau?!“. Visgi, būdama 17-os, jau buvau apsisprendusi, kad studijuosiu muziką kolegijoje, o baigusi ją – stosiu į muzikos pedagogiką. Kodėl pedagogika? Tik dėl aukštojo universitetinio išsilavinimo – tada tai buvo viena ir vienintelė priežastis. Taigi, suvokdama situaciją, jog dviejų aukštųjų išsilavinimų įgyti nemokamai neįmanoma, pradėjau dirbti kavinėje padavėja ir nuo 17 m. taupiau muzikos pedagogikos studijoms. Dabar man atrodo šiek tiek nerealu, kad tokio amžiaus, sakyčiau, dar vaikas, taupytų tam, kas bus tik po kelių metų ir dar mokslams!

Pradėjusi studijuoti džiazą supratau, kad noriu būti kaip mano dėstytoja – dėstyti kitiems dainavimą. Esu dėkinga, jog autoritetingi dėstytojai patys nežinodami įkvėpė sekti jų pavyzdžiu ir buvęs tikslas įgijo prasmę – aš noriu studijuoti ne tik dėl diplomo, aš noriu dainuoti ir būti vokalo mokytoja. Trys mokslo metai kolegijoje man iki šiol yra patys brangiausi – ten aš augau ir formavausi kaip asmenybė.

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad turėjau ryžto visko siekti – kad būčiau tuo, kas esu. Badavau ir visur vaikščiojau pėsčia, turėjau tik muziką ir norą būti kažkuo, todėl man tikrai brangus yra ir mokytojos darbas, ir atlikėjos. Žinoma, ne kiekvienas mokytojas gali būti dainininku ir visai to nereikia, kaip ir ne kiekvienas dainuojantis gali mokyti vokalo. Bet labai džiugu, jei sekasi ir viena, ir kita. Dabar net manau, jog būti mokytoja – mano dar vienas pašaukimas.

– Tavo gyvenimo aprašyme puikuojasi įdomus faktas. Ten rašoma, kad esi praktikuojanti muzikos terapeutė. Gal gali trumpai papaskoti, supažindinti skaitytoją, kas tai? Kodėl žmonėms reikia tokios terapijos, kokią naudą ji duoda?

– Muzikos terapija nėra nauja specialybė pasaulyje, tačiau Lietuvoje studijos pasirodė tik prieš metus. Šiuo metu esu Medicinos fakulteto muzikos terapijos magistro studentė ir atlieku praktiką Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Muzikos terapija skirta gerinti žmonių sveikatą – fizinę, psichinę, socialinę, naudojant įvairias muzikos priemones: ritmą, garsą, balsą, įvairius instrumentus, muziką ir kt.

Muzikos terapijos srityje yra atlikta daug mokslinių tyrimų ir tai tikrai veikia – Parkinsono liga sergantiesiems labai naudinga būtent muzikos terapija, turintiems judėjimo ar fizinę negalią taip pat į pagalbą atkeliauja muzikos terapija, vaikams su specialiaisiais poreikiais, anksčiau laiko gimusiems kūdikėliams, insulto ištiktiems, taip pat asmenims, turintiems psichinių sutrikimų.

Depresija sergančiųjų tik daugėja ir čia matau muzikos terapijos perspektyvą Lietuvoje. Sąveikaujant pacientui ir muzikos terapeutui pasiekiami išties puikūs rezultatai: atsipalaidavimas, stimuliavimas, kalbėjimo funkcijų gerinimas – juk žinoma, kad žmonės po insulto negali kalbėti, tačiau gali dainuoti, taip pat kuriami tarpusavio ryšiai, dėmesio koncentravimas, mąstymo ugdymas, žinoma, ir saviraiškos ugdymas, muzika – puiki priemonė užmegzti soc. ryšius, bet visa tai yra procesas.

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

Kad skaitytojas nesusidarytų klaidingo vaizdo, turiu pasakyti, jog studijuojant muzikos terapiją mes nežaidžiame su instrumentais ar tik dainas dainuojame, turėjome ir neurologijos bei reabilitacijos paskaitas Santariškių ligoninėje, o ką tik sėkmingai išsilaikiau vaikų ir suaugusiųjų psichiatrijos, klinikinės psichologijos, konsultavimo ir kt. egzaminus. Taigi, norint būti muzikos terapeutu turi mokėti ne tik instrumentą valdyti – tai labiau jau psichologija, darbas, reikalaujantis supratimo ir empatijos.

– Esi profesionali dainininkė. Kas lėmė, jog nutarei savo jėgas išbandyti miuzikle? Ar negąsdina šokis ir vaidyba, o galbūt su šiais menais kadaise teko susipažinti?

– Kai sužinojau apie „RENT“ miuziklo atranką, pamaniau, o greičiau tai nujaučiau, jog dabar ateina mano valanda. Visų pirma, žinia, jog režisieriai iš užsienio, mane pastūmėjo nueiti į perklausą. Todėl, kad mano praktika rodo, jog užsieniečiai mane kaip atlikėją įvertina labiau – jiems ne per daug mano temperamento ir charizmos, mano per kraštus besiveržianti energija jiems tinka ir patinka, o kas svarbiausia – jie žino, ką su tuo daryti. Jei atvirai, aš net neabejojau savo sėkme. Apskritai į atrankas einu tik tuomet, kai jaučiu sėkmę – t.y. bilietą į projektą.

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

Šokis ir vaidyba manęs negąsdina – o ko čia bijoti? Imi ir darai, ką reikia. Viskas priklauso nuo požiūrio ir indėlio bei kiek esi pasiryžęs tam skirti laiko ar kažką aukoti. Susipažinti su šokiu ir vaidyba teko dar studijuojant džiazą, tai nėra lengva, nes vienu metu tenka susidoroti su daug užduočių ir norint atlikti viską tobulai, turi viską tobulai ir mokėti. Tarkim, jei aš gerai nemoku dainos teksto ir man reikia šokti kartu su šokėjais – aš nei pašoksiu, nei padainuosiu, nes nežinodama žodžių nežinosiu ir kur kokį žingsnį dėti, teks žiūrėti į šokėjų kojas, o juk atlikėjo veidas taip pat turi dirbti žiūrovui – tai jau ne tik vaidyba, čia menas viską apjungti. Tikiu, jog vyrams šiuo klausimu sunkiau – jie juk negali daryti kelių darbų vienu metu (juokiasi). Mano nuomone, šokis ir vaidyba – neatsiejami atlikėjo darbo elementai. Pavyzdžiui, aš dainuodama visuomet šoku. Šokis apskritai mano aistra, o tango – mano sielos ir temperamento veidrodis! Kaip tik „RENT” miuzikle man teks šokti tango, nekantriai laukiu repeticijų!

– Kokie iššūkiai pasitinka artėjant „Rent“ premjerai? Ar specialiai ruošiesi repeticijoms?

– Labiausiai ruošiuosi psichologiškai – laukia sunkus ir daug energijos reikalaujantis darbas, pradėjau vėl sportuoti, norisi pagerinti ne tik formą, bet ir ištvermę, nes jos vaidinant bei šokant reikės labai daug... Kostiumų siuvėjai dar nesakiau, kad po išmatavimų netekau 5 kg (šypsosi). O tikru iššūkiu tampa tai, jog reikės išmokti eiti anksčiau miegoti – man tai neįmanoma, esu pelėda, naktis – mano laikas, todėl repeticijos iš ryto man nekelia labai daug žavesio (šypsosi).

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

– Miuziklas „Rent“ paliečia daug jautrių temų, socialinės problematikos klausimų. Kaip manai, ar Lietuva pasiruošusi tokio pobūdžio miuziklui, o gal tai visiškai įprastas reginys iš kurio tiesiog bandoma išpūsti burbulą?

– Ne paslaptis, kad miuzikle „RENT“ vaizduojami homoseksualūs santykiai, ši tema Lietuvoje tampa vis populiaresnė, viešesnė, tačiau aš jau dabar žinau, kad šis miuziklas sukels daug kalbų ir pasipiktinimų, bus daug klausimų ir, neabejotinai, nepatenkintų ar šokiruotų žiūrovų, kurie gali netyčia užsukti į miuziklą nepaskaitę libreto. Pati nesu homofobė, nors šia tema ir turiu savo tvirtą nuomonę, bet manau, kad narkomanija, AIDS, bedarbystė ir badas turėtų būti žymiai opesnė problema Lietuvai. Nors miuziklo „RENT“ veiksmas vyksta Niujorke, prieš tai išvardintas aktualijas aš pavadinčiau šalies „ligomis“, kurios, deja, nesvetimos ir mūsų valstybei. Kaip tik dėl šios priežasties turėtų būti smagu pažiūrėti kiekvienam į save iš šalies, o personažuose atpažinti save, ypač smagu būtų sulaukti valdžios atstovų dėmesio, nes klausimas, kaip jaunam žmogui susimokėti nuomą – iki šiol aktualus.

– Miuzikle atskleisi karštakošės, pavydžios Joanne personažą. Kodėl pasirinkai būtent šią rolę? Ar įžvelgi sąsajų tarp savęs ir savo kuriamo vaidmens?

– Peržiūrėjusi miuziklą iškart supratau, ką noriu vaidinti – tai Joanne arba Maureen, pasirinkau jųdviejų duetą ir su ta daina sėkmingai įveikiau atranką, kur pretendavau į abi roles (šypsosi). Abi veikėjos yra išraiškingos ir labai stiprių charakterių – tokia esu ir aš. Joanne savybės – pavydas savo mylimo, griežtumas ir teisybės ieškojimas – yra mano kita, daug kam nežinoma, pusė. Esu labai pavydi, todėl man net neteks to vaidinti, aš ir taip tokia esu (juokiasi). Taip pat visada ir visur ieškau teisybės, dėl to esu griežta ir reikli, netiesos ir aplaidumo negaliu pakęsti, tokia pati ir Joanne. Mano pačios didžiausias melas – tai pasakyti mamai, kad šiandien valgiau, nors to nebuvo, arba kad džinsai kainavo mažiau, nei iš tikrųjų mokėjau.

Justės Černiauskaitės nuotr.
Justės Černiauskaitės nuotr.

– Kai tave matau, visuomet esi kupina energijos, pozityvumo, atrodo, kad tavyje kunkuliuoja emocijos. Tokią tave matome viešumoje. O kokia esi namų aplinkoje? Galbūt paminėtas įspūdis nėra tikslus?

– Man iki šiol keista, kad visi žmonės mane taip apibūdina, tačiau energijos pertekliumi aš pati nesiskundžiu, priešingai, norėtųsi turėti jos dvigubai daugiau. Tiesa, jog manyje kunkuliuoja emocijos, aš nuolat esu kupina įvairiausių jausmų, esu itin empatiška, o save vadinu „vaikščiojančia emocija“. Tačiau namuose pačiam artimiausiam žmogui tenka mane matyti visokią – ir gana dažnai aš esu rami, jaukumo ieškanti ir tylą dievinanti „zanūda“, nors jis (mylimasis) sako, jog ar aš namie, ar viešumoje – nėra skirtumo, mat, esu tokia pati – jei pykstu – tai visi sužinos, jei man linksma – visi pamatys. Žinoma, ne visada gali savo nepasitenkinimą ar ramybę neštis į gatvę, darbą, koncertą, ne visur tai tinka. Bet tikrai nesu iš tų, kurie slepia savyje emocijas ar laiko jas užgniaužę. Vis tik mano vidinė būsena linksta prie to, jog aš ramus žmogus, nepaisant to, kad absoliuti visuma sako ką kita... Scenoje esu energijos bomba – tiesa, o gyvenime esu kitokia, bent jau man taip atrodo…

Sėkmingai dalyvavai muzikiniame konkurse „Lietuvos balsas“, kuriame tiek žiūrovus, tiek komisiją sužavėjai savo stipriu balsu, taip pat savo jėgas išbandei projekte „Chorų karai“. Ką duoda, o gal atima televizijos projektai? Ar, esant galimybei, ryžtumeisi panašiam žingsniui?

– Televizija suteikia žinomumą, tačiau atima privatumą, nors man asmeniškai dalyvauti Televiziniuose projektuose visada smagu, todėl neabejotinai dalyvaučiau dar ir dar. Tačiau už viską, ką gauni – tenka sumokėti – laiku, privatumu, energija… Yra tik vienas dalykas, kurio iš mūsų niekas neatims, net televizija – tai patirtis (šypsosi).

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai