Prekybos centre netenka ilgai vienai kitos ieškoti: su dainininke Berneen ČEREŠKA (34), prieš aštuonerius metus palikusia Lietuvą, kone susidaužiame kaktomis. Lyg žirniai pabyra angliški ir lietuviški jos žodžiai apie planus, darbus, kodėl nori įkišti nosį į maisto prekių parduotuvę, – nei laikas, nei motinystė neprigesino kadaise muzikiniame realybės šou išgarsėjusios atlikėjos temperamento ir nuoširdumo.
Po to, kai su vyru Andriumi Čereška persikėlė į saulėtąjį Katarą, Berneen Lietuvoje nėra tokia reta viešnia: prieš pusmetį sutuoktinio gimtajame Kaune pakrikštijo dar trejų neturinčią dukrytę Skyrah Marz, čia pristato kūrybą, pastarosios viešnagės Vilniuje metu – antrąjį singlą „Sorry I Missed Your Call“. Įrašų studijoje su lietuvių muzikantais, pažįstamais nuo senų laikų, kartais dirba iki aušros ar dėlioja planus su vadybininku Vytautu Karpausku. Tobulinti pačios parašytas dainas jai padeda ir Jungtinės Karalystės, Amerikos prodiuseriai, tarp jų geriausiai žinomi – DJ Joni, DJ Relentt.
„Keista, kad žmonės Vilniuje ir Kaune vis dar mane prisimena, atpažįsta, užkalbina. Regis, taip seniai viskas buvo“, – šypsosi ritmenbliuzo atlikėja, kurią nuo anos – garsiosios – Berneen šiandien skiria po sunkaus nėštumo kiek suapvalėjusios formos ir priauginti ilgi baltutėliai plaukai.
Ją daugiau nei prieš dešimtmetį puikiai pažinojo kone visa Lietuva. Siekti svajonių iš gimtosios Pietų Afrikos Respublikos Berneen išlėkė vos sulaukusi pilnametystės, įsikūrė Londone, ten dirbdama sutiko dėl krepšinio pamišusį tokį pat laimės ieškotoją iš Lietuvos, netrukus jis tapo jos gyvenimo vyru. Atsidūrusi populiariame lietuviškame šou „Kelias į žvaigždes“, egzotiška gražuolė iškart patraukė dėmesį. Nuo tada įvyko daugybė dalykų: paaiškėjo, kad Berneen Lietuvoje atsidūrė neatsitiktinai, kad Londone gyvena jos Andrius, tačiau ir be dailios vienišės etiketės ji sparčiai tapo vis žinomesnė, matoma televizijoje, kur dalyvavo kituose šou, vedė laidas, galiausiai – patyrė rasistinį išpuolį. Apsvarstę perspektyvas Lietuvoje, Čereškos nutarė kelti sparnus – kelis mėnesius pagyvenę savo meilės mieste Londone, išvyko į naftos ir dujų turtingas Katarą, abu įsisuko į darbus, ir netikėtai į pasaulį ėmė belstis Skyrah. Mergaitė panaši į tėtį, bet paveldėjo tamsų mamos gymį ir ugningą charakterį. „Nori, ją parodysiu?“ – Berneen rausiasi telefone. Kai tik įjungia nufilmuotą smagų dukrytės ir mamos pokalbį apie sukneles, iš dainininkės akių kaip pupos pabyra ašaros: „Negaliu net skambinti – pamatome viena kitą ir verkiame.“
Važiuodama dirbti niekada drauge neimi dukrelės?
Baisiai nenoriu jos palikti, bet imti į darbo keliones neišeina, nes dukrai reikia labai daug dėmesio, o mes, pavyzdžiui, užvakar studijoje dirbome iki trijų nakties. Tad verčiau atlėkti vienai, susikoncentruoti tik į darbą ir kuo greičiau grįžti.
Andrius nesiskųsdamas lieka vienas su vaiku?
Padeda mano mama – Dohoje gyvename šešių kambarių name, tad ir tėvai – su mumis. Jiems tai proga pabūti su jau suaugusia dukra, nes iš namų išvykau labai anksti. Bet Andrius puikiausiai susitvarko vienas. Dukrytės gimimas jį labai paveikė: tas suvokimas – o Dieve, aš – tėtis! – privertė ūgtelėti akyse. Skyrah į pasaulį atėjo nelengvai – po klaikaus nėštumo ir operacijos. Tada galėjau tik gulėti, o vyras šokinėjo apie mudvi ir darė viską, ką reikia. Išsiverčiau be medicinos seselės, nes turėjau Andrių, geriausią slaugytoją.
Skyrah, kaip ir visi vaikai, mus dar labiau suklijavo, nors tvirtai jautėmės ir iki jos. Andrius – nepaprastai geras ir stiprus. Kažkodėl žmonės mano, kad šeimoje dirigentė – aš. Taip, esu linkusi būti bose, bet, patikėkit, klysta manantys, kad stiprus vyras valdžią turi rodyti garsiai. Nieko panašaus. Tikras vyras yra ramus, korektiškas, tačiau gebantis šeimos vairą pasukti ten, kur reikia. Toks – Andrius. Man labai pasisekė, kad jį sutikau. Mūsų santuokai jau keturiolika metų, atsilaikėme, nors šitiek laiko turėjome praleisti atskirai ir kai dainavau Lietuvoje, o jis dirbo Londone, ir paskui. Juk dabar dažnai darbo reikalais keliauju viena: Keiptaunas, Los Andželas, Niujorkas, Vilnius... Kai Katare negalėjau įrašyti muzikos, net į Ganą dėl to buvau nusitrenkusi! Šią mintį pamėtėjusiam prodiuseriui siūliau verčiau rinktis modernią Pietų Afriką, bet jis neatlyžo: „Reikia tikros Afrikos.“
Kasdieniame gyvenime su Andriumi nevaidiname pasakos. Esame normali pora: kartais jis mane išveda iš proto ir noriu kokį nors daiktą paleisti jam į galvą. Mudu – labai skirtingi, bet svarbiausiais momentais tampame vieningi kaip uola. Neišsiskyrėme, kai buvome jauni karštakošiai, o dabar – abu subrendę, labiau suprantame gyvenimą, santykius.
Mamai, žinoma, Skyrah – nuostabiausia mergaitė pasaulyje?
Ji labai protinga, guvi, kalba gražiai, sakiniais (nors dar tik dvejų!), moka kelis žodžius lietuviškai. Jei paklaustumėte, kuo vardu, išpyškintų: „Princesė.“ Drausminu: „Sakyk tikrą vardą.“ O ji – vėl: „Princesė!“ Andrius juokiasi, kad man nepasisekė, nes turiu savo kopiją. Išties, dukrytė užsiplieskia kaip ugnis, žino, ko nori, ir užsispyrusi dėl to kovoja. Kasdien pati renkasi, kuo rengtis, ir kartais tie princesių poreikiai išauga į tikras dramas. Pavyzdžiui, sykį turėjau į prekybos centrą vežtis ją, vilkinčią ilgą mylimos animacinės herojės Elsos suknelę, dėl kurios neįmanoma net pasodinti į vaikišką kėdutę pirkinių vežimėlyje. Argi princesę perkalbėsi? Beje, su Andriumi ji kiek kitaip bendrauja, labiau klauso. Jei tik aš praveriu namų duris, Skyrah pasiunta siausti ir daryti, ką nori. Girdėjau, jog šalia mamos vaikai atsipalaiduoja, nes pasijunta saugūs. Keista, juk aš su ja griežtesnė... Svarbesniais auklėjimo klausimais su vyru sutariame: jei barame – abu dėl to paties, tačiau čia pat gyvena mano tėtis, o jis dėl anūkės sutirpęs. („Tikras auksas. Per daug lepina“, – priduria lietuviškai.)
Musulmoniškame Katare iškart buvote svetingai sutikti?
Andriui prireikė pusmečio rasti darbą – jis nepuolė pasirašyti bet kokios sutarties, laukė neterminuotos, galiausiai tokią gavo. Šiandien yra atsakingas už saugumą vienoje dujų ir naftos gavybos įmonėje. Aš su džiazo grupe iškart ėmiau įrašyti muziką, šiek tiek koncertavau, bet Katare mažai kas vyksta net ir anglakalbiams. Čia visiškai nėra pramogų verslo, dėl to daugiau dirbu Keiptaune, ten esu viena Pietų Afrikoje vykstančio kino festivalio vadovių, – nepriklausomi režisieriai parodo, ką sukūrę, mes atrinktus darbus pristatome pasauliui.
Nuo pat pradžių Katare viskas patiko: kita kultūra, visuomet šilta, greičiau – per karšta (vasarą dienomis įkaista iki daugiau nei 50 laipsnių), tačiau, sutikite, kitas jausmas atsibusti šviečiant saulei nei po pilku dangumi. Iki tol buvome Londone ir Lietuvoje, kur ištisai debesuota. Anksčiau gyvenome kukliai ir dėl to gerai jautėmės, Katare galėjome sau leisti daugiau prabangos dalykų, įsigijome geras mašinas – tas irgi patiko. Tačiau mudu gražių daiktų nesureikšminame: nepamirštame, kad neblogai ir be jų, tad bet kokie pokyčiai nebeatrodytų tragedija. Ką tik pardavėme namus Londone, kuriuos kadaise nusipirktus už paskolą. Tai pirmas ir kol kas paskutinis nuosavas būstas, kuriame taip normaliai ir nepagyvenome, nes visąlaik keliavome.
Atsiradus vaikui, esame priversti planuoti daugiau į priekį. Galvojome apie Katare veikiančias britiškas ar amerikietiškas mokyklas – jos be proto brangios, bet neblogos. Vakarų pasaulyje viskas vyksta per greitai. Pažiūrėkite į šiandienines trylikametes – nuotraukose instagrame jos atrodo kaip dvidešimt vienų seksualios pupytės. Auginu dukrą, tad mane tai gąsdina. Katare viskas ne taip atvira, čia vaikai auga labiau naminiai, tokie, kokie buvome mes... Bet mūsų šeima nusprendė iš čia keltis. Svajojame apie Kanadą. Turime vieną gyvenimą, tad kam jį leisti vien tik savo kaime, jei yra galimybių judėti?
Kaip bėga įprasta diena Dohoje?
Atsikeliame su Skyrah išsimiegojusios ir toliau viskas dėliojasi priklausomai nuo to, ką turiu padaryti. Kartais važiuoju į studiją, kartais padedu vietiniams tvarkyti įvairius raštus, dokumentus – taisau iš arabų į anglų kalbą netaisyklingai išverstus tekstus. Andrius iš darbo grįžta gana anksti – apie trečią, dar šviečia saulė ir galime eiti į paplūdimį. Pas mus naktimis būna apie trisdešimt laipsnių karščio, anksčiau mėgdavome tada plaukioti baseine – šilta kaip vonioje. Tiesa, keliamės į namą, kuriame baseino nėra, bet reikės ką nors sugalvoti, – mūsų Skyrah puikiai plaukioja ir nardo, gal, sakau, atstovaus kada Lietuvai kaip Rūta Meilutytė, nes turi Lietuvos pilietybę?.. Baseiną labai mėgsta ir mažasis mūsų šuo – būdavo, zurgia prie durų tol, kol išleidžiame. Antras, didysis, sveria beveik kaip žmogus – 45 kilogramus – ir miega tik su mumis, galvą padėjęs ant pagalvės. Šunys perlepinti kaip vaikai.
Dohoje yra visko: didžiulių prekybos centrų net, sakyčiau, per daug. Apstu restoranų, kurie veikia ir iki trijų nakties, bet dažnas uždaromas vidurdienį, per karštymetį. Kadangi degalai pigūs, gatvėse pilna automobilių. Andrius laisvalaikiu sportuoja – žaidžia futbolą, krepšinį ir vis ką nors susižeidžia. Kartą grįžo sugipsuota koja. Klausiu, kaip parvairavo. Pasirodo, pedalus spaudė kita koja... Dėl traumų vis priekaištauju, užtat, galima sakyti, apsidžiaugė, kai per savo kung fu treniruotę smarkiai nikstelėjau kojos sąnarį, – sportuojant kažkas nutiko ir man.
Vakarais, kai Skyrah užmiega, kartais mėgstame įsijungti „Xbox“ ir pliekti kompiuterinius žaidimus. Taip pailsime, nors visada yra pavojus užsikabinti ir prasėdėti iki paryčių, o dukrytė keliasi gana anksti...
Andrius tebėra karščiausias Lietuvos krepšinio aistruolis visame Katare?
O taip! Kai žaidžia rinktinė, apsivelka jos marškinėlius ir užsidaro kambaryje su televizoriumi. Aš ten neinu. („Nes jis per daug rėkia“, – įterpia gražiai lietuviškai.) Net šunys tenai nesirodo. Taip pat jis žiūri „Žalgirio“ rungtynes. Skyrah turi šios komandos marškinėlius – sirgaliaus vaikui nėra pasirinkimo (šypsosi).
Gal Skyrah paaugus galvojate apie daugiau vaikų?
Nesu nusiteikusi prieš vaikus, bet vis dar nepamirštu košmariško nėštumo. Ir kai kas nors sako, jog auginti vieną – egoistiška, stengiuosi net negirdėti. Mes su Andriumi daugiau nenorime.
Vaikui reikia labai daug meilės, laiko, tačiau negalima pamiršti ir savo tikslų. Paaugęs jis labiau mylės mamą, kuri ne tik tupinėjo aplink, bet ir savo pavyzdžiu rodė, kaip kovoti dėl svajonių. Bent jau šiandien man atrodo taip. Dirbu daug ir sunkiai, miegu po keturias penkias valandas kasnakt, užtat manau, kad nusipelniau užsiimti tuo, dėl ko esu laiminga. Pažadu, artimiausiais mėnesiais išgirsite daugiau mano muzikos.