Dainininkė Agnė Sabulytė ryžosi išlikimo žygiui: „Finalinės kliūties ilgai nepamiršiu“

Agnė Sabulytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-07-02 09:11
Dainininkė Agnė Sabulytė vis dažniau matoma ne tik su koncertinėmis suknelėmis, bet ir su žygių apranga. Šį kartą moteris leidosi į „Išgyvenimo mokyklos“ organizuojamą išlikimo žygį, kuriame susipažino su išlikimo pagrindais, mokėsi įsikurti stovyklavietę, pasistatyti būstą, įkurti ugnį ir daugelį kitų, išgyvenimui gamtoje reikalingų dalykų. Menininkė mielai dalijasi šviežiais įspūdžiais.

Trumpai papasakokite apie „Išgyvenimo mokyklą“, kas tai?

„Išgyvenimo mokykla“ – tai buvusių profesinės karo tarnybos specialiosios paskirties padalinių karių įkurta veikla, jau dešimt metų rengianti įvairius išgyvenimo kursus, paremtus realiomis situacijomis.

Tai – išties išskirtinė patirtis, leidžianti susipažinti su aukšto lygio instruktoriais, išgirsti jų gyvenimiškų pasakojimų ir pačiam įgyti išlikimo pagrindus, žinių, prisiliesti prie gamtos. Mokymai yra paremti praktika.

Kaip nusprendėte sudalyvauti?

Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šią mokyklą. Artimos aplinkos žmonės labai rekomendavo išbandyti tai, o ir patį mokyklos įkūrėją, Augustą Žukauską, šiek tiek pažinojau.

Šiuo metu laukinės gamtos, adrenalino, žygių man labai reikia. Jie mano stiprybė, mano įkvėpimas, mano nauja banga. Džiaugiuosi, kad mane supa žmonės, kurie parodo kelią link tokių patirčių. Esu dėkinga jiems.

Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokia toji realybė, kai viską stebi ne per televiziją transliuojamą išlikimo šou?

Nesurežisuota, ne visada patogi, reikalaujanti budrumo, drąsos, valios, susitelkimo ir žinoma žinių, kurių mes gavome kurso metu iš puikių instruktorių. Tik kaip ir kiekviename moksle vieno karto neužtenka, reikia praktikuotis, jei nori iš tikrųjų mokėti tas žinias pritaikyti praktikoje. 

Kokia buvo kurso eiga?

Mokyklos kursas prasidėjo ryte, susodinus visus šešis dalyvius į karišką džipą, važiavome Varėnos kryptimi. Kur tiksliai – nežinojome. Dalyviai susirinko skirtingo pasiruošimo lygio, skirtingų profesijų.

Atvykus į pirminį tašką, kažkur miškuose, trumpai buvo papasakota apie aprangą, saugumą, keliavimo taktikas ir kitus svarbius dalykus žygio metu. Tada šešiems žmonėms buvo paduoti trys džiuto maišai ir pasakyta susiskirstyti poromis, iš savų kuprinių išsiimti būtinus daiktus, kurie turi sutilpti į vieną maišą. Kadangi maišas pakabintas ant plonų virvelių, tai iškart stipriai pradėjome galvoti kiek ir ko imsime, ką paliksime, nes žygio maršrutas buvo nežinomas ir buvo galimybė pasiklysti.

Atsirinkę pagrindinius daiktus išklausėme Augusto Žukausko instrukcijos apie tai,  kur turime atsidurti ir buvome išlydėti į žygį. Mūsų tikslas buvo surasti stovyklavietę.

Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip sekėsi rasti stovyklavietę?

Žygis parodė, kaip kiekvienas skirtingai išgirsta informaciją, sprendžia problemas. Instruktorių minėta pusantros valandos virto 3 valandų žygiu, nes pasiklydome. Bet kuriuo atveju, labai gera patirtis. Aplinkui visam gyvenimui įsimenantys vaizdai, situacijos.

Vėliau stovykloje laukė vadovai su ugnies uždegimo pamokomis, vakarienės gaminimu, būsto statymu, mazgų rišimais. Viską darėme patys.

Ką valgėte?

Augustas Žukauskas mums užkaitė ypatingą pušų žiedų ir mėlynių lapų arbatą ant tiesiog perskeltos malkos, kuri surišama, tam tinka net ir paprasta virvutė. Tai puikus būdas trumpai sustojus pasišildyti ar išsikepti ką nors gamtoje.

Vakarienei buvo troškinys – vištienos, bulvių, morkų, kopūstų ant laužo, kurį gaminome drauge. Toliau mokinomės rišti mazgus. Atrodo, jog paprasta, bet iš tikrųjų ne toks jau lengvas reikalas.

Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kur miegojote?

Kolegos miegojo pasistatytame būste. Aš atsiguliau prie laužo. Norėjosi šiek tiek vienatvės, gamtos. 

Ką davė ši patirtis?

Išvalė mintis. Atjungė mane nuo kasdieninių problemų, pergyvenimų.

Susitelkiau į konkrečias užduotis, kurios pasirodė neįprastos ir po kiekvieno susitikimo su gamta, joje iškylančių iššūkių, jaučiau, kaip augu ir stiprėju, gimsta idėjos, kūrybinės mintys praplečia savo horizontus.

Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Sabutytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kas gali dalyvauti „Išgyvenimo mokykloje“?

Visi. Rekomenduoju ypač tiems, kurie praleidžia didelę dalį savo gyvenimo ofisuose, dirba įtemptą darbą.

Labai sveika pasinerti į kitą pasaulį ir bent maža dalele jį pažinti.

Agnė Sabulytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Sabulytė išbandė „Išgyvenimo mokyklą“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kam reikia mokytis išgyvenimo?

Visų pirma, bendram pažinimui. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Niekada nežinai, į kokias situacijas tave nublokš likimas.

Visų antra, kad galėtume save ir savo šeimą bent trumpam apsaugoti, jei dingtų, pavyzdžiui, elektra. Užtenka vienos paros be elektros, kad suprastume, kokia ji svarbi kasdienybėje.

Kas įdomiausio nutiko stovykloje?

Finalinės kliūties ilgai nepamiršiu. Prisiminus ją, vis dar ima juokas.

Pasikabinusią mane ant virvės, virš upės, pradėjo supti instruktorius. Buvo tikrais iššūkis išsilaikyti. Nepaisant truputėlio baimės, patirtis buvo neįkainojama.

Naujausi straipsniai