Šiuolaikinių technologijų pasaulyje jaunosios kartos laisvalaikio praleidimas tampa vis pasyvesnis. Dėl vaikų dėmesio įvairiems sporto būreliams ir sporto šakoms tenka konkuruoti su išmaniaisiais įrenginiais ir virtualia realybe. Apie jaunosios kartos fizinį aktyvumą, vaikų sportą kalbame su olimpine čempione, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidente Daina Gudzinevičiūte.
Daina, kada ir kaip jūs atradote ir pamėgote sportą?
Mano pažintis su sporto šaka, kurią mėgstu iki šiol, įvyko gana netikėtai. Į sportinio šaudymo šaudyklą mane atsivedė brolis, jis šiuo sportu užsiėmė jau kelerius metus. Tačiau brolis šiame sporte neužsibuvo, o aš jį įsimylėjau.
Tai buvo kažkas nerealaus, pradedant neįtikėtinu įrankiu dvylikametės rankose ir galimybe leisti laiką su bendraminčiais, baigiant išvykomis į varžybas, kuo toliau – tuo rimtesnes ir atsakingesnes. Sportas tapo mano gyvenimu, mano duona, mano asmenybės formuotoju. Tikslai kasdien rimtėjo, siekiant jų reikėjo įdėti begalybę darbo. Įgūdžiai, patirtys, žinios, įgytos sportuojant, labai praverčia ir gyvenimo etape po sportininkės karjeros.
Šiuolaikinių vaikų laisvalaikio praleidimo būdas daug pasyvesnis. Kaip manote, kodėl vaikai mieliau renkasi žaidimus išmaniaisiais telefonais nei aktyvų laisvalaikį?
Toks yra dabartinės kartos gyvenimo būdas. Jei pasyvų gyvenimą gyvena tėvai, logiška, kad laikui bėgant jais paseks ir vaikai. Vaikų gyvenimo būdas yra formuojamas tų, kurie turi didžiausią įtaką jų gyvenimui. Sakoma, kad vaikai negimsta rasistai, lygiai taip pat vaikai negimsta fiziškai pasyvūs. Atvirkščiai, maži vaikai yra labai aktyvūs ir judrūs. Bet su aplinkos, t. y. tėvelių, senelių, darželių, tos pačios žiniasklaidos ir technologijų, propaguojamu gyvenimo būdu vaikai pasikeičia. Jie tampa pasyviais vaikais, kurie sėdi su telefonais.
Kaip reikėtų skatinti vaikų fizinį aktyvumą? Kaip paskatinti vaikus pamėgti sportą?
Visų pirma sportuojančio vaiko patirtis turi būti pozityvi. Tai – svarbiausia taisyklė. Vaikai neturi būti verčiami užsiimti viena sporto šaka ar vienu pratimu, jiems reikia leisti išbandyti viską, ko jie nori. Logiška, kad tuo rūpinasi tėvai, tuo rūpinasi ikimokyklinės įstaigos, kur ir vyksta pirmieji bandymai.
Kalbant apie sporto šakas, mažų vaikų nereikia „profiliuoti“. Reikia duoti galimybę judėti, žaisti, jiems turi būti linksma. Kuo įvairesnes sporto šakas vaikai išbandys, tuo platesnį įgūdžių arsenalą jie įgis. Kuo ilgiau išlaikysime linksmumą, įdomumą vaikams sportuojant, tuo ilgiau vaikai bus motyvuoti. Kitokiais dalykais vaikus motyvuoti sunku, gal net neįmanoma.
Pamėgus sportą susiduriama su kita problema: didžiulė sporto šakų įvairovė. Kaip vaikui trumpesniu keliu atrasti mėgstamą sporto šaką?
Specialistai rekomenduoja užsiimti ne viena, o keliomis sporto šakomis. Per ankstyvas vaikų „profiliavimas“ į sporto šakas vėliau atsiliepia ne pačiomis geriausiomis formomis, ypač padidėja traumų galimybės. Vaikams reikia leisti išbandyti kuo daugiau sporto šakų, visos jos formuoja tam tikrus fizinius, koordinacinius, reakcijos, ištvermės, mąstymo įgūdžius. Taip, yra sporto šakų, kuriomis užsiimti reikia pradėti anksti. Tarkime, gimnastika. Tai susiję su lankstumu. Plaukimas iš esmės yra naudingas, todėl juo galima užsiimti nuo ankstyvos vaikystės kartu su kitomis sporto šakomis.
Vandenyje dirba visi kūno raumenys, didinamas plaučių tūris, galiausiai plaukti reikia mokėti kiekvienam. Tačiau yra daugybė sporto šakų, kurias akcentuotai sportuoti reikėtų pradėti vėliau. Kad ir rutulio stūmimas, ieties metimas, irklavimas ar bet kuri kita sporto šaka. Per ankstyvas likimas vienoje sporto šakoje dažnai sukelia motyvacijos praradimą, traumas. Pasirinkti sporto šaką būnant penkerių nėra teisingas sprendimas. O atrasti mėgstamą sporto šaką kelių yra daug, visi jie autentiški. Vieniems įtaką padaro tėvų pomėgiai, kitiems – kiemas, trečių gabumus ar talentus pastebi kūno kultūros mokytojai ar būrelių treneriai.
Būna ir taip, kad vaikai nori išbandyti įvairius sporto būrelius. Vieni tėvai į tai reaguoja teigiamai, o kiti – neigiamai. Kokia jūsų nuomonė apie vaiko nepastovumą lankant įvairius sporto būrelius?
Mano požiūris į tai labai teigiamas. Žinoma, vaiką reikia mokyti pastovumo, t. y. nemesti pradėtų darbų, tačiau kalbant apie būrelius, apie skirtingas sporto šakas – visi jie formuoja vaiką ateičiai. Nereikia iš penkiamečio ar šešiamečio daryti profesionalo. Pradžioje reikėtų siekti judrumo, žaismingumo, įgūdžių bagažo rinkimo, vaiko lavinimo. Jei vaikas lanko plaukimą, krepšinį, stalo tenisą ir Rytų kovos menus, į tai žvelgiu kaip į teigiamą dalyką.
Kas jam geriausia, kas jam labiausiai patinka, kam jis labiausiai tinka, kuris sportas jį labiausiai motyvuoja, paaiškės einant laikui su trenerio pagalba ar kitomis aplinkybėmis. Mes turime pamėgti tai, ką darome. Dažnai reikia išbandyti daug dalykų, kad suprastum, kas konkrečiam asmeniui tinka. Vienam arčiau širdies individualios sporto šakos, kitam – komandinės. Ir geriausia jas išbandyti, kol vaikai dar maži.
Kokios sporto šakų pasirinkimo tendencijos šiandien? Kas tarp vaikų populiaru, o kas nelabai?
Šioje vietoje drąsiai galime kalbėti apie olimpiečius, apie aukščiausio lygio sportininkus ir jų iškovotus medalius. Būtent jie vaikams yra papildoma, o kartais ir pagrindinė motyvacija. Kai Rūta Meilutytė laimėjo auksą, labai daug vaikų nuėjo į plaukimą. Kai praėjusiais metais porinė keturvietė valtis laimėjo pasaulio čempionatą, gerokai padaugėjo norinčių irkluoti vaikų. Kyla klausimas, ar mes turime tiek bazių, kad visi norintys plaukti arba irkluoti vaikai galėtų tuo užsiimti? Populiarios tarp mažųjų ir tos sporto šakos, kurias transliuoja žiniasklaida, kurių federacijos, klubai, treneriai dirba tam, kad sudomintų vaikus.