Po Monisha slapyvardžiu besislepianti baleto artistė, gatvės šokių Europos čempionė bei modernaus meno kūrėja Modesta Butautytė daugelį žavi ne tik savo spalvingais meno kūriniais, bet ir ne ką blankesne asmenybe. Šiandien žmonės.lt portalui Modesta atvirauja apie vaikystės svajones, artisto dalią bei debiutinę parodą „Big Bang“.
Gyvenime veikiate labai daug. Esate baleto artistė, gatvės šokių Europos čempionė, meno kūrėja. Kaip atrodo jūsų diena?
Baleto artistės gyvenimo prieskoniai liko tik diplome ir tame laikotarpyje, kai mokiausi šios technikos. Tai greičiau istorijos dalis, o ne dabartinė kasdienybė. Gatvės šokiai irgi nusistūmė nuošalin.
Tuo metu, kai palikau teatrą, buvo puikus laikas save įmerkti į naują sferą ir džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, jog įžengiau būtent į gatvės šokius, pati mokydamasi ir tuo pat metu mokydama paauglius užaugau ir subrendau, tam paskyriau gražius septynis metus, o dabartinė mano diena yra tokia, kokią pati susidėlioju.
Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Labai norėjau mokytis ir eiti į mokyklą, dėl to pradėjau šniūrinėti aplink mokyklą paslapčiomis jau penkerių. Tuo metu buvo kiti laikai, niekas neklausė mano norų ir nei vienam suaugusiam žmogui neatrodė gera mintis pradėti mokykla penkerių. Neturėdama, ką veikti, šokdavau kieme.Vėliau parodžiau norą piešti, prozų rašymas taip pat buvo nesvetimas dalykas. Domėjausi filmais, ypač patiko „back stage“ reikalai. Visa tai įdomu ir dabar, o piešimas atsirado sąsiuviniuose per matematikos pamokas. (juokiasi)
Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?
Tapyba ilgą laiką man buvo lyg hobis. Piešdavau tik vasaromis, net ryškią vasaros dieną man trūkdavo spalvų. Pradėjau nuo fanieros, kurią įtrindavau delnais su pastele, vėliau pagailo savo rankų, nes per daug pūslių atsirado. Taip prisijaukinau popierių, o vėliau ir drobę. Tik ant drobės pradėjau piešti ne pirštais, bet teptukais. Tapyba neatsirado iš oro, kaip ir niekas neatsiranda iš niekur. Gyvendama Norvegijoje intensyviau pradėjau piešti ir taip gražiai viskas vėl dėliojosi, tam tikri įvykiai, kurie mane tiesiog pastatė prie drobės ir aš nebegalėjau nustoti piešti. Kai pabudusi pirmiausią pagalvodavau apie tapybą ir užmigdavau su ta pačia mintimis, supratau, kad nebūsiu sportininkė ar šokėja. Sukaupiau drąsą ir pasiryžau būti tuo, kuo esu.
Aš nemėgstu sureikšminti meno, kaip ir viso to, kas mus supa. Juk tai, kas man labai svarbu, kitam gali būti absoliučiai nesvarbu. Man menas yra tiesiog aš.
Kiekvienas kūrėjas savo kūriniais neša tam tikrą mintį, idėją. Kokia ir jūsų kūrinių idėja?
Kūrinių idėjos būna skirtingos, kaip ir kiekviena diena yra skirtinga, bet stengiuosi nešti meilės, aistros, grožio ir pozityvo užtaisus. Negaliu pakęsti „grūzo“ mene. Vis nesuvokiu, kokią teisę menininkai turi kitiems dovanoti savo negatyvą, jo ir taip visur pakanka.
Neseniai surengėte savo parodą Vilniuje pavadinimu „Big Bang“. Kodėl komunikacijai pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
Nes man labai patinka kvantinė fizika ir matematika. Nors mokykloje šie dalykai man baisiai nesisekė, ko neišmokau pamokose, išmokau gyvenime. Pati idėja apie „Big Bang“ kilo tuomet, kai žiūrėjau dokumentinius vaizdo įrašus apie Visatos kūrimąsi ir kitus man įdomius dalykus.
Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, jog dailininkai gyvena bohemišką gyvenimą. Ar save jam priskiriate?
Bohemijos laikai baigėsi jau seniai. Norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, reikia disciplinos, be jos nieko nebus. Kai sakau disciplina, turiu omenyje keltis normaliu laiku, eiti miegoti normaliu laiku, sveikai maitintis ir dažnai kartoti tą patį veiksmą, pavyzdžiuo, piešti. Tik taip išsiugdo disciplina. Svarbu duoti sau įsakymą ir būti pakankamai stipriu pats sau paklusti. Būna dienų, kai nukrypstu nuo ritmo, bet tik trumpam.
Istorinė menininkų problema – mūzos ieškojimas, praradimas, atradimas. Ar susiduriate su tokia problema – kuomet vieną dieną yra tiek daug įkvėpimo, o kita dieną – jo visiškai nelieka?
Nei vienas menininkas nėra kūrėjas. Mes esame vagys. Kalbu ne apie plagijavimą, o apie tai, kad aš nesukūriau vyšnios, suprantate? Viskas, ką piešiu yra sukurta ir visa tai egzistuoja, net tie kosmiški vaizdai. Mano mūza yra viskas, pradedant nuo šilto apsikabinimo ar gero žodžio ir baigiant Visata. Įkvepia gerumas ir žmonių šiltumas, tiesiog meilė. Ją ir skolinuosi iš aplinkos, kad galėčiau tapyti.
Ar tikite sėkmės receptais, formulėmis, patarimais?
Sėkmės receptai neegzistuoja – kiekvienas menininkas turi kurti savo sėkmės istoriją. Juk vienam tenka piešti dešimt metų, kol išlipa iš rūsio, o kitam užtenka ryškiau pasidažyti lūpas. Gyvenime nėra vienos sėkmės, vienos laimės ar geriausios dietos. Mes visi skirtingi, reikia studijuoti save ir tuomet viskas pradeda sektis. Man visada atrodė, kad žmonės pavargsta nuo nemylimo darbo ir nuo tų žmonių, kurie jiems trukdo siekti tikslų ar tiesiog harmoningai gyventi. Mano asmeninė patirtis sako, kad viską, kas trukdo žengti į priekį, reikia palikti nuošalyje.