Kokį bepieštum Mariaus Jonučio portretą, spalvos vis tiek bus ryškios. Nes netoliese rikiuosis jo su Nomeda Marčėnaite ar pavieniui rengtos parodos, jo parašytos knygos, bus mėlynas automobilis, žalia žolė, parodos atidarymui parinkti raudoni marškinėliai ir daug kitų spalvingų dalykų.
Mėgsti kalbėti apie meną?
Kartais mėgstu, kartais neturiu, ką pasakyti. Apie darbus išvis gėdijuosi kalbėti, man atrodo – tai taip nerimta. Būna, pagalvoju: žaidžiu žaidimus, darau nesąmones, o kai kas perka. Stalo reikia tam, kad ant jo padėtum lėkštę. O paveikslo kam reikia? Nors paveikslus ir perka tie, kurie jau turi stalą. Menas visada bus po ko nors: po stalo, po skalbimo mašinos, po žoliapjovės.
Vadinasi, lietuviai visko jau turi, jei dabar jiems reikia Jonučio. Ar dėl kitų priežasčių sakei, kad esi užverstas darbais?
Užsakovai tikrai neduoda atsikvėpti. O ir vasara. Nesinori į dirbtuvę lįsti, norisi visą laiką būti lauke. Pavyzdžiui, statau tiltelį, kuičiuosi su lentomis. Smagu, gražu, upelis teka, ir visa kita. Bet darbai niekur nedingsta, juos reikia padaryti. Todėl taip ir būna: ketvirtą nakties baigiu paveikslą, o septintą vaikai žadina, reikia į mokyklą važiuoti.
Tai gyveni ten pat, kur visada gyvenai?
Gyvenu gerai...
Neabejoju. O jei kas nors verstų keltis į miestą? Galėtum?
Gyventi galima ir Sibire. Bet mieste – nenorėčiau. Dar vakar pagalvojau, kad būtų smagu dirbti sodininku. Savo namuose. Jei man kas nors už tai mokėtų, galėčiau nieko kito neveikti ir jokio meno nereiktų. Nupjauni gabalą žolės, atsisuki, ir širdis džiaugiasi. Arba pažiūriu, kaip viską sutvarkiau prie upelio, – kurortas! Man tai didesnis estetinis pasitenkinimas nei paveikslai. Ir toks tikras... Aišku, to miesto vis tiek neišvengsi: čia – vaikų mokykla, parduotuvės, galerijos, dauguma klientų.
Tau patinka tavo klientai?
Labai faini žmonės. Banditų tarp jų nėra. Ačiū Dievui, jie žino, ko nori ir ko gali iš manęs tikėtis. Tik jiems trūksta organizuotumo: galėtų susidaryti eilę, kas pirmas, kas antras, susitarti tarpusavyje, kad nepultų visi vienu metu. Nes kartais norisi pasakyti, kaip seniau sakydavo univermago pardavėjos: „Jūsų – daug, o aš – viena.“
Kai kurie nusipelnę menininkai turi asistentų.
Yra dvi man nusibodusios kalbos. Viena – apie asistentą. Žinau, ką tai reiškia, – aš neturiu tiek laiko, kad pagalbininkui aiškinčiau, ką ir kaip veikti. O antra – kad privalau nusipirkti traktoriuką žolei pjauti. Bet aš vaikštau ir vaikščiosiu su benzinine žoliapjove, nes yra tūkstantis smulkių augalėlių ir medelių, kuriuos reikia apeiti, ir plyšelių, kuriuos pasiekiu tik su ja.
Negi visada gyvenai iš meno? Juk pradėjai, kai čia dar nebuvo jokios rinkos.
Pradėjau su ja ir pirmieji galerininkai buvo mano draugai. Aišku, tada buvo kitaip. Tada parduodavau paveikslą už tris vokiškas markes, ir būdavo galima kurį laiką gyventi. Kartą, atsimenu, gavau penkis dolerius. Ryte nuėjau į banką, iškeičiau juos: man atrodo, už dolerį duodavo penkis šimtus „meškiukų“. Ir už tą sumą mes dviese savaitę gyvenome Nidoje, pietavome restoranuose. Buvo geri laikai, jei sutikdavai vieną kitą užsienietį.
Dabar tavo užsieniečiai skaičiuojami šimtais. Vyrauja danai?
Danija – mano antroji žemė maitintoja daug metų. Net yra du namai, kuriuose turiu savo kambarius, žinau, kur kabo raktai. Ten mane jau beveik įsisūnijo...
Visą interviu skaitykite liepos mėnesio žurnale „Laima“.