Dailininkas ir rašytojas Mikalojus Povilas Vilutis: „Gražiausią savo paveikslą jau nupaišiau“

Mikalojus Povilas Vilutis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2019-08-17 19:06
Dailininkas ir rašytojas Mikalojus Povilas Vilutis yra iš tų laimingųjų, kurie nesikankino iš nuobodulio, neinkštė dėl mažmožių, iš tų, nykstančiųjų, kurie gyveno ir gyvena įdomiai, ir netransliuoja pagražintos savo kasdienybės.

„Belsti į langą“, – kabo skelbimas jo dirbtuvės lange. Belskite, atidarys. Nors Vilutis ten dabar lankosi rečiau, nes jam – rašymo periodas. O rašyti galima ir namie, apsikaišius pagalvėmis. Žodžių dėliotojas jis ne mažiau įdomus nei grafikas, už dailės darbus girtas, apdovanotas, įvertintas, vadinamas vienu ryškiausių šios srities menininkų. Gerbėjai už įžvalgas ir humoro jausmą įvertino ir dvi jo knygas: „Tortas“ ir „Sriuba“ – pastarosios motyvais Vytautas V. Landsbergis ir aktorius Gediminas Storpirštis sukūrė monospektaklį „Sriuba“.

Ar kadaise, kai buvote tik baigęs mokslus, labai norėjosi pripažinimo, krūtinę sprogdino ambicijos? O gal ketinote pakeisti pasaulį?

Pripažinimo norėjosi ir ambicijų buvo, ir pasaulį pakeisti bandžiau, ir mintyse pakeičiau, bet jis išėjo dar blogesnis negu Dievo sukurtas. Daugiau pasaulio nekeičiau. Gal tik savo aplinką. Iki 40 metų dar nebuvau gimęs, nežinojau, ko man nereikia, ruošiausi gyventi kaip visi, pirkti automobilį ir sodybą ant ežero kranto. Ačiū Dievui, nepavyko, neužkroviau šių naštų nei sau ant sprando, nei šeimai.

Kai kuriems menininkams ir sutuoktinis būna vargas, bet jūs štai gražiai gyvenate su žmona Nijole... Gal kad abu menininkai?

Jau beveik 50 metų esame kartu. Mes panašūs prigimtimi, diktuojančia gyvenimo tikslą, bet kaip žmonės esame skirtingi, skirtingi mūsų džiaugsmai ir liūdesiai. Esame priešybių kova, ir mums gyventi niekada nebūna nuobodu. Tarp didelio šalčio ir didelio karščio – didelis vėjas. Kuo didesnės priešybės, tuo didesnis gyvenimas. Kai gyvenimas pasidaro per didelis ir nebetelpa mūsų viduje, veržiasi į išorę. Kartais triukšmingai, o kartais tyliai –  gražiais paveikslėliais.

Mikalojus Povilas Vilutis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.

To karščio daugiau turbūt turite jūs?

O ne. Nijolė yra emocija, o aš – aritmetika. Mokykloje mane vadino peliuku po šluota, buvau nematomas ir negirdimas. Tik viena bendraklasė pasakė, kad esu ne peliukas po šluota, bet tyli kiaulė, kuri gilią šaknį knisa.

Bet atėjo laikas ir išlindote iš po šluotos.

Menotyrininkė R. R. ne kartą sakė: „Vilutis anksčiau žodžio nepratardavo, o dabar tiek kalba, kad ir sustabdyti sunku.“ Aš ir anksčiau kalbėjau, tik, kol neturėjau titulų, manęs negirdėjo. O paskui pradėjo girdėti. Tituluotus išgirsta.

Bet tam, kad išgirstų, prireikė laiko, ar ne?

Išgirdo, kai dėsčiau Dailės akademijoje. Pradėjau rašyti laikraštėlyje ,,Dailės akademija“. Iš pykčio. Mane siutino rietenos tarp tradicinio ir šiuolaikinio meno šalininkų. Tradicinis menas – surūgę barščiai, o šiuolaikinis, konceptualusis menas – nesąmonė, nuogas karalius. Visą laiką kartoju: nėra tradicinio ir nėra šiuolaikinio meno, yra tik tradicinės ir šiuolaikinės meno formos. Meninė kūrinio vertė priklauso nuo formos tiek, kiek žmogaus vertė priklauso nuo drabužių, kuriuos jis dėvi. Nėra šiuolaikinės šilumos, yra tik šiuolaikinės krosnys. Nėra šiuolaikinės žmogaus prigimties, kuri lemia meno kūrinio vaizdą. Esmė nesikeičia.

Mergaitė, mano studentė, graži kaip paveikslėlis, apsipylusi ašaromis kalbėjo man: „Nupaišiau grožį, savo nuostabią svajonę, o dėstytojas, kurio nepažįstu, pasakė, kad tai kičas, nes menas yra tai, kas negražu, o tai, kas gražu, yra kičas. Esu nelaiminga ir mano sparnai palaužti...“ Atsakiau, kad jeigu tavo laimė priklauso nuo to, ką pasakė nepažįstamas dėstytojas, tai menka tavo laimė, ir jeigu tavo sparnai taip greitai palūžta, tai nieko, jais vis tiek nepaskraidysi, nes tai vištos sparnai. Eik kiaušinių perėti.

Akademijoje nedaromi talentai. Akademija turėtų būti derlinga dirva, kurioje talentai atsiskleidžia ir duoda kokybiškų vaisių. Dirva, kurioje užauga geros bulvės ir geri burokai. Sakoma, kad akademija luošina jaunus menininkus. Taip, kai iš bulvių bandoma užauginti burokus, o iš burokų – bulves.

O koks jūs buvote dėstytojas?

Nekoks. Mokytojas iš gyvulio žmogų daro. Mokymas neturi būti darbas – bet pašaukimas. O aš darbą dirbau. Mano paveikslėliai man labiau rūpėjo už studentus. Būdamas akademijoje ilgėdavausi dirbtuvės.

Bet dabar labiau rūpi rašymas?

Gražiausią savo paveikslą jau nupaišiau ir daugiau paišyti pasidarė nebeįdomu, pradėjau kartoti, ką esu padaręs, o tai jau gamyba, bet ne kūryba. Todėl nutariau žmonijai pateikti save kita forma, ne vaizdu, bet raštu. Dabar rašau. Vieni man ploja, kiti spjaudosi ir tokių – ryški dauguma.

Bet žiemą Videniškėse kartu su žmona vis tik surengėte parodą...

Tapytoja Aistė parodą daryti pasiūlė žmonai Nijolei, aš – tik priedas. Parodoje – seni mano tapybos darbai, jau seniai nebetapau, nes viena žymi dailėtyrininkė pasakė: „Viluti, jeigu gali netapyti – netapyk.“ Pabandžiau. Galiu. Tai ir netapau.

O nerašyti negalite?

Negaliu. Grafomanija. Per kančias ir dantų griežimą stenu trečią knygą. Mintys plūsta į tuščią galvą, gimdo viena kitą, veisiasi ir dauginasi kaip pasiutusios, virsta chaosu, nebetelpa galvoje, reikia jas išrašyti, chaosą paversti kosmosu, ir knygos rašymas tampa ne kūryba, bet šiukšlyno tvarkymu.

Buvo „Tortas“, buvo „Sriuba“, kas bus dabar?

Gulbės giesmė. Stengiuosi kuo gražiau ją sugiedoti.

Ar mokate skanią sriubą išvirti?

Senais laikais virdavau sriubą. Tėvas išmokė. Jis buvo geras kulinaras. Į puodą įdėdavau jautienos šonkaulių, perlinių kruopų, pupelių ir viskas. Dar prieskonių labai saikingai. Vaikams patikdavo. ,,Visų sriubių sriubė“, – sakydavo jie. O man nelabai svarbu, ką į burną dedu. Man svarbu prikimšti pilvą. Toks yra vienas iš mano gyvenimo tikslų.

Esate sakęs, kad kadaise gyvenote negalvodami, kaip, kūrėte meną labai nesvarstydami, kaip. Dabar žmonės labiau demonstruoja pagražintą savo gyvenimo versiją, kuria net patys nelabai tiki...

Paišydavau ne tam, kad nupaišyčiau, bet tam, kad paišyčiau. Gyvenau tam, kad gyvenčiau, bet ne tam, kad prasigyvenčiau. Buvau laimingas kaip vaikas. Aristotelis pasakė, kad gyvenimo tikslas yra laimė, o laimė yra veikla, pasirinkta dėl jos pačios. Žaidimas. Vaikai gimsta tai žinodami. Gryniausias iš visų menų – muzika – yra žaidžiama. Groti, играть, play. Vaikai viską žino, tik užmiršta. Dabar kalbu mintis tik tam, kad jas kalbėčiau. Gražiai pasakė kunigas Julius Sasnauskas: „Post illa verba. Viskas jau susakyta. Tu tik atkartoji. Bet savo balsu.“ Kai buvau vaikas, svajojau būti Šv. Jurgiu, nugalėti slibiną ir išvaduoti karalaitę. Dabar kitos vaikų svajonės, kitas pasaulis. Nebe mano.“

O kuo dabartinis labai jau skiriasi nuo jūsiškio?

Žmogaus gyvenimas padarytas iš „aš“ ir „ne aš“. „Aš“ yra žmogus, o „ne aš“ – pasaulis, kuriame žmogus yra. Kai buvau vaikas, pasaulis man buvo draugai, kiemas, paskui Neries pakrantė, paskui Karolinkių kalnai. Ten mes, vaikai, buvome laimingi, o laimę sugalvodavome ir pasidarydavome patys. Dabar nereikia galvoti. Dabar yra informacijos amžius. Dabar reikia žinoti, kaip pasinaudoti tuo, kas sugalvota. Mūsų pasaulis buvo upė, kalneliai, medžiai. Ir viskas. Didžiausia bausmė, kai mūsų neišleisdavo į lauką. Dabar pasaulis yra namie. Telefone, internete, televizoriuje. Ir laimės jame pasidaryti nereikia. Internetas padaro.

Mano pasaulis nebuvo geresnis, jis buvo kitoks ir nepalyginamai skurdesnis. Mes matėme tik savo kiemą, o dabar jauni žmonės mato visą pasaulį. Jie gyvena visame pasaulyje.

Jie nebeprisiriša prie vietos.

Mes buvome augalai, o jie – skraidantys paukščiai. Aš jiems pavydžiu. Mūsų tėvai norėjo, kad mes gyventume taip, kaip jie, jų tėvai ir protėviai, suleistume šaknis į žemę, turėtume namą, sodą, pastovų darbą, kuris užtikrintų sotų gyvenimą ir laimingą senatvę. Tai atrodė teisinga pasaulyje, kuriame tūkstantį metų gyvenimas ir vertybės beveik nesikeitė. Ir mano gyvenimas nedaug skyrėsi nuo mano Bobutės gyvenimo.

Kai buvau penkiolikos, klausinėjau, kaip ji gyveno būdama mano amžiaus. Išskyrus keletą neesminių skirtumų, ji gyveno taip pat, kaip aš. Tą patį gyvenimą ji gyveno septyniasdešimt aštuonerius metus, o aš – tik penkiolika. Aš buvau pradinukas, o ji – profesorė. Ji turėjo patirtį. Aš gerbiau ir tikėjau ja. „Kaip reikia gyventi, Bobute?“ – klausdavau, kai buvau jos pasaulyje. „Kaip reikia gyventi, Anūkėli?“ – klausiu dabar Anūko, kai esu jo pasaulyje. Pasibaigė bobutės pasaulis – prasidėjo anūko. O kur mano?

Bet jūs nesate prisirišęs prie daiktų, nes, kaip kadaise interviu sakė jūsų dukra aktorė Aldona Vilutytė: „Tėčio, didelio autoriteto man, filosofija tokia: neturėti per daug, nes tai trukdo.“

„Nieko daugiau negu pakanka“. Visų didžiųjų filosofijų bei religijų išmintis ir vienas iš mano gyvenimo kredo. „Nieko daugiau negu pakanka“ reiškia laisvę ir Dievo karalystę žemėje. Visai vasarai nebrangiai išsinuomoju namą ant Siesarčio ežero kranto ir nei žolę pjaunu, nei remontuoju. Esu laisvas. Obuoliai, slyvos ir serbentai patys sodelyje auga be mano rūpesčio.

Brolis Kristupas sako: kiekvienas daiktas namie reikalauja nedidelio rūpesčio. Taip. Iš nedidelių rūpesčių pasidaro didelis rūpestis ir visas gyvenimas pasidaro vienu dideliu rūpesčiu. Esu prisirišęs prie daiktų, kurie nuo pat vaikystės yra šalia manęs, nors mano kūnui nereikalingi. Jie – mano gyvenimo dalis, ir jeigu juos išmesčiau į konteinerį, tai ir dalelę savęs ten išmesčiau. Nereikėjo prisirišti prie daiktų. Keliauju dabar pas Mamą sulinkęs po jų našta.

Iki šiol užsiimate povandenine žvejyba, prieš kelias žiemas, girdėjau, traškančiu ledu per Nerį ėjote – esate drąsus žmogus?

Esu bailys, norintis sau įrodyti, kad esu drąsus. Panardau dar. Nuo pat jaunystės tą dariau ir dabar nebeįsivaizduoju vasarų be nardymo. Vis bandau suprasti, kam prie Baltojo tilto ėjau per Nerį traškančiu ledu.

Gal adrenalino trūko, gal norėjau galvoti, kad būdamas septyniasdešimties esu jaunas? Nežinau. Tik žinau, kad pasidariau protingesnis, nes supratau, kad esu durnas.

Aplodismentų turbūt reikia kiekvienam menininkui. Bet yra teigiančių, kad „man tai nerūpi“.

Kalbuosi su savimi:

– Kodėl paveikslus paišai, kodėl rašinėlius rašai, Mikalojau?

– Todėl, kad man gera paišyti ir rašyti.

– Tai kam paveikslėlius neši į parodas, o rašinėlius spausdini?

– Kad kiti pamatytų, koks aš talentingas, išmintingas, ir man paplotų.

Tų menininkų, kurie sako ,,man tai nerūpi“, norėčiau paklausti, kam jie neša savo paveikslus į parodas, kam spausdina savo rašinius. Paišytų ir rašytų tik sau. Vis dėlto galvoju, kad plojimai man nėra tikslas, tik pageidavimas. Tikiu, kad jeigu gyvenčiau negyvenamoje saloje, paišyčiau paveikslėlius, net jeigu žinočiau, kad sala nugrims į vandenyno dugną kartu su manimi ir mano paveikslėlių niekas niekada nepamatys.

Jūsų kūryboje visada egzistuoja žmogaus figūra ar veidas. Vienišose figūrose meno kritikai įžiūri baisų vienišumo jausmą, liūdesį. Jie teisūs?

Esu žmogus ir žmones geriausiai pažįstu. Žmonės man yra įdomiausi ir paveikslai su žmonėmis taip pat man įdomiausi. Žmogaus pavidalą naudoju kaip medžiagą, iš kurios padarau paveikslą. Kiekvienas, kuriam menininko kūriniai sukelia jausmų, yra teisus. Juk jausmai ne mūsų valioje. Menas jausmais daromas ir jausmais patiriamas. Meno kūrinio esmė yra menas. Akys mato paveikslo siužetą, kompoziciją, spalvų derinį, bet meno nemato. Meną širdis jaučia. Žmonės – skirtingi ir mano paveikslai jiems skirtingi.

Man – didingai dramatiški.

Jei to nebūtų mano paveiksluose, juk to nematytumėte.

Vienas žmogus žiūri į mano paveikslus ir leipsta juokais.

– Tavo paveikslai labai juokingi, – sako jis man. – Kodėl nepaišai karikatūrų?

Kitas žmogus žiūri į mano paveikslus ir apsipila ašaromis:

– Tavo paveiksluose skausmas ir kančia, – sako jis man. – Juos reikėtų kabinti lavoninėje.

Ir mano rašinėlius skaitydami vieni juokiasi, o kiti klausia dukters Aldutės: ką tavo tėvas rašo? vėl skundžiasi ir dejuoja?

Ir visi jie teisūs. Žmonės nemato ir neskaito to, ko nėra. Vadinasi, mano paveikslėliuose ir rašinėliuose yra ir juokas, ir ašaros. Tik vieni mato viena, kiti – kita. O treti sako, kad aš grafomanas. Vadinasi, ir grafomanijos mano rašinėliuose yra. Vis kartoju: paišau save, rašau save.

– Tai kodėl tavo paveikslėliai ir rašinėliai skirtingi? Juk tu ne skirtingas, tu tas pats.

– Aš tas pats, bet skirtingas. Kai liūdnas rašau ir paišau, mano rašinėliai ir piešinėliai liūdni. Kai linksmas – linksmi.

Mikalojus Povilas Vilutis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis / Gretos Skaraitienės / „Žmonės Foto“ nuotr.

Geri kūriniai, sakoma, iš didelės laimės negimsta...

Absoliučiai laimingas žmogus apskritai nieko nedarytų. Žmogui bloga ir jis daro, kad jam būtų gera. Štai ką žmogus veikia gyvenime. Didžiausia kančia yra nepasitenkinimas savimi. Kuo labiau nepatenkintas savimi, tuo daugiau padaro. Myli žmogus save ir nori būti vertas savo meilės sau. Nubundu naktį ir tik tamsa bei tyla. Pasaulio nėra. Esu tik aš ir lendu į save. Kuo giliau lendu, tuo daugiau šūdo ten randu ir ilgesingomis akimis žiūriu į kablį lubose ir būnu siaubingai nelaimingas. Todėl, kol iš proto neišėjau, skubu paveikslėlį paišyti.

Išeinu iš savęs į paveikslėlį, į nuostabų pasaulį, sau nusipaišytą, ir pasidarau siaubingai laimingas. Todėl tikiu simetrija ir džiaugiuosi kančia, nes jos pasekmė yra tokia laimė, kokią gali patirti tik tas, kuris yra sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Perkėlė Sauka pragarą, esantį savo viduje, į paveikslą ir geriau jam pasidarė. Nežinau, žinoma. Tik taip manau.

Buvo gyvenime krizių, kai atrodė, kad galvoje tuščia, jokių minčių ir vaizdinių, nieko, ką galima išguldyti ant popieriaus?

Gyvenimas padarytas iš priešybių, iš krizių ir nekrizių. Kai į galvą neateina nei vaizdų, nei minčių, ateina neviltis, panaši į pilką klampų dumblą. Tada nesinori nieko, o labiausiai nesinori būti. Kai į galvą ateina vaizdai ir mintys, išeina neviltis ir norisi visko, o labiausiai būti. Gyventi tada norisi ir Dievui už gyvenimą dėkoti. 

O kai nesiseka kurti, būnate piktas? Liūdnas? Nesugyvenamas?

Kai sekasi kurti, būnu piktas ir nesugyvenamas todėl, kad man niekas nerūpi, – tik kurti. Nieko nematau – tik vaizdą savo galvoje, nieko negirdžiu – tik mintis ten pat. Palikite mane ramybėje, rėkiu. O kai nesiseka, irgi būnu piktas ir nesugyvenamas, irgi rėkiu. Ant žmonos. Žmona mane myli. Tik ant to, kuris myli, yra prasminga rėkti. Katei tas pats. Ji nesidalys su manimi bjauria mano būsena. Aš – melancholikas. Man gera, kai liūdna. Liūdesys man gražus. Liūdnus žmones myliu labiau negu linksmus.

Sovietmečiu menininkai galėjo puikiai gyventi. Bet reikėjo piešti Leniną. Nesigundėte?

Tais laikais reikėjo tarybinius žmones įtikinti, kad jie gerai gyvena. Ideologija buvo keturis kartus svarbesnė už kultūrą. Už kultūrinį plakatą daugiausia mokėdavo 150 rublių, o už ideologinį – 600. 

Reikėjo ieškoti kompromiso tarp įsitikinimų ir realybės. Vieni paišė peizažus, kiti – leninus. Ir tarp tų menininkų, kurie paišė leninus, buvo puikių žmonių, kurie daug padėjo tiems, kurie paišė peizažus.

Pionieriumi aš nebuvau, bet komjaunuoliu tapau, nes kitaip tikriausiai nebūčiau įstojęs į Dailės institutą. Geriausias mano pažymys mokykloje buvo tvirtas trejetas. Iš pradžių studijavau architektūrą, paskui nutariau mokytis grafikos. „Jeigu sutiksi būti Grafikos katedros komjaunimo sekretoriumi, leisime“, – taip man pasakė. Gerai. Buvau niekam tikęs sekretorius, nežinojau, kas yra kvorumas, ir privalomus susirinkimus darydavome dviese – mano pavaduotoja ir aš.

Jie trukdavo neilgai. Paskui atėjo žmogus iš Komjaunimo centro komiteto ir smerkė mane viso Grafikos kadedros kolektyvo akivaizdoje. Kolektyvas juokėsi ir daugiau komjaunimo sekretoriumi būti man nesiūlė. O kai dar buvau sekretoriumi, mane girtą milicija norėjo nuvežti į blaivyklą ir pasodinti penkiolikai parų, kaip grasino. Pasakiau, kad esu komjaunimo sekretorius, ir milicininkai paleido. Jie paaiškino: komjaunimo sekretorių į blaivyklą nevežame.

Dabar studentai važiuoja į užsienį braškių skinti, o mes važiuodavome į kolūkius leninų paišyti. Leninas buvo kanonizuotas, kaip ikona. Kakta tam tikro aukščio, nosis tam tikro ilgio. Nukrypimų netoleruodavo. Paišantiems labai patogų Leniną pakabino Suvažiavimų rūmuose Maskvoje. Nespalvotą ir stilizuotą. Buvo galima iškirpti trafaretą ir štampuoti. Net surengėme čempionatą, kas greičiau štampuos Leniną. Rekordas – 47 sekundės.

Buvote anų laikų bohemos dalyvis?
Taip. Turbūt. Tais laikais, kai buvo trys bohemos. Elitinė bohema: žmonės, kuriems rūpėjo kultūra. Įprasta bohema: kuriems rūpėjo ir kultūra. Vulgarioji bohema: kuriems niekas nerūpėjo. Nuo kultūros jiems skaudėdavo galvą. Tokia nevilties bohema, sulindusi į save.

Kuriai priklausėte jūs?

Aš priklausiau vulgariajai – tarpuvarčių ir kavinės ,,Narutis“ bohemai. Ten buvo gera. Ten buvo galima elgtis amoraliai, o tai reiškia būti harmonijoje su savo prigimtimi. Išleisti prigimtį į laisvę. Ten mes buvome tobuli, nes tobulas yra tas, kuris atitinka savo prigimtį. Kalbėdamas apie save kalbu ir apie kitus. Mes buvome vieno lizdo paukščiai. Neturėjome vilties ir tikslų, neturėjome principų, neieškojome prasmės – gyvenome, ir viskas.

Bet bohemiškas gyvenimas ėmė ir baigėsi.

Bohema, sakyčiau, yra intelektualus gėrimas – pokalbiai apie kultūrą ir degtinė. Kuo toliau, tuo pokalbių mažėjo, o degtinės daugėjo, ir atėjo laikas, kai bohema tapo buku, neteikiančiu jokio džiaugsmo gėrimu. Pilka neviltimi. Gerti tam, kad nebesuvoktum, jog geri. Kad užmirštum viską, visas svajones ir viltis paskandintum degtinėje. Namo grįždavau girtas ir matydavau pilnas skausmo dukryčių akis.

Liko du keliai – arba prasigerti, arba visai negerti. Dvylika metų visai negėriau. Pasidariau sotus ir patenkintas savimi. Ir mano paveikslėliai pasidarė sotūs ir patenkinti savimi. Menininkai gėrė didingai. Gėrimas buvo kūrybos dalis. Apsivalymas. Buvimas rojuje, o paskui pragare, kur kančia kaip liepsna išdegindavo viską iš galvos ir į atsivėrusią tuštumą plūsdavo galinga kūrybinė energija. Nė vienas iš mano bohemos draugų, talentingų menininkų neprasigėrė. Talentas buvo stipresnis už degtinę.

Netikiu tais, kurie sako: jis buvo talentingiausias menininkas, bet prasigėrė ir nieko gero nesukūrė. Netikiu, kad talentą galima paskandinti alaus bokale.

Betgi niekada neskendėjote rutinoje, nestūmėte nuobodžių dienų nuo aštuonių iki penkių nykiame darbe. Esate laimingas žmogus.

Esu patenkintas pasauliu, kuriame gyvenu. Esu dėkingas likimui, kad man neteko dirbti nuo aštuonių iki penkių. Dešimt metų dirbau Automėgėjų draugijoje, dariau spausdinimo formas. Padarydavau formą, kai jos reikėdavo, ir būdavau laisvas. Būti patenkintam pasauliu ir būti patenkintam savimi – deja, ne tas pats. Aš kaip augalas augau derlingoje dirvoje, tik nežinau, ar gausų derlių daviau. Jaučiu, kad nepadariau to, ką galėjau padaryti, ir nepadarysiu. Nespėsiu. Tokia mano laimė.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Temos:

Kultūra Menas

Naujausi straipsniai