Britų kino veteranui Michaelui Caine’ui 85-eri, jis turtingas kaip Krezas, iki šiol filmuojasi, rašo memuarus, o prieš penkerius metus kaip tikras laiko valdovas pareiškė, kad baigs karjerą devyniasdešimties.
Anksčiau (gerokai anksčiau, 1968-aisiais) jis tikino, kad filmuosis iki 45-erių, o tada persikels į ūkį kaime, augins būrį vaikų ir elegantiškai sens. „Tai geras amžius pailsėti nuo medžioklės“, – grakščiai formulavo aktorius.
Jis pats turbūt juoktųsi iš seno interviu. Nors turi ir namus Lederhede, Saryje, ir dvi suaugusias dukras, ir trejetą anūkų, kurie pakeitė jo gyvenimą. Norėdamas matyti, kaip jie auga, aktorius pradėjo laikytis dietos, metė vartoti alkoholį, cukrų, druską, atsikratė antsvorio ir klauso gydytojų rekomendacijų; o juk buvo laikai, kai per dieną išgerdavo butelį degtinės ir surūkydavo kelis pakelius cigarečių.
Tiesa, pavojingiausių įpročių jį įtikino atsisakyti žmona Shakira (71), bet kurios, paties žodžiais, seniai būtų miręs. Ne veltui kadaise jis jos taip atkakliai siekė: 1971 metais pamatęs aktorę ir modelį Shakirą Baksh „Maxwell House“ kavos reklamoje ir gavęs iš draugų jos telefono numerį, skambino jaunai moteriai kiekvieną dieną dešimt dienų iš eilės, kol ji sutiko su juo susitikti. Dar po dvejų metų pora susituokė ir štai jau 45 metai Shakira – jo angelas sargas. Kai gyvenimo moteris (ši santuoka antroji, nuo 1955-ųjų iki 1962-ųjų jis buvo vedęs aktorę Patricią Haines) bent kelioms dienoms palieka vieną, Michaelas sako nežinąs ką veikti – sėdi kaime, žiūri televizorių ir velniškai nuobodžiauja.
Nors apskritai turi aibę veiklos – ne tik filmuojasi ir įgarsina filmus, rašo memuarus (neseniai pasirodė trečioji knyga „Blowing the Bloody Doors Off: And Other Lessons in Life“ („Išspirk tas prakeiktas duris ir kitos gyvenimo pamokos“), Lederhede globoja dramos festivalį, žaidžia kriketą, bet ir kiekvieną savaitgalį laiką leidžia su anūkais: Tayloru Michaelu (10), antrąjį vardą gavusiu senelio garbei, ir dvyniais Allegra bei Milesu (9), labai mėgstančiais senelio vaidmenis kine. Namuose įrengtas kino teatras.
Galbūt ir 90 interviu buvo paminėtas kaip gražus skaičius? Ir – kaip tam tikra gairė: aktoriaus mama sulaukė 92-ejų, vienas senelis – 94-erių, kitas – 96-erių... Bet šiandien jis sako, jos su kinu atsisveikins tik tada, kai nebegaus pasiūlymų, o jų kol kas tikrai turi.
Naujausiame pagal tikrus įvykius sukurtame filme „Vagių karalius“ Michaelas Caine’as įkūnija plėšikų, 2015 metais apiplėšusių „Hatton Garden“ asmeninių seifų saugyklą, vadeivą. Grobis – brangakmeniai, kitos vertybės, grynieji pinigai – siekė apie 200 milijonų svarų sterlingų. Didžiausią Anglijos istorijoje vagystę suplanavo ir jai vadovavo septyniasdešimt septynerių metų našlys Brianas Readeris, o gaują sudarė kiek jaunesni bendraamžiai, visi – perkopę šešiasdešimt metų.
Pačiam Caine’ui tikrai nereikia plėšti banko – filmai, kuriuose jis vaidino, uždirbo gerokai per penkis milijardus svarų, o paties aktoriaus turtas vertinamas 58 milijonais. Tačiau jis žino, ką reiškia skursti, – kilo iš nepasiturinčios darbininkų šeimos, vaikystėje persirgo rachitu. Jis iki šiol didžiuojasi savo šaknimis, kalba Londono koknių akcentu, turi nedidelį butą netoli vietos, kur išaugo, ir nors gali vadintis seru, sako esąs ir visada būsiąs tiesiog Michaelas. Aktorius visada pabrėžia, kad jo gyvenimą nulėmė du dalykai: geras išsilavinimas ir... karas. Neturtinga, pusbadžiu gyvenanti šeima buvo evakuota iš Londono, kaime Michaelas ir jo brolis Stanley atsigavo ir net ūgtelėjo – keturiolikos išstypo iki 182 centimetrų, vėliau paaugo dar šešiais. Caine’as sako, kad vienintelis maistas, kurį galėjai gauti karo metu, buvo ekologiškas – visi chemikalai naudoti sprogmenims. Ir jokio cukraus. „Visi tie dalykai, dėl kurių dabar tiek nerimaujame, tada buvo tiesiog neprieinami, taigi, galima sakyti, mes augome labai sveikai“, – įsitikinęs jis.
Jo principas – išnaudok sunkumus ir klaidas, kad judėtum pirmyn. „Na, aktoriams dar verta mokytis tekstus, visur pasirodyti laiku, mokėti linksmintis ir nevertinti savęs pernelyg rimtai“, – sako Caine’as, pats, beje, apdovanotas puikiu humoro jausmu.
Taip pat jis nepamiršta už viską, ką pasiekė, dėkoti Dievui. „Aš tikiu. Nepraktikuoju vienos kokios religijos, mano tėtis buvo katalikas, mama – protestantė, mane mokė žydai, esu vedęs musulmonę... Bet tikiu Dievą. Amerikiečių boksininkas Rocky Graziano parašė autobiografiją, kurios pavadinimas tiktų ir man: „Kažkam viršuje aš patinku“. Tiesą sakant, net norėjau pavogti šitą pavadinimą savo knygai, bet man sakė, kad taip negalima...“