D.Montvydui – 34-eri: apie šeimą, vaikystės skaudulius išlaisvinusį albumą ir „Euroviziją“

Donatas Montvydas su šeima / Asmeninio albumo ir P.Peleckio nuotr.
Autorius: Giedrė Gedeikytė
Publikuota: 2021-10-24 09:02
„Gimtadieniui, kaip šventei, stiprių jausmų nejaučiu, tačiau jis dėl to nekaltas“, – juokiasi vienas garsiausių Lietuvos atlikėjų Donatas Montvydas, muzikos mylėtojams puikiai žinomas ir kaip Donny Montell. Vis tik spalio 22 dieną savo 34-ąjį gimtadienį atšventęs dainininkas portalui Žmonės.lt atskleidžia, kad šiemet sau skiria ir palinkėjimų, ir įsipareigojimų.

Šaltas spalio dienas Donatas Montvydas su šeima leidžia saulėtoje Turkijoje – čia jis su žmona Veronika, dukra Adele ir sūnumi Kajumi išvyko užtarnautų atostogų. Kelionę į šiltus kraštus dar labiau sušildė dvi gražios progos – D.Montvydo ir jo dukros gimtadieniai, kuriuos skiria vos viena diena.

Atlikėjas pabrėžia, kad specialiai to neplanavo. „Spalis buvo kone idealiausias metas kelionei – su žmona Veronika užbaigėme tam tikrus darbus, o vaikų laukė atostogos. Viską suplanavę supratome, kad gimtadienius šiemet švęsime ne Lietuvoje ir tik šeimos rate“, – dalijasi atlikėjas.

Portale Žmonės.lt – pokalbis su D.Montvydu apie brangų šeimos laiką, itin darbingus metus, vaikystės ir paauglystės nuoskaudas priminusį albumą „1987“ bei „Euroviziją“.

Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.

Donatai, ar dažnai turite tokių progų, kai visą save galite skirti šeimai?

Išvykti į kelionę bandome kiekvienais metais, tačiau pusantrų metų praktiškai neatostogavome – tam įtakos turėjo ir koronavirusas, ir darbų kiekis. Nepaisant to, kad buvo karantinas ir koncertinę veiklą sustabdė ribojimai, darbo turėjau tikrai labai daug ir progos išvažiuoti nebuvo.

Neseniai pajautėme, kad jau metas pakeliauti – norėjome kažką pamatyti ir patirti. Ypač to reikėjo vaikams. Nors aš labiau mėgstu turistines keliones, Turkija – labai patogi vieta atostogoms su vaikais: čia šilta ir yra daug pramogų. Taigi šita kelionė yra tam tikra duoklė dukrai ir sūnui.

Aplinkybės susidėliojo taip, kad Turkijoje švenčiate ir savo, ir dukros Adelės gimtadienį.

Taip, gimtadieniai šiemet – ne Lietuvoje, tačiau to specialiai neplanavome. Man gimtadienis apskritai yra labiau spontaniška šventė, kuri neturi kasmetinių tradicijų. Tarkime, jei šauna mintis, kad noriu tą dieną skirti dėmesio draugams, tada suorganizuoju vakarėlį, jei nenoriu – nešvenčiu.

Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.

Šiemet gimtadieniai kitoniški, nes esame užsienyje, bet dėl to tik džiaugiuosi – pabūsime su šeima. Adelei irgi smagu – per gimtadienį jai atnešė tortuką (šypsosi).

Sakėte, kad gimtadienio tradicijų neturite, kaip apskritai vertinate šią šventę?

Tiesą pasakius, apie gimtadienį net negalvoju, tačiau ši proga dėl to nekalta – ji nėra kažkokia bloga. Tiesiog jos nesureikšminu ir nors gauti sveikinimų yra smagu, jų negavęs nelaimingu netampu. Puikiai suprantu, kad visi žmonės – labai užsiėmę, turi savų reikalų, tad prisiminti ir pasveikinti ne visada pavyksta.

Aišku, neneigsiu, kad dėmesys per gimtadienį džiugina. Dažnai pasveikina ir gerbėjai. Ko tik nesu iš jų gavęs – pačių sukurtų drabužių, batų, atvirukų, saldumynų ir daugybę kitų dalykų.

Kadangi pastaruosius kelis metus leidau tik singlus, albumo pristatymas man yra labai svarbus dalykas.

Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.

Metams prabėgus galima juos reflektuoti. Kokie jie buvo?

Dvi pagrindinės mano gyvenimo ašys – asmeninis gyvenimas ir savirealizacija, kuri apima atlikėjo, dainų autoriaus veiklą ir darbą leidybinėje kompanijoje. Šiemet dominavo būtent profesiniai reikalai – tai labai darbingi, aktyvūs, intensyvūs metai.

Vasarą prasidėjo labai išsiilgti koncertai, o rugsėjį po 4–5 metų pertraukos pristačiau albumą „1987“. Kadangi pastaruosius kelis metus leidau tik singlus, vientiso kūrinio – albumo – pristatymas man yra labai svarbus dalykas.

Norėdami maksimaliai užtikrinti jo svarbą ir vertę, su komanda šį gruodį ruošiamės grandioziniam koncertui „Žalgirio“ arenoje. Žinau, kad šiuo metu tai yra gana rizikinga, bet aš linkęs surizikuoti ir įgyvendinti savo idėją. Jaučiu, kad tai yra vienintelis variantas, kaip sakoma – laikas ir vieta.

Vis tik sprendimas pandemijos akivaizdoje rengti tokį koncertą – tikrai drąsus. Ar nejaučiate baimės, kad gali nepavykti?

Nepavadinčiau savo jausmų baime. Aš esu pasiekęs tokį karjeros ir gyvenimo etapą, kai suprantu, kad ta rizika man yra priimtina. Jei renginį teks nukelti – mes jį nukelsime, jei jausime spaudimą iš valstybės ir žmonių – taip pat priimsime atitinkamus sprendimus. Esu suaugęs ir jau nemažai kelio nuėjęs žmogus, mane supa stipri komanda, tad jaučiu, kad susitvarkysim.

Matau, kad daug organizatorių bijo kažką daryti ir sutinku, kad tam yra pagrindo. Vis tik šią situaciją vertinu kiek kitaip. Mes, muzikantai, esame šiek tiek mėtomi – pirmi pasitraukiame, paskutiniai sugrįžtame.

Donatas Montyvdas
Donatas Montyvdas

Manau, kad reikia nestabdyti veiklų ir parodyti savo poziciją, tuo labiau, kad visi labai stengiasi – skiepijasi ir jaučiasi atsakingi už kitus žmones, kolektyvą.

Taigi, tikiuosi, kad žmonės nesivadovaus vien baime ir koncertas įvyks. Tarpušventis – labai geras laikas, nes visi nori pramogų. Vis tik šis laikas svarbiausias dėl pačios idėjos: koncertas – tiesiogiai susijęs su neseniai išėjusiu albumu, tad jaučiu, kad privalau jį pristatyti dabar. Jei lauksiu dar pusmetį ar metus, kol pandemija dar labiau atsitrauks, gali būti per vėlu – bus prarastas visas konceptas, o aš galimai jau dirbsiu ties kitu albumu.

Donatas Montvydas ir Džordana Butkutė – „17“:

Galiu daryti prielaidą, kad būtent albumas „1987“ yra ryškiausias šių metų elementas.

Vienareikšmiškai taip. Albumas man – kaip vaikas, kuri paleidau į pasaulį ir jis tapo istorija. Prie jo prisidėjo labai daug žmonių iš įvairių pasaulio vietų – Londono, Los Andželo, Stokholmo ir padėjo sukurti vientisiausią mano dainų rinkinį tiek skambesio, tiek koncepto prasme.

Negana to, šis albumas – tai muzikinė, kūrybinė terapija, nes jį kurdamas sugrįžau į savo vaikystę, paauglystę ir prisiminiau visus skaudulius: santykius su tėvais, miego problemas, pirmąją simpatiją ir nelaimingą meilę, net etapą, kai man vaidenosi. Tokie dalykai palieka pėdsakus ir neretai net suaugę žmonės negali jų pamiršti. Taip pat buvo ir man, tačiau jaučiu, kad su šituo albumu psichologiškai šiek tiek išsilaisvinau ir dalį tų dalykų paleidau.

Prie šio albumo praleidote apie pusantrų metų. Rodosi, kad su koncertu Žalgirio arenoje užsibaigs svarbus etapas. Gal jau turite numatęs tolimesnius planus ar net kažką sau įsipareigojęs?

Rengti pasirodymą Žalgirio arenoje – drąsus sprendimas. Priėmęs jį pajutau, kad ateina branda – poelgiai tampa vis tvirtesni, drąsesni ir nebebijau priimti rizikingų sprendimų. Gyvenimas už tą drąsą gali apdovanoti, tad noriu taip daryti ir toliau – mažiau abejoti, tiesiog eiti ir daryti.

Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Montvydas / Asmeninio albumo nuotr.

Žinoma, suprantu, kad tokie sprendimai gali turėti įtakos mano šeimai. Kai pasineriu į albumo kūrybą, įrašus ir kitus reikalus, namie manęs beveik nebūna. Na, o mano šeimoje svarbiausia, kad visi būtume kartu. Ypač to nori vaikai – jiems to reikia kur kas labiau nei materialių dalykų ir pramogų. Deja, laiko stokoju.

Vis tik, nors ir suprantu, kad laikas – brangiausia valiuta, ruošdamasis tokiems svarbiems renginiams save atiduodu maksimaliai. Visuomet buvau tarsi apsėstas muzikos ir siekio viską daryti vis geriau ir geriau. Daug į tai investuoju ir netaupau savęs, nes noriu užtikrinti maksimalią kokybę, na, o tai gali paveikti šeimos gerovę.

Turiu ir gimtadienio norą – trokštu daugiau stabilumo pasaulyje. Čia stiprų vaidmenį atlieka pandemija ir apribota muzikantų veikla, kuri užkerta galimybes kelti Lietuvos šou biznio kokybę ir investuoti į lietuvišką muziką. Be to, stabilumo noriu ir dėl galimybės rengti koncertus: be žmonių atlikėjai – tik dainų kūrėjai.

Donatas Montvydas su šeima / Pauliaus Peleckio nuotr.
Donatas Montvydas su šeima / Pauliaus Peleckio nuotr.

Negaliu nepaklausti – gal gerbėjai ateinančiais metais jus dar kartą išvys „Eurovizijoje“?

Manau, kad „Eurovizija“ – gera platforma prasimušti. Man sukako 34 metai ir nors nesijaučiu dėdė, o į „Euroviziją“ suvažiuoja ir vyresni muzikantai, manau, kad šis konkursas – labiau jaunų atlikėjų vieta. Pastaruosius penkerius metus ten suvažiuoja labai daug skautų, leidybinių kompanijų, ieškančios jaunų, perspektyvių atlikėjų, su kuriais galėtų dirbti.

Yra ir kitų dalykų, kurie kelia abejonių. Tiek 2012-ais, tiek 2016-ais metais aš važiavau jausdamas konkurenciją ir spaudimą įrodyti, kad mano daina, balsas ar šalis yra geriausia. Man muzika niekada nebuvo su tuo susijusi ir vien dėl to nenorėčiau grįžti. Esu įsitikinęs, kad tu reprezentuoji save ir viskas. Aišku, galėčiau su tokiu požiūriu važiuoti ir dabar, tačiau jaučiu, kad geriau pasitraukti ir užleisti vietą kitiems atlikėjams.

Aš pats niekada neketinau likti tik Lietuvos ribose, tačiau dar galvoju, kokiu būdu galėčiau patekti į pasaulio rinką ir skleisti žinią apie Lietuvą. Tu nebūtinai turi būti atlikėjas – gali pasižymėti dirbdamas prodiuseriu, kurdamas dainas, skautindamas kitus atlikėjus.

Fotogalerija:

Donny Montell – „I‘ve been waiting for this night“:

Naujausi straipsniai