D.Kazėnaitė, E.Purauskytė ir R.Šerelytė – apie laiko tėkmę: kaip mus keičia dešimtmečiai?

Deimantė Kazėnaitė, Renata Šerelytė ir Erika Purauskytė / Redos Mickevičiūtės, Tomo Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė, „Laimė“
Publikuota: 2021-06-16 08:00
Atsigręžusios į praeitį, kartais pamatome susigūžusią kompleksuotą būtybę, kartais – tobulybės paieškų išvargintą moterį, kartais – tyromis akimis pasaulį tyrinėjančią merginą. Klaidos, nuoskaudos, gyvenimiškos pamokos sulipdė mus tokias, kokios esame dabar, – turbūt gyvenančias lengviau, įdomiau ir prasmingiau.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

DEIMANTĖ KAZĖNAITĖ (30 m.)

Vizažistė

„Artėjant trisdešimtmečiui, vis pagalvodavau, kad turbūt svarbiausi gyvenimo įvykiai nutiks per būsimą dešimtmetį, taigi manęs laukia smagus etapas! Tai tiesiog auksinis moters gyvenimo laikotarpis, todėl džiaugiuosi kiekviena akimirka. Išoriškai kartais jaučiuosi užstrigusi laike, nes be makiažo atrodau beveik taip pat, kaip būdama dvidešimties, nuo šešiolikos metų sveriu irgi tiek pat. Tačiau vidiniame gyvenime iš tikrųjų daug kas pasikeitė – esu visiškai kitoks žmogus. Negaliu pasakyti, kad būdama dvidešimtmetė aiškiai žinojau, ko noriu iš gyvenimo, bet kokių dvidešimt ketverių jau tikrai pajutau, kad noriu tobulėti, noriu pasitikėti savimi, noriu atsikratyti baimių ir pradėti įgyvendinti svajones.

Tai tiesiog auksinis moters gyvenimo laikotarpis, todėl džiaugiuosi kiekviena akimirka

Manau, kad atsikratyti visokių baimių, imti pasitikėti savimi, apsišlifuoti savo kampus reikia iki tol, kol susilauki vaikų, nes jiems teks skirti daug laiko, tada bus kiti prioritetai, nors kartais žmonės elgiasi atvirkščiai... Nėra vieno teisingo kelio – svarbiausia, kad patys norėtume geriau jaustis viduje. Netiesa, kad gražūs žmonės itin savimi pasitiki, gal iš šalies žvelgiant taip tik atrodo. Septynerius metus nuolatos dirbau fotosesijose ir matydavau, kad net pačios gražiausios merginos turi labai daug kompleksų.

Grožis ir pasitikėjimas savimi ne visada susiję tiesiogiai

Grožis ir pasitikėjimas savimi ne visada susiję tiesiogiai. Gražios merginos sulaukia ir daug kritikos – dažnai iš kitų moterų, o tai verčia jas kompleksuoti. Ir trigubai stengtis, kad įrodytų, jog sugeba šį tą daugiau, nei būti tik gražios. Daug gražių moterų neturi vidinės ramybės, nepasitiki savimi. Surasti save, išgirsti savo širdies balsą vienodai sunku visiems: vyrams, moterims; gražiems ir protingiems; bet tai mūsų gyvenimo misija.

Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu susidraugavau su sportu. Anksčiau intensyviai lankiausi sporto klube, dabar namie propaguoju pilateso mankštas – dar prieš karantinus atradau programėlių ir taip sutaupau laiko. Vasarą žaidžiu tenisą, pajudu lauke, lankau šokius – tiesiog nebespraudžiu savęs į jokius rėmus, į jokią griežtą rutiną, darau tai, kas teikia malonumą ir gerą savijautą, kaip tuo metu noriu ir jaučiu.

Deimantė Kazėnaitė / Asmeninio albumo nuotrauka
Deimantė Kazėnaitė / Asmeninio albumo nuotrauka

Jei sutikčiau save, dvidešimtmetę, turbūt padrąsinčiau, kad ta Deimantė dar labiau pasitikėtų savimi, nors jau tada buvau stipraus charakterio, viską sprendžiau savo galva ir nenorėjau, kad kas nors primestų savo nuomonę. Net nežinau, ar įspėčiau, kad jos laukia gyvenimiškos pamokos, nes kiekvienas einame savo keliu ir pamokų, net nemalonių, turbūt kiekvienam reikia. Gal palinkėčiau, kad atrastų tą harmoniją, kai tiki savimi, kai gerai jautiesi savo kūne, savo mintyse ir savo darbuose.

Taip gerai aš jaučiuosi dabar, sulaukusi trisdešimties: gyvenimas bėga natūralia vaga, nebelaukiu, jog kas nors susitvarkys savaime, – jei kas nepatinka, juk galiu tai pakeisti. O jei ko nors nedarau – gal tai ir nėra svarbu, gal geriau tai paleisti ir pamiršti.

Deimantė Kazėnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Deimantė Kazėnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Taip, kartais visos darome klaidų, kartais pasijuntame apgautos – praėjusią vasarą nuskambėjo mano istorija su žmogumi, kuris slėpė, kad yra vedęs. Vis per tuos rožinius akinius, kuriuos trumpam užsidedame... Ko gero, buvau pernelyg patikli, per gera kitiems, nemaniau, kad galiu būti apgauta. Net ir dabar nemanau, kad reikia būti be galo įtariai, nepasitikėti žmonėmis, bet jaučiu, kad tapau drąsesnė ir šiek tiek atsargesnė. Tai buvo gera pamoka.

Ko gero, buvau pernelyg patikli, per gera kitiems, nemaniau, kad galiu būti apgauta

Metus gyvenu viena – tai irgi nauja patirtis. Septynerius su puse metų gyvenau su draugu, išėjau iš jo namų jau pribrendusi ir pasiruošusi tokiam žingsniui. Taip, buvo adrenalino, baimės ir nežinios, bet lygiai tiek pat – džiaugsmo, noro būti vienai ir tikėjimo, kad viskas į gera. Šiuo metu jaučiu ramybę, o dirbti, siekti karjeros yra net paprasčiau, nes tam turiu daugiau laiko. Antra vertus, prasidėjo kita draugystė, taigi tenka viską derinti... Kai buvau paauglė, įsivaizdavau, kad kokių dvidešimt šešerių metų žmonės jau labai „seni“ ir kai būsiu tokio amžiaus, tikrai turėsiu šeimą, vaikų. Paskui, aišku, viskas pasikeitė. Neturiu susidėliojusi gyvenimo plano – tik viziją. Man sunku įsisprausti į rėmus, jeigu tik yra galimybė improvizuoti – improvizuoju! Šitas dešimtmetis, ko gero, bus kitoks – gal nebus ilgus metus trunkančių draugysčių, gal sutikusi žmogų norėsiu greičiau pasitikrinti, ar mums pakeliui...“

Erika Purauskytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Erika Purauskytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

ERIKA PURAUSKYTĖ (40 m.)

Verslo renginių organizatorė

„Pamenu, kai buvau dvidešimt devynerių, atrodė, kad tuoj gyvenimas bus baigtas, beliks tik tyliai laukti pensijos, nes juk trisdešimties būsiu „sena“ ir nieko nesuspėjusi: nėra nei šeimos, nei stulbinančios karjeros, nei uždirbto milijono. Buvo tikrų tikriausia amžiaus vidurio krizė! Dabar tik juokiuosi iš savęs prieš dešimt metų! Nes tas dešimtmetis iki keturiasdešimties buvo pats gražiausias ir produktyviausias: ir renginių organizavimo įmonę įkūriau, ir vaikai gimė, ir milijoninę apyvartą pasiekėme. Tada, prieš dešimt metų, buvau sau reiklesnė, daug labiau kompleksuota ir savimi nepatenkinta. Ir dar – labai orientavausi į išvaizdą ir išorinius dalykus, visai negalvojau, kaip žmonės šalia manęs jaučiasi. 

Naiviai maniau, kad svarbiausia – puikiai atrodyti ir gerai dirbti, siekti bet kokia kaina gerų rezultatų, tada tikrai ateis sėkmė. Kaip dauguma moterų, sportavau, atidžiai rinkausi maistą, neskaičiavau darbo valandų, bet vis buvau savimi nepatenkinta, vis mečiau tuos kelis kilogramus ir stengiausi rengti dar didesnius ir įspūdingesnius renginius. Iš visų jėgų dalyvavau lenktynėse, kurios vadinosi „Tu privalai!“, nes buvo privaloma viskas: sporto klubas, manikiūras, pedikiūras, vizitai pas kosmetologę, verslo susitikimai nuo 7 iki 22 valandos, komandiruotės, nemiegotos paros organizuojant vis naujus renginius. Nesustodama sukausi perfekcionizmo rate. Ar tai teikė didžiulį malonumą? Ne visada. Tačiau privalėjai gerai atrodyti ir gerai dirbti tam, kad nebūtum prastesnė už kitas! Sėkmė atėjo, o pasitenkinimo savimi jausmas – ne.

Sudėlioti prioritetus padėjo vaikai – jie didžiausi mano mokytojai

Kai dabar atsigręžiu į praeitį, matau, kad tikrai ne ten dėjau akcentus. Svarbiau, ne kaip atrodai ir kokius rezultatus pasieki, o kaip žmonės šalia tavęs jaučiasi, tada aplink sukuri geros nuotaikos burbulą, jame ir pati gerai jautiesi. O sudėlioti prioritetus padėjo vaikai – jie didžiausi mano mokytojai! Aišku, prisidėjo ir patirtis, padarytos klaidos – dabar stengiuosi labiau koncentruotis į kitus, ne tik į save, kad kitas žmogus jaustų komfortą bendraudamas su manimi. Neužtenka būti „susitvarkiusiai, sėkmingai ir fainai“, jei šalia tavęs kiti jaučiasi kaip ant adatų... Mokykloje mūsų juk niekas nemokė bendrauti – kas galėjo, tas tą supratimą atsinešė iš šeimos; kitus, o ir mane mokė pats gyvenimas, dabar – ir specializuota literatūra, seminarai ir kursai, lankymasis pas psichologą. To tebesimokau ir mokysiuosi visą likusį gyvenimą.

Erika Purauskytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Erika Purauskytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Aišku, nebeatrodau taip, kaip prieš dvidešimt ar dešimt metų, – natūralu ir logiška, bet dabar jaučiuosi daug geriau ir sau patinku labiau.

Taip, visi gauname likimo niuksų, kartais mus skaudina, būna, patiriame skaudžių nusivylimų, bet svarbu nevirsti pikta ir bambančia ant likimo persona. Todėl esu labai dėkinga visoms piktoms, mane kartais aprėkiančioms ar apibambančioms senstelėjusioms moteriškėms – nes primena, kokia nenoriu tapti. Jos mane tikrai įkvepia stengtis neužmesti kitiems negatyvių emocijų!

Ilgainiui supratau, kad net tie žmonės, kurie mane kažkada stipriai įskaudino, nenorėjo tyčia pakenkti – jie tiesiog rūpinosi savo interesais, negalvodami apie mane. Ir jie nėra atsakingi už mano gerovę, todėl negaliu ant jų už tai pykti. O dėl skriaudų, kurių patyriau, neretai šiek tiek atsakomybės gula ir ant mano pečių – juk nebuvau ideali, galbūt kai ką labai nuvyliau ir toks elgesys buvo tik atoveiksmis. Nuvalkiota frazė „Pasaulį keisk nuo savęs“, bet labai teisinga. Kol per pandemiją turiu laiko, kol gyvenu mažame savo pasaulėlyje, nuolat įsitikinu, kad jei galvoji ne vien apie savo, bet ir apie kitų poreikius, tie žmonės irgi ima keistis.

Patirties, žinių ir padarytų klaidų mišinys įkvėpė mane pradėti matyti pasaulį kitomis akimis

Patirties, žinių ir padarytų klaidų mišinys įkvėpė mane pradėti matyti pasaulį kitomis akimis.

Dabar dar stipriau tikiu meile! Seniau esu ne kartą viešai sakiusi, kad nejaučiu motinystės instinkto. Pagaliau pažinau tą begalinę motinišką meilę vaikams, labai džiaugiuosi, kad esu savo mergyčių mama! Vaikai – esminis ir stipriausias mano gyvenimo pokytis, įvykęs įžengus į ketvirtą dešimtmetį. Manau, mus visus pandemija irgi pakeitė: atsigręžėme į tikrąsias vertybes, supratome, kad ne viskas gali priklausyti vien nuo mūsų. Darbe jaučiausi puikiai, buvau gerbiama užsakovų, su komanda siekėme gerų rezultatų, viskas klostėsi nepriekaištingai, ir atėjo momentas, kai metus tiesiog nebegaliu dirbti – renginiai uždrausti. Galiu būti kokia tik noriu profesionali renginių organizatorė, bet dabar nuo manęs priklauso nedaug – tenka išmokti su tuo susitaikyti, išlaukti, frustraciją konvertuoti į pozityvius dalykus ir nebeprarasti nė vienos savo gyvenimo akimirkos. Juk pusę savo gyvenimo jau nugyvenau!

Džiaugiuosi, kad branda ir įgyta patirtis šiandien man leidžia į viską žvelgti ramiau, su didesniu pasitikėjimu. Juk prieš dešimt metų taip pat visi išgyvenome krizę, kuri tada atrodė tikra katastrofa. Bet viskas ėjo ir praėjo, išgyventi sunkumai mus padarė tik stipresnius. Todėl į šią krizę žvelgiu jau ramiau – viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau. Po jos būsime turtingesni savo patirtimi ir naujais atradimais.

Iš pandemijos 40-mečio proga gavau dar vieną gerą gyvenimišką dovaną: patirtį, kaip vertinti pinigus, – ji pakeitė mano nuostatas. Dešimt metų, kai karjera klostėsi puikiai, galėjau pirkti, ką norėjau, keliauti, kur norėjau, daug ką sau leisti, o dabar turiu itin sumažinti poreikius ir kasdien galvoti, kaip tą laikotarpį išgyventi. Banalu, bet būtent dabar įsitikinau, kad laimė ne piniguose, nors visą savo, suaugusio žmogaus, gyvenimą maniau, kad tik jie man suteiks laisvę ir galimybes.

Jaučiu, kad didžiausia vertybė yra laikas, kurį praleidžiame su savo brangiausiais žmonėmis

Šiandien kaip niekad jaučiu, kad didžiausia vertybė yra laikas, kurį praleidžiame su savo brangiausiais žmonėmis. Aš pagaliau galiu būti su savo vaikais be skubos ir lėkimo – kasdien, kiek tik noriu! Juk visos mamos anksčiau sau vis priekaištavome, kad skiriame per mažai dėmesio šeimai. Dabar tas laikas man padovanotas, džiaugiuosi galėdama įsiklausyti į dukrų poreikius, kurti su jomis tvirtą ryšį – gal daugiau niekada tokios progos nebepasitaikys?

Džiugu, kad keičiasi moterų brandos ir produktyvumo laikas. Anksčiau visos gimdė vos dvidešimties su trupučiu ir apie keturiasdešimtmetį patirdavo tuštumą, išleidusios iš namų savo suaugusius vaikus. O dabar moterys iki vaikų gimimo spėja įsitvirtinti darbuose, pakeliauti, pasimėgauti gyvenimu ir tiesiog nebeturi laiko bijoti artėjančios senatvės – mažyčiai vaikai ir nauji atradimai su jais užpildo visą laisvą laiką! Todėl užuot žiūrėjusi į savo raukšleles, einu pašokinėti su vaikais ant batuto ar čiuožiu su rogutėmis nuo kalniuko. Taip daug smagiau! Kai ėmė artėti mano 40-metis, pajutau, kad gyvenu patį gražiausią savo gyvenimo etapą, jaučiuosi geriausia savo versija, pagaliau pamilau savo protą ir kūną, ėmiau save gerbti ir mylėti. Juk tiek kartu išgyvenome, patyrėme ir dar tiek įdomių patirčių mūsų laukia! Su nekantrumu ir įdomumu laukiu ir 50-mečio, ir vėlesnių jubiliejų – įkvepia vyresnės moterys, kurios man tikras pavyzdys: energingos, gyvybingos, išmintingos ir vis dar stilingos. Dažnai pagalvoju: ir aš norėsiu tokia būti!“

Renata Šerelytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Renata Šerelytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

RENATA ŠERELYTĖ (50 m.)

Rašytoja

„Prisiminus save prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, jausmų kyla visokių: kai kas kelia šypseną, kai kas – liūdesį. Pagalvoju, per daug audringai reaguodavau į daugelį dalykų – na, bet taip turėjo būti. Būtų keista, jei perpus jaunesnis žmogus taip pat kaip dabartinis žvelgtų į gyvenimą. Kada ateina branda? Kai su savo dvidešimt trejų ir dvidešimt dvejų metų vaikais jau galiu pasikalbėti, pasitarti, pasiginčyti kaip su suaugusiais žmonėmis. Pati augau neidealioje šeimoje, gana sudėtingoje, problemiškoje. Todėl daugelį dalykų reikėjo suvokti, išmokti ir įsisąmoninti – net iki dabar. Neturėjau darnios šeimos pavyzdžio, bet labai norėjau pati tokią sukurti – labai sunku, kai daug ką darai intuityviai, daug ko nežinai, kai nėra su kuo pasitarti. Tokiu atveju moterų ratas yra tiesiog neįkainojamas lobis: močiutės, mamos, tetos. Palaikymo tada, kai buvau jauna mama, man labai trūko.

Niekas negimsta ciniku ar filosofu

Niekur nepabėgsime nuo klasikinės frazės „Dieve, kokia tada buvau naivi!“ Tik aš sakau stipriau: „Viešpatie, kokia buvau durna!“ Daug ką nulėmė mano sudėtinga vaikystė ir paauglystė – buvo daug keistų įsivaizdavimų ir iliuzijų, kurios vėliau žlugo. Iš kvailumo pridariau kiaulysčių, iš nežinojimo įskaudinau kitus, dabar dėl to nemalonu ir gėda. Buvau prisitaikanti, šiek tiek plaukianti pasroviui, tarsi nežinanti, ko noriu iš gyvenimo, ką svajoju nuveikti. Paskui tiesiog pajunti, kad daug kas nebeaktualu, pasikeičia pažiūros ir požiūris į gyvenimą, į žmones, įgauni išminties. Ir pasidarai kietesnė. Užsigrūdinusi. Niekas negimsta ciniku ar filosofu. Gali apsiskelbti labai protingu ir subrendusiu, bet gyvenimas ims ir paliks tave durniaus vietoje. Gali padejuoti: „Kur aš lindau? Kam aš taip padariau?“ Jaunystės naivumas tuo ir žavus, kad tada nebuvome nei pragmatikai, nei cinikai, mus valdė hormonai, širdis, jausmai.

Tai natūralu. O kai hormonai apsiramina, pradedi kitaip gyventi – ir tas tarpsnis ne mažiau gražus. Gal ir dėl to, kad tampi sau atlaidesnė. Aš vis variau save kaip darbinį asilą: „Padaryk tą, padaryk aną...“ O paskui stabteli ir pagalvoji: kokia prasmė?

Niekada nebijojau savo metų. Tiesa, kai esi „-iolikos“, atrodo, kad, sulaukus trisdešimties, jau tikrai bus šakės, nes tapsi sena sukriošėle. Bet paskui viskas atrodo kitaip... Vienu metu, apie keturiasdešimtmetį, pajutau, kad šiek tiek pasikeičiau – tiesiog nebetelpu į kelnes, nes sagos netikėtai išlakstė, bet pamaniau, kad tai juk visiškai nieko ypatingo: daugiau pasportuosiu ir neberysiu skanumynų. Manau, svarbu visada turėti gyvenimo energijos. Nenugrimzti į apatiją. Kai esi labai jaunas, viskas tau nauja, dar nepatiri to déjà vu jausmo, kuris vis dažniau aplanko vėliau. Jau būta, jau girdėta, jau matyta... Ir net jei ima atrodyti, kad niekas nebestebina, gyvenimas vis vien sugeba priblokšti! Tik reikia išlaikyti gebėjimą nustebti.

Renata Šerelytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Renata Šerelytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Yra dar vienas etapas, kurį išgyvenau, – kai norisi kitus pamokyti, savotiškai atversti į savo „tikėjimą“. Prieš keletą metų buvau labai susižavėjusiu sportu ir sveika mityba – tai gerai. Bet kažkodėl ėmiau kitus po truputį mokyti, kaip reikia gyventi. Turėjau griežtą dienotvarkę: žinojau, kada, po ko, ką darysiu, ir bandžiau kitiems patarinėti, kaip jiems būtų geriau… Dabar iš to ima juokas, ypač kai gyvenimas mane pačią pristabdė – susilaužiau ranką ir laikinai su sportu atsisveikinau. Supratau, kad net gerų dalykų neverta paversti kultu ir bandyti savo tiesa įtikinti kitų.

Kartais pagalvoju: koks trapus mūsų kūnas, todėl negalima kliautis vien juo, reikia turėti atsvarą dvasiniame gyvenime. Man tai – tikėjimas ir artimųjų palaikymas. Jaunystėje labai bijojau kitiems nepatikti, neįtikti. Dabar užsiauginau storesnę odą, bet dėl to, kad kartais pasijuntu neteisingai įvertinta dėl kūrybos, skauda lygiai taip pat, kaip jaunystėje. Gal net labiau.

Su ironija žvelgiu ir į raginimą atrasti save – lyg būtum pamestas radinių biuro daiktas

Sakoma: „Mylėk save.“ Pridurčiau: „Kaip artimą savo.“ Su ironija žvelgiu ir į raginimą „atrasti save“ – lyg būtum pamestas radinių biuro daiktas. Ir mano jaunystėje buvo populiarus tas posakis – atradinėjo visi save kaip pašėlę, bet gerai pasikapstęs gali atrasti labai nemalonių dalykų, tad kartais gal nebūtina itin giliai lįsti… O mokytis, aišku, gali tik iš savų klaidų ir skaudžių gyvenimo pamokų. Tada perkratai savo poelgius, galvoji, ar negalėjai ko nors daryti kitaip, graužia kaltės jausmas. Manau, kaltė ir atgaila yra labai svarbios sąvokos – nuo jų nepabėgsi.

Gyvendamas šeimoje, neišvengi aštrių kampų, stengiesi prisitaikyti, susitaikyti, tiesiog išmokti gyventi kartu. Bet vis vien supranti, kad kiekvienas žmogus – atskira visata. Ir turbūt neverta bandyti kitam labai įtikti ar prisitaikyti, nes imi prarasti save. Reikia ieškoti kompromisų. Labai gerai, kai pasibaigia ta kaitrioji liepsninga jaunystės meilė, – tada ateina metas surasti bendrų interesų. Net jei žmonės be galo skirtingi, manau, turėtų būti ir sąlyčio taškų. Turbūt kartais žmonėms kyla klausimas: kaip čia moteris rašytoja tarp tų savo puodų ir buities kažką parašo? Gi vyrai rašytojai vyksta į nuošalias sodybas, kad niekas jų švento proceso netrukdytų… O man kūryba turi įsikomponuoti tarp puodų, kriauklės šveitimo ir apsipirkimų. Ir tai įkvėpimui visiškai netrukdo. Jei kur nors tarp miškų likčiau viena, turbūt iš vienatvės imčiau sienomis lipti! Ir nieko neparašyčiau. Nes kai neturi daug laiko – parašai tai, ko tikrai labai reikia, o ne gražius literatūrinius ornamentus, kurie atsiranda iš dyko buvimo…“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai