D. Filmanavičiūtė, N. Rekašiūtė ir G. Valavičiūtė: vis dar nenormaliai gėdijamės normalių dalykų?

Inciatyvos „Dydis nesvarbu“ autorė Giedrė Valavičiūtė, fotografė Neringa Rekašiūtė, dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep/ „ŽMONĖS Foto“, „Mark&Migle Photography“ ir Gretos Bernotaitės nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-10-07 16:25
Iki kasmet didžiulio susidomėjimo sulaukiančio renginio „Geriausios 2019 metų KANŲ LIŪTŲ reklamos“ lieka vis mažiau laiko. Jau spalio 15 d. Lietuvos kino teatruose žiūrovai galės išvysti ir išgirsti tai, ką pasaulis karštligiškai aptarinėja šiandien. Žmonės.lt šį kartą atkreipia dėmesį į vieną iš itin drąsių „Kanų liūtų reklamų“ temų – moters kūną, jame vykstančius pokyčius ir lytinį švietimą, dėl kurio stokos ne viena iš mūsų gėdijasi savo prigimties.

Apie šiais metais ypač aktualią temą – moteris, jų kūną bei jame vykstančius procesus – kalba fotografė Neringa Rekašiūtė, dainininkė, kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep ir iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ autorė Giedrė Valavičiūtė.

Nei viena iš jų negimė besigėdydamos savo prigimties, kūno, lytinių organų, tačiau dėl nuo neatmenamų laikų visuomenėje vyraujančių stereotipų apie tai kalbėti ilgą laiką buvo tabu, nepatogu, nedrąsu.

Ar girdėjote, kad šiandien vos 7 iš 10 moterų žino, kaip natūraliai atrodo lytiniai jų organai? Užsienyje ir Lietuvoje populiari lytinių lūpų plastika, ką jau kalbėti apie grožio salonus, kuriuose „meistrai“ gali  sukurti gražiausią bikinio zonos „šukuoseną“.

Moterys iki šiol jaučiasi nepatogiai sėsdamos į ginekologo kėdę, kalbėdamos apie mėnesines, parduotuvėje dažna nedrąsiai deda higieninius įklotus ar tamponus į pirkinių krepšelį. Švietime, įstatymuose spragų taip pat vis dar yra.

Vokietijoje išgarsėjo „The Tampon Book“ iniciatyva. Ja buvo atkreiptas dėmesys į istorinę neteisybę. Pavyzdžiui, tamponai Vokietijoje prilyginami prabangos prekei todėl jiems taikomas didesnis – 19 % mokesčių tarifas. Tuo tarpu ikrams ar triumams – tik 7 % tarifas. Nejaugi moterų menstruacijos yra prabanga?

Dovilė Filmanavičiūtė, Neringa Rekašiūtė ir Giedrė Valavičiūtė interviu metu prisipažįsta – paauglystėje lytinio švietimo galėjo būti kur kas daugiau. Jos kalba apie savo kūną, išgyvenimus brendimo laikotarpiu ir gvildena temą, ką daryti, jog Lietuvos moterys nesiliautų drąsėjusios. 

Kai buvote paauglė, ar jus gąsdino organizme vykstančios permainos, besikeičiantis kūnas?

Dovilė: Kaip vieną ryškiausių savo paauglystės akimirkų, prisimenu tą dieną, kai man prasidėjo mėnesinės. Atrodo, kad ir su mama tai buvome aptarusios, ir mokykloje kalbėjomės, o kai jos pirmąsyk nutiko, mane ištiko panika ir aš pusdienį apie tai niekam neprasitariau, kol beveik nenukraujavau ir apie šį faktą išsigandęs mamai pranešė brolis – atsidūriau gydymo įstaigoje, be adatų neišsisukau. Nežinau, kas tąkart nutiko. Išsigandau, susigėdau. Net tinkamo žodžio dabar nerandu. Galvojau, kad susitvarkysiu pati, turbūt. Tai mano planas neišdegė.

Kitas ryškus prisiminimas – augančios krūtys. Tikrai kompleksavau, kad atsilieku nuo klasiokių, labai norėjau savo pirmos tikros liemenėlės. Kai mama tokią nupirko, pergyvenau, kad ji su pakietinimais, kad kas nors pastebės. Na, klasikinės vaiko mintys... Dabar tikrai džiaugiuosi, kad buvo su kuo apie savo baimes, mintis pasikalbėti. Gal dėl to viską pamenu kaip natūralią raidą, o ne kaip traumatines patirtis.

Giedrė: Paauglystėje aš tiesiog nemėgau savo kūno. Ir iš dalies galbūt dėl to net neužfiksavau jokių jame vykstančių permainų, nebent tik tas, kurios siejosi su vis didėjančiais svarstyklių parodymų skaičiais. Arba aš neužfiksavau, arba apie tai išties buvo kalbama tiek mažai, kad realiai aš pati per savo asmeninę patirtį viską atradau ir daug vėliau bei sunkiau nei tai galėjo įvykti su suaugusiųjų pagalbą tinkamu laiku. Kadangi apie kūno pokyčių normalumą niekas daug nekalbėjo ir nerodė pavyzdžių, aš juos priėmiau kaip nenormalius, girdėdama, ką apie tai kalba aplinkos bendraamžiai. Man atrodo, kad ir dabar vyksta tas pats tik daug stipriau. Paaugliai nusprendžia, kas yra normalu ir nenormalu, klausydamiesi draugų, nes reikiamu metu jiems to nepaaiškina jų šeima arba mokytojai.

Neringa: Augau šeimoje, kurioje su brendimu susiję procesai nebuvo demonizuojami, galėjau apie juos klausti ir išgirsti normalius atsakymus. Tad ir prasidėjusias menstruacijas, ir kūno brendimą pasitikau ne įbauginta, o informuota. Tačiau mokykloje buvo kitaip – ten natūralių kūno procesų gėdijausi, nes niekas apie tai nešvietė ir nepasakojo. Vieną sykį, man būnant 12 metų, per pamokas prasidėjo mėnesinės ir krauju sutepiau kėdę, ant kurios sėdėjau. Atsimenu, kad buvo labai baisu, laukiau po pamokos, kol visi išeis iš klasės, kad galėčiau nepastebėta susitvarkyti. Mokykloje buvo daug patyčių, o pedagogai nežinojo, kaip pristatyti normalius paaugliškus procesus savo mokiniams.

Dovilė Filmanavičiūtė
Dovilė Filmanavičiūtė

Kalbėti apie moters kūną su suaugusiais jums buvo tabu?

Dovilė: Mano santykiai su tėvais – atviri, šilti. Šeimoje niekada nejaučiau negalinti kažko paklausti ar kad kažkas būtų tabu. Taip, tėvai liepdavo išeiti iš kambario, kai televizoriaus ekrane  rodydavo sekso sceną. Tačiau dėl to nesijaučiau kažkaip išskirtinai blogai.

Giedrė: Taip. Aš jo gėdijausi, bijojau, nekenčiau ir norėjau kitokio. Suaugusieji jį taip pat gėdijo ir laikė tokiu, kurį reikia pakeisti.  Atviras pokalbis apie savo kūną su savimi prasidėjo man būnant 25-erių su specialistų pagalba.

Neringa: Mokykloje – taip. Šeimoje galėjau pasikalbėti su savo mama.

Giedrė Valavičiūtė, tinklarasčio „Dydis nesvarbu“ autorė
Giedrė Valavičiūtė, tinklarasčio „Dydis nesvarbu“ autorė

Šiais laikais dar susiduriate su „nepatogumu“, kai kalbama apie menstruacijas, seksą?

Dovilė: Mano socialiniame burbule apie bet kokią temą kalbama atvirai, progresyviai. Tačiau aš kartais iš to burbulo stengiuosi išeiti ir, tarkim, perskaityti kokią nors aršią diskusiją feisbuke. Mane, švelniai tariant, stebina, kokius karus vis dar gali sukelti žodis mėnesinės. Gal tas nepatogumas ir kyla iš to, kad mažai kas su mumis apie tai vaikystėje kalbėjo, tad iki šiol tokia tema lyg ir kažkokia nemiela, nejauki. Tai juk tik elementari mūsų fiziologija.

Giedrė: Tol kol nebuvo Beatos Tiškevič iniciatyvos „Nebegėda“ su „normalia“ pozicija į mėnesines ar seksą, apie tai su kažkuo kalbėti man buvo be galo gėda. Šios temos atrodė labai slaptos ir kiekvieno asmeninis reikalas. Juolab, kad atvirai apie jas niekas nekalbėjo. O visos žinios ateidavo iš paprastų arba porno filmų.

Visai neseniai ne tik suvokiau, bet galų gale ir įsisąmoninau, kad mėnesinės yra normalu taip kaip krūtinė, pilvas, užpakalis ar juokas. O kalbėti apie seksą garsiai yra būtina.

Neringa: Visiškai drąsiai ir draugams, ir nepažįstamiems sakau, kai man būna mėnesinės ir duodu suprasti – kartais silpniau jaučiuosi ir man reikia poilsio tą dieną. Apskritai, aš labai atvirai kalbu apie kūną ir seksualumą, juk fotografuoju nuogus žmones! Negaliu būti susikausčiusi, nuolat šviečiuosi šia tema pati.

Neringa Rekašiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.
Neringa Rekašiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.

Dauguma gėdijasi natūralios prigimties ir patiria didžiulį diskomfortą net apsilankę pas ginekologus. Jūs esate drąsios ir ne kartą laužėte visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Kokių priemonių reikėtų imtis norint sustabdyti šį nenormalų gėdijimosi normaliais dalykais bumą?

Dovilė: Turbūt, nenustebinsiu, toks mano darbas – pasaulį išgelbės komunikacija. Gera komunikacija. Tereikia kūrybiškos jos formos tam, kad pasiektume žmonių protus ir širdis. Taip pat manau, kad geras pavyzdys daug reiškia. Jei visuomenės autoritetai dažniau ir garsiau apie tai kalbės, gali būti, kad virsmai įvyks greičiau.

Giedrė: Iš dviejų asmeninių patirčių supratau, kad normalizuoti dalykus galima tuomet, kai apie juos kalbama normaliai. T.y. be jokių sureikšminimų, emocijų ar papildomų kodų. Kai prieš pusantrų metų antrą kartą pradėjau pastoviai lankytis pas psichologą, sąmoningai nusprendžiau šitos informacijos neslėpti. Todėl, kai manęs paklausia mano dienos planų, visuomet įtraukiu ir psichologo seansą, jei jis tą dieną būna. Jeigu vyksta pokalbis, susijęs su jausmais, emocijomis ir situacijomis, visuomet paminiu, kad man tam tikrus dalykus išgyventi ir suprasti padeda pokalbiai su psichologais. Pastebėjau, kad vyrai pradžioje į tai reaguodavo stipriau nei moterys. Bet vėliau tie patys vyrai priėję paklausdavo profesionalų rekomendacijos.

Todėl ir su mėnesinėmis, ir su seksu galioja tas pats. Kai su bet kuo pradėjau apie juos kalbėti tarsi apie savaime vykstančius gyvenimo dalykus, tai ir jie man pačiai tapo daug priimtinesni.

Ir netgi pasidarė įdomu jais domėtis, ieškoti žinių ir jas pritaikyti praktikoje. Visiškas nušvitimas įvyko, kai seksologė Laura Butvilaitė vienoje iš savo paskaitų apie seksą, penį, vaginą, sueitį, klitorių, vibratorių kalbėjo taip pat normaliai ir paprastai lyg Beata Nicholson pasakotų apie paprasčiausių salotų paruošimo būdus.

Būtent tai padeda kažkada nenormalius ir gėdingus dalykus sugrąžinti į jiems priklausančias pozicijas: normalu ir kasdieniška. 

Neringa: Labai reikia, kad mokyklose būtų supažindinama su lytiniu švietimu kuo anksčiau. Taip pat svarbu, kad žymūs visuomenės veikėjai, moraliniai autoritetai kalbėtų šiomis temomis, jų nevengtų. Įsivaizduoju, koks stiprus poveikis būtų, jei Andrius Tapinas, Andrius Užkalnis, Aušrinė Armonaitė ir kiti svarbūs, bet tarsi su tokiais klausimais nesusiję nuomonės lyderiai apie tai kalbėtų ir skirtų tam dėmesio. Būtų neįmanoma to ignoruoti, žmonės imtų drąsiau apie tai kalbėtis tarpusavyje, mažėtų stigmų.

Žinomos moterys,  kaip ir „Geriausios 2019 metų KANŲ LIŪTŲ reklamos“ ragina išsilaisvinti nuo stereotipų, kalbėti, matyti ir girdėti. Bilietus į kūrybiškiausių pasaulio reklamų peržiūras Lietuvos kino teatruose jau įsigijo daugiau nei 9 000 žiūrovų. Spalio 16, 17, 18 dienomis Vilniuje ir Kaune rengiami papildomi seansai. Bilietus galite įsigyti ČIA, ČIA ir ČIA

Naujausi straipsniai