Čikaga ir Amerikos lietuvių Balzekų dinastija – įspūdingas šimtmetis kartu

Amerikos lietuvis Stanley Balzekas jaunesnysis – Lietuvos Respublikos garbės konsulas Floridoje, žinomas Čikagos verslininkas / „Time“ viršelis, Gražinos Sviderskytės / „Legendų“ nuotr.
Gražina Sviderskytė, žurnalui „Legendos“
AA

Lietuva prisimena ir pagerbia birželio 18-ąją mirusį vieną ryškiausių JAV lietuvių visuomenės veikėjų Stanley Balzeką jaunesnįjį (1924–2020). Portalas Žmonės.lt su skaitytojais dalijasi 2012 metais žurnale „Legendos“ publikuotu Gražinos Sviderskytės straipsniu, išsamiai atskleidusiu abipus Atlanto pagarsėjusios Amerikos lietuvių Balzekų dinastijos istoriją.

Suraižyta kvartalų kvadratais, Čikaga driekiasi lyguma neužmatomai, lig horizonto. Bet ji tarytum sutelpa delne, tarsi sutramdytas žvėris urzgia išsitiesusi prie kojų, kai žvelgi į ją iš Stanley (Stasio) Balzeko jaunesniojo svetingo būsto Johno Hancocko pastato špilyje, 87-ame aukšte. Už lango neįtikėtinai kaitaliojasi oras: vasariška kaitra rungiasi su rudeniška dargana. Panašiai permainingas buvo šimtmetis, kurį kartu išgyveno šis nepaprastas miestas ir abipus Atlanto pagarsėjusi Amerikos lietuvių Balzekų dinastija.

KOMFORTAS PADEBESIUOSE

Prie Mičigano ežero prigludusiame Čikagos dangoraižių kontūre kaipmat atskirsi Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos signataro Johno Hancocko vardu pavadintą šimtaaukštį: įmantrus juodbruvas statinys su dviem milžiniškomis balsvomis antenomis šauna į daugiau nei 400 metrų aukštį. Dangoraižio papėdėje raizgosi didmiesčio arterija – Mičigano aveniu su Didingąja mylia (angl. Magnificent Mile), kurioje apskritą parą verda verslas, prekyba ir pramogos.

Pastato viršūnėje – prabangūs restoranai ir apžvalgos aikštelė, į kurią vis kyla intrigos varstomi turistai: ar tikrai iš ten užmatys net keturias valstijas? Likusioje dangoraižio dalyje, tarp žemės ir dangaus, dar išsitenka biurai ir maždaug 700 apartamentų.

Stanley Balzekas – ryški amerikietiško elito figūra.

„Čia yra viskas, ko man reikia. Išalkęs nusileidžiu į parduotuvę 46-ame aukšte: joje yra neprašmatni, užtat pigi užkandinė su bene geriausiu Čikagoje vaizdu. Taip pat yra bankas, paštas, skubiųjų siuntų skyrius, drabužių valykla, batų taisykla, sporto salė, pirtis, baseinas“, – vardija pranašumus Hancocko pastato senbuvis Stanley Balzekas, jame įsikūręs 1974-aisiais.

Čikaga / Gražinos Sviderskytės / „Legendų“ nuotr.

Plaukimo baseine 48-ame aukšte vieni gyventojai pliuškenasi, kiti medituoja: sustingę lotoso poza prie stiklinių sienų, nardo akimis po didmiesčio žiburių jūrą. Teigiama, jog tai – aukščiausiai JAV įkurtas uždarasis baseinas. Įsivaizduojate spaudimą pastato vamzdžiuose? „Išeinant būtina patikrinti čiaupus. Užsukti vandenį Hancock’e reiškia už-suk-ti“, – paaiškinama lankytojams.

S.Balzeko būste 87-ame aukšte – du sujungti butai: šeimininko rezidencija su virtuve, valgomuoju, svetaine, ginklų galerija, darbo kabinetu bei miegamuoju ir erdvūs, paveikslais išdabinti apartamentai svečiams. Vaizdas pro didelius langus – ne prastesnis nei apžvalgos aikštelėje. Tolumoje zuja pakrantės apsaugos ir apžvalgos sraigtasparniai; paukščių nematyti, nes sparnuočiai paprastai nekyla aukščiau nei 200 metrų. Neįprasta: nėra užuolaidų. Gal todėl, kad jos trukdytų gėrėtis toliais? „Ne, tiesiog aplinkiniai pastatai žemesni, tad neverta dangstytis, – paaiškina šeimininkas ir šelmiškai mirkteli: – Visgi viešnias įspėju, kad anapus langų virvėmis nusileidžia ir vidun pašnairuoja jauni vyrukai. Sykį per metus jie iš lauko pusės valo namo stiklus.“

Stanley Balzekas jaunesnysis / Gražinos Sviderskytės / „Legendų“ nuotr.

Didinga miesto panorama mainosi it kaleidoskope: nušvinta saulėje, apsigaubia debesimis, sustingsta migloje. Čikaga primena gigantišką manekenę, kurią galinga pramonė ir verslas išpustė prabanga, o architektai apdovanojo nesenstančia dizaino estetika ir elegancija. Retai šitaip dera grožis, galia ir greitis. Čikaga yra trečiasis pagal dydį JAV miestas, bet jai – vos pora šimtų metų, ji išdygo lyg ant mielių. 1833 m. stūksojo pusantro šimto medinių trobų, o 1883-iaisiais jau taip kilo mūrai, kad net progreso dainius Markas Twainas nusistebėjo: „Neįmanoma spėti sekti šio miesto kaitos, Čikaga pranoksta visas pranašystes greičiau, nei jos šauna į galvą.“ Keista galvoti, kad pirmabangių Lietuvos emigrantų Balzekų istorija aprėpia ne mažiau kaip pusę visos šio didmiesčio istorijos.

1932-ieji. Pats automobilių eros įkarštis, stovėjimo aikštelės užkariauja vis didesnius plotus. Tarp šių mašinų galbūt yra ir išriedėjusių iš Stanley Balzeko salono, atvėrusio duris 1919-aisiais Čikaga / Žurnalo „Legendos“ nuotr.

ČIKAGOS „IMPERATORIUS“

Kalbama, kad Stanley Balzekas jaunesnysis interviu apie save nedalija. „O kaipgi, juk aš esu kirvių kirvis“, – savitu vidiniu kvatojimu gandus juokais verčia garsus Čikagos verslininkas. Jis – milijonierius. Bet pavadinti jį vien milijonieriumi reikštų nepavadinti jo niekaip.

Čikagoje, didžiausiame lietuvių mieste už Lietuvos sienų, jis puikiai žinomas ne tik kaip tėvo Stanley Balzeko vyresniojo sukurto automobilių prekybos verslo paveldėtojas, bet ir kaip Amerikos lietuvių bendruomenės aktyvus veikėjas bei ilgametis rėmėjas, unikalaus Lietuvių kultūros muziejaus įkūrėjas. Sakoma, kad sovietų okupacijos metais nepriklausomos Lietuvos vyriausybės egzilyje pagrindinė politinė ambasada buvo 1924-aisiais įkurta diplomatinė atstovybė Vašingtone, o pagrindine kultūros ambasada tapo 1966 m. S.Balzeko įsteigtas muziejus Čikagoje.

Sovietų okupacijos metais pagrindine lietuviškos kultūros ambasada tapo 1966 m. Stanley Balzeko jaunesniojo įsteigtas muziejus Čikagoje / Gražinos Sviderskytės / „Legendų“ nuotr.

Nuo 1999 m. S.Balzekas – Lietuvos Respublikos garbės konsulas Palm Biče, Floridoje. Tačiau jis ir prieš tai buvo svarbus Lietuvos talkininkas. Įprasta, kad su juo susitinka visi be išimties Lietuvos vadovai, diplomatai, ministrai ir pareigūnai, kurie tik apsilanko Čikagoje. Hancock’e pasisvečiavę „oficialūs asmenys“ paprastai itin šiltai prisimena neoficialias ir neištaigingas, užtat jaukias ir naudingas, dalykinių kontaktų, svarbių pažinčių kupinas vakarones.

„Garbės konsulams už tarnystę Lietuvai nemokama nė cento. Jie aukoja savo laiką ir išteklius, – primena 2010–2015 m. Lietuvos ambasadoriumi JAV dirbęs Žygimantas Pavilionis. – Aukojimas vardan kilnių tikslų yra brandžios pilietiškos visuomenės bruožas: JAV teigia aukojantys per 90 procentų gyventojų, daugumoje Vakarų Europos šalių – per 50, o Lietuvoje, 2010 m. duomenimis, – tik 4 procentai. Tikiu, kad ateityje daug mūsų žmonių taps stanliais balzekais. Stanley atstovauja seniesiems lietuvių išeiviams, bet sugeba gražiai sutarti su kitomis kartomis. Jį Čikagoje pažįsta ir myli visi. Be to, ne tik lietuviai.“

S.Balzekas – ryški amerikietiško elito figūra: ilgamečio, net penkiskart perrinkto Čikagos mero Richardo Michaelo Daley artimas draugas, į JAV politikos viršūnes iškilusio lietuvių kilmės senatoriaus Dicko Durbino bičiulis, puikiai pažįstamas visiems Čikagos demokratams, kurie jau kelis dešimtmečius valdo miestą. Jis kasdien kviečiamas į aukštuomenės priėmimus, VIP pobūvius, institucijų ir organizacijų sueigas, kultūros renginius. Stebėtina, kad tokius įvairiapusius ryšius išplėtojo išeivio iš Lietuvos sūnus. Taip pat kelia nuostabą, kad, taip prigijęs amerikietiškoje visuomenėje, jis išsaugojo lietuviškas šaknis: bent kai kurie S. Balzeko anūkai (jau ketvirta JAV gyvenanti karta!) dar geba susikalbėti lietuviškai.

Stanley Balzekas jaunesnysis / Žurnalo „Legendos“ nuotr.

„Jei nori įsitvirtinti svečioje šalyje, negali užsidaryti vien tautiečių rate, turi susilieti su platesne visuomene. Mūsų šeimai lietuvių bendruomenė buvo tarsi bazė, bet mes draugiškai sugyvenome su visais“, – nevienaprasmę išeivių būseną trumpai apsako verslininkas.

Kai 1912-aisiais jo tėvas Stanley Balzekas (1893–1987) atsikraustė į Čikagą ir įkūrė šeimos verslą, Archer aveniu (gatvė, kurioje ir dabar stovi didelis „Balzekas Motor Sales“ automobilių salonas) buvo grįsta lentomis, ja dardėjo pavieniai senoviški automobiliai, o šalikelėmis vaikštinėjo daugiausia airiai ir škotai. Netrukus šiuos pakeitė vokiečiai. Paskui plūstelėjo lietuviai, bet kartu – italai ir lenkai. O dabar čia skamba kone vien ispanų kalba...

Nebuvau stropiausias moksleivis. Užtat svajojau apie imperatoriaus sostą, prezidento kėdę. Visada troškau būti „bosų bosu“.

„Pokariu, kai pridygo tautiškų bankų, mokyklų, bažnyčių, tėvas buvo renkamas į valdybas, tapo Čikagos lietuvių prekybos rūmų prezidentu, vienu metu dalyvavo bent aštuonių kitų organizacijų veikloje. Mūsų šeima rėmė lietuviškus laikraščius, radiją, aukojo parapijos reikmėms. Beje, tada, kai atvyko antrosios bangos emigrantai, vadinamieji dipukai, tapo įprasta daugiau kalbėtis gimtąja kalba. Bet mes namie nuo seno kalbėjomės angliškai. Tėvas jau buvo pramokęs nemažai užsienio kalbų. Tai jis darė iš pagarbos žmonėms ir dėl elementarios verslo reikmės: gerai parduoti prekę gali tik gerai išmanydamas klientų įpročius, papročius, poreikius“, – prisimena S.Balzekas.

Jis pats lietuvių kalbą išmoko sekmadieninėje mokykloje. Vaikystėje tik kartą lankėsi tėvų žemėje, įspūdžiai iš tarpukario Lietuvos liko blankūs. Vienturtis sūnus, taigi ir vienintelis įpėdinis, nesiblaškė ir į ateitį žvelgė užtikrintai: sekti tėvo pėdomis, puoselėti šeimos verslą, stengtis būti naudingam įvairiems žmonėms, reikalingam skirtingoms bendruomenėms.

Stanley Balzekas vaikysteje su tėvu / Asmeninio albumo nuotr.

„Nuo mažens norėjau dirbti, troškau varžytis versle, mano mintys visada sukosi apie nuosavybę, vertingas investicijas, – sako jis. – Mokykloje nebuvau stropiausias moksleivis. Užtat buvau svajoklis ir kliedėjau apie imperatoriaus sostą, prezidento ar kito vadovo kėdę. Visada troškau būti „bosų bosu“ (angl. top dog; jis vėl nusijuokia, pavartojęs šią sunkiai išverčiamą idiomą).

AMERIKON – IŠ TIŠKEVIČIAUS DVARO?

Dažnas S.Balzeko namų svečias ambasadorius Ž.Pavilionis teigė iš šeimininko girdėjęs, esą jo giminės Lietuvoje dirbo grafo Tiškevičiaus dvare. Paprastai S.Balzekas teužsimena, kad tėvas buvo kalvis, emigravęs į JAV dirbo samdiniu, kol susitaupė pinigų ir pradėjo savo verslą Čikagoje. Sykį dalis tėvo nuosavybės esą buvo sunaikinta vien dėl to, kad jis ne italas. Vėliau jis, nagingas mechanikas, neteko darbo parduotuvėje neva vien todėl, kad buvo ne švedas. Šilto ir šalto iš svetimtaučių patyręs tėvas įskiepijo sūnui gebėjimą su visais sugyventi.

„Dabar diskriminacinis atleidimas iš darbo reikštų milijoninį teismų procesą, – atsidūsta S. Balzekas. – Bet netekęs darbo tėvas neprapuolė, įsitvirtino savarankiškai: įkūrė kelias mėsos krautuves, pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, baigė universitetą. Beje, laisvalaikiu mėgo vaikščioti į kiną, filmuoti nuosava kino kamera. 1919 m. su broliu atidarė automobilių parduotuvę, paskui šį verslą plėtojo vienas.“

Stanley Balzeko vyresniojo sukurtas automobilių prekybos verslas / Asmeninio albumo nuotr.

Sėkmės istorija liudija išskirtinį tėvo talentą su visais sutarti ir tuo pat metu laviruoti, laikytis aukso vidurio. Esą jam visi buvo gerbiami ir svarbūs, o savo darbininkams jis buvo net pernelyg dosnus: tada, kai galėjai savaitę išgyventi už keturis dolerius, mokėjo dvigubai ir to laikėsi, nors žmona būgštavo, kad samdiniai išleps. Kita vertus, tėvas buvo nuosaikus, apdairus ir atsargus. Galbūt šios savybės jam padėjo išlaikyti verslą per 1929-aisiais kilusią Didžiąją depresiją, kai baisi krizė išguldė kone visus konkurentus, vieną po kito.

„Mūsų šeima visada turėjo pinigų ir mes visada gerai gyvenome. Kai staiga užsidarė bankai ir grynieji pinigai tapo didžiausia vertybe, tėtis taupiai naudojo seife laikomas grynųjų atsargas ir nesužlugo, nes galėjo šį bei tą pirkti, parduoti“, – prisimena S.Balzekas. Tada jis buvo penkiametis berniukas ir gerai įsiminė, kaip į tėvų namus užeidavo pavalgyti darbuotojas, kurio nuskurdusi šeima mito vien rabarbarais ir duona.

Gal vaikui ši Didžiosios depresijos patirtis buvo geriausia nuoroda, tvirčiausias verslininko karjeros pamatas. O gal visgi didesnę įtaką darė tėvo filosofija, kurios esmė esą buvo tokia: bet kurį darbą padaryk geriau ir greičiau už kitus, net kai namie valai langus ar neši šiukšles. Šį tėvo priesaką jis gerte sugėrė, suaugęs stengėsi įdiegti savo dviem sūnums bei dukrai, vėliau – anūkams.

Stanley Balzekas su žmona ir sūnumis / Asmeninio albumo nuotr.

„Beje, valyti langus ar grindis man yra baisi kančia, o nešti šiukšles – pakenčiama užduotis“, – prisipažįsta turtuolis. Sunku patikėti, bet jis sako, kad, gyvendamas vienas, namie daugiausia tvarkosi pats. Prieš kelerius metus daug kas kraipė galvas ir metaforiškai linksniavo godųjį animacijos bei komiksų personažą Skrudžą Makdaką, kai garbaus amžiaus vyriškis net susižeidęs, vos paeidamas atsisakė kambarinės kasdienės pagalbos, kuri, mat, per brangiai kainavo.

Vieni tai vadina šykštumu, kiti – seniokišku bambėjimu, bet veikiausiai tai ir yra tėvo įdiegta filosofija, tapusi gyvenimo būdu. Pirmus pinigus S.Balzekas sako užsidirbęs tėvų namuose: pjaudamas žolę, plaudamas indus, atlikdamas smulkius remonto darbus. Nuo mažens visada turėdavo kišenėje smulkiųjų, tad dabar atkakliai nešiojasi piniginėje pluoštą stambiųjų ir nesąmone vadina įprotį, kai net vaikai, pirkdami saldainius, atsiskaito kredito kortelėmis: „Kaip jie supras, kas kiek kainuoja?!“ Važiuodamas į darbą kasdieniu maršrutu (apie 40 kilometrų nuo Hancocko pastato iki „Balzekas Motor Sales“ Archer aveniu, paskui – iki Lietuvių kultūros muziejaus Casimiro Pulaskio gatvėje), jis parodo vietas, kur būdamas mažas pirkdavo skaniausių spurgų po kelis centus ir kur dabar perka sveriamą gryną šokoladą gamintojo kainomis.

Pirmasis S.Balzeko darbas buvo tėvo automobilių prekybos ir remonto bendrovėje: teko siūlyti klientams įmontuoti į mašinas radiatorius, kurių daugelyje modelių tuomet nebuvo. Įkalbinėti klientus buvo rimtas iššūkis ypač droviam jaunuoliui, bet jam pavyko persilaužti. Beje, pavyko taip puikiai, kad bendravimas tapo pomėgiu ir net poreikiu.

Žiūrėkite Amerikos lietuvių Balzekų fotogaleriją:

Amerikos lietuvis, garsus Čikagos verslininkas Stanley Balzekas jaunesnysis (1924–2020) (26 nuotr.)
+20

Sunku būtų įžvelgti, kas S. Balzeką trauktų labiau nei pažintys ir ryšiai su įtakingais, pajėgiais, įdomiais žmonėmis: jis yra tai pakeliui į susitikimus, tai grįžta iš jų. Vietos laikraščiuose apstu nuotraukų, kuriose jis – įvairiose solidžiose draugijose. Darbo kabinete muziejuje, kur pastaruoju metu praleidžia ypač daug laiko, atskiroje mažytėje patalpoje nuolat kabo kelios eilutės, tinkamos įvairiems aprangos kodams: patogu prireikus persirengti ir tučtuojau išvykti.

VIEN SKAIČIUOTI PINIGUS – NUOBODU

Lietuvių kultūros muziejaus įkūrimą savininkas sieja su senu polinkiu kolekcionuoti: sako mėgęs senovinius ginklus, ieškojęs žinių apie lietuvišką ginkluotę, taip sutikęs žymų JAV lietuvių kolekcininką Aleksandrą Račkų, įsigijęs dalį jo kolekcijos ir tada sumanęs steigti muziejų.

„Turėjau ryšių Čikagos istorijos bendrijoje, bibliotekoje, planetariume ir kitur, tad greitai išsiaiškinau steigimo subtilybes. Laiku nusižiūrėjome puikų privačios ligoninės pastatą, be to, atsitiktinai pavyko iš bankrutuojančios įmonės pigiai nusipirkti naujutėlių stelažų, vitrinų. Pamenu, parsivežėme ir galvojome: „Dieve, ką su jais dabar daryti?“ – prisimena S. Balzekas įkurtuves Pulaskio gatvėje. – Reikėjo daug išmokti, bet žingsnis pasiteisino. Muziejus sovietmečiu buvo vienintelis informacijos apie Lietuvą centras, Amerikos lietuviai ligi šiol čia kreipiasi domėdamiesi protėvių kilme arba, tarkime, senovinėmis kugelio mašinėlėmis. Beje, sovietų Lietuvoje lankiausi tik kartą. Tais laikais Čikagoje buvo neatsargu net pirkti raudoną automobilį – galėjai būti įtartas komunistavimu. Dabar į Vilnių vykstu kasmet, Čikagoje sulaukiu daug svečių iš Lietuvos. Muziejus turi apie du tūkstančius narių ir turėtų gyvuoti dar šimtą metų.“

Amerikos lietuvis verslininkas Stanley Balzekas jaunesnysis. Jo puoselėtas šeimos automobilių verslas Čikagoje skaičiuoja daugiau nei 100 gyvavimo metų / Gražinos Sviderskytės / „Legendų“ nuotr.

Ilgą laiką tokia pat sėkmė lydėjo ir automobilių versle: tėvas didžiavosi 1955 m. užėmęs ketvirtąją vietą Jungtinėse Valstijose tarp šimtų kitų prekiautojų „Chrysler“ automobiliais (vadinamųjų įgaliotųjų dilerių), o S. Balzekas jaunesnysis 1998-aisiais pelnė žurnalo „Time“ geriausio metų prekiautojo titulą. Automobilių prekybos versle – kaip, beje, ir muziejuje – darbavosi visi trys jo vaikai: Stanley Balzekas III, Robertas Balzekas ir Carole Balzekas. Juolab dėl to buvo sunku, kai XXI amžiaus pasaulio finansų krizė šeimai siuntė naujoviškų, visai netikėtų išbandymų.

Dramatišką 2009 m. gegužę „Chrysler“ korporacija staiga nutraukė nuo 1919-ųjų besitęsiantį nepriekaištingą bendradarbiavimą su S. Balzeko automobilių salonu. Nors panašus likimas ištiko dar 797 „Chrysler“ prekybos taškus, būtent apie Balzekų šeimos verslą ištikusią nelaimę „The Wall Street Journal“ rašė pirmame puslapyje.

Stanley Balzekas jaunesnysis 1998-aisiais pelnė žurnalo „Time“ geriausio metų prekiautojo titulą / Žurnalo „Legendos“ nuotr.

S.Balzeką kalbino ir viena didžiausių pasaulyje verslo ir finansinių naujienų agentūrų „Bloomberg“. Jis išrėžė: „Po 90 metų partnerystės mus pavertė mėsos gabalais.“ „Chrysler“ išsižadėjimas kirto iš pašaknių šeimos puoselėtam verslui ir... smogė į paširdžius. Be jokios kaltės ūmai paliktas likimo valiai su 70 naujutėlaičių automobilių ir 22 darbuotojais, S. Balzekas išgyveno milžinišką stresą.

Kaip būdinga amerikiečiams, dėl savęs nesiskundė, tik viešai abejojo „Chrysler“ sprendimo pagrįstumu (kiti prekybininkai reiškėsi aršiau ir vadino tai Volstrito bei vyriausybės sąmokslu prieš vidutinį verslą). Kurį laiką jo sveikata buvo taip pašlijusi, kad artimieji ir bičiuliai baiminosi blogiausio. Garbaus amžiaus verslininkas nepalūžo, bet liko prislėgtas.

Kasryt važiuodamas į automobilių saloną Archer aveniu jis atsidūsta: „Šiandien turiu nuspręsti: visai užsidaryti ar dar laikytis?“ To paties jis kaskart paklausia salone pasitinkančio sūnaus, Stanley Balzeko III. Tada abu trumpai patyli...

„Nesitikėjome tokio smūgio, – sako S.Balzekas. – Dar parduodame mašinų, jas remontuojame, bet nežinau, kas bus toliau. Vietos ispanų bendruomenėje yra mielų žmonių, bet jie neturi pinigų, neįperka automobilių po 40 tūkstančių dolerių. Dabar gailiuosi, kad nekolekcionavau mašinų. Pamenu, sykį pardavėme „Duesenberg“ kabrioletą vos už du šimtus dolerių. Dabar jo kaina siektų apie tris milijonus... Jei tektų gyventi iš naujo, vis tiek būčiau verslininkas, tik pakeisčiau verslo sritį, gal labiau remčiau menus. Bet ir dabar negali žinoti, kur link viskas pakryps. Gal, pavyzdžiui, pradėsiu karšto oro balionų biznį ir įkursiu UAB „Balzeko balionai“! (Juokiasi.)

Nuo 2009-ųjų krizės kasdienis Stanley Balzekų, tėvo ir sūnaus, galvosūkis buvo dar laviruoti ir mėginti išsaugoti šimtametį šeimos verslą ar padėti tašką ir... pradėti nuo pradžių / Gražinos Sviderskytės / „Legendų“ nuotr.

Paklaustas apie dabartinę savo „verslo imperiją“, S. Balzekas probėgšmais tepamini, kad įkūrė nemažai korporacijų, dabar teturi „kokias keturias“ (iš jų pagrindinės – „Balzekas Motor Sales“ ir reklamos bei viešųjų ryšių bendrovė „Archer International“) ir tik dvi Lietuvoje, nes su jomis pernelyg „daug popierinio darbo“. Paskubomis užsimena apie valdomą nekilnojamąjį turtą užmiestyje ir Floridoje ir iškart užkalba dantį, kaip anekdotą papasakodamas savo tragikomišką dešimčių žemės sklypų pirkimo istoriją – žemės paskirties pakeitimas būtų buvęs juokingas nuotykis, jei nebūtų atnešęs šitiek nuostolių... Panašiai juokaudamas verslininkas porina ir apie biržose „prakištas“ investicijas, kuriomis ilgą laiką su sūnumi „prekiavo“.

Metasi į akis savita maniera: net per ilgą pokalbį S. Balzekas tarytum akimirksniu viską sveria ir skaičiuoja, nesileidžia kamantinėjamas ir toliau į lankas eina nenoromis. Užtat užveda kalbą apie pašnekovo interesus, veiklą, iškvočia apie perspektyvą ir nepraleidžia progos ekspromtu suregzti kokio nors – nors ir hipotetinio, beveik fantastinio – bendradarbiavimo plano. Verslininkas daugiau nei 12 valandų kasdien skiria dalykinei veiklai ir neketina gyventi vakar diena.

Irene buvo 48-erių, kai pakirto insultas.

„Aš visada noriu įsigyti kokį gerą daiktą, – amerikietišku įpročiu trumpai drūtai dėsto S.Balzekas. – Mano mama pirkdavosi gerą suknelę, bet ne vienai progai, o porai metų. Nors nebuvo modistė, nesivaikė madų, atrodė puikiai. Panašiai elgiuosi aš: noriu ne skolintis, nuomotis, švaistyti, bet pirkti daiktus, kurie man patinka ir kurie išliks vertingi ateityje. Nuosavybė yra be galo svarbi. O jei gali nuosavybės neuždaryti dėžutėje ir demonstruoti – pavyzdžiui, vertingus tapybos darbus – tada išvis puiku: stebi, skaitai tarp eilučių, kokį įspūdį tai daro, kaip žmonės reaguoja... Įdomu ir smagu, bet tam turi judėti kasdien. Kitaip nieko nenuveiksi, sėdėsi vietoje ir tik skaičiuosi savo pinigus.“

PONIA ROOSEVELT, MAMA EMILIJA IR MYLIMOJI IRENE

S.Balzekas mokykloje kalė elementorių, kai prezidento Franklino D. Roosevelto administracijoje pirmąsyk JAV istorijoje pradėjo dirbti moteris – darbo sekretorė Frances Perkins. Dabar Jungtinėse Valstijose moterys senatorių, teisėjų, sekretorių – ne mašininkių, o ministrų kabineto narių – postuose seniai nieko nebestebina. Seno sukirpimo Čikagos džentelmenas, išsiskiriantis konservatyviomis manieromis polinkiu galantiškai asistuoti, šį visuomenės virsmą vertina diplomatiškai. Esą puiku, kad moterys turi apsčiai karjeros galimybių. Bet jo mama ir žmona jomis nesinaudojo.

Stanley Balzeko tėvų vestuves / Asmeninio albumo nuotr.

„Kai 1938 m. Briuselyje vyko pasaulinė paroda, apsistojome viešbutyje, kur viešėjo ir prezidentas Rooseveltas su žmona Eleonora. Kai sykiu važiavome liftu, įsiminiau pirmąją ponią kaip neišvaizdžią moterį tamsiai mėlyna suknele ir... labai dideliais batais, – šypso į ūsą S. Balzekas, prisimindamas ponią Roosevelt, kuri aktyviai rėmė moterų organizacijas. – Mano mama niekada nedirbo, tik buvo kelių klubų narė. Emilija Balzekas buvo apsiskaičiusi, daili, maloni moteris, gera žmona ir mama, nuostabiai gamino valgį. Kai kartą viename prabangiausių restoranų Čikagoje teko ragauti patiekalo, kainuojančio – dievulėliau! – apie 150 dolerių asmeniui, vakarieniaujančiai draugijai pasakiau, kad tokių gardėsių mano mama patiekdavo užkandžiams.“

Kiekviena mašina turi atrodyti taip, kad ją norėtųsi pavogti. O štai politikoje rinkimus laimi tie, kurie atrodo geriausiai.

Kaip ir tėvas, žmonos S. Balzekas dairėsi tarp Amerikos lietuvaičių. Beje, studijuodamas į trečiąją dešimtį įkopęs jaunuolis jau buvo JAV kariuomenės Antrojo pasaulinio karo veteranas, patyręs karinės tarnybos pėstininkų gretose ir ištvėręs apie pusmetį nacių nelaisvėje. Savo išrinktąją pasakoja sutikęs viename iš lietuvių bendruomenės pokylių, kurių jaunystės metais vyko daugybė.

„Mudu sėdėjome prie vieno stalo. Susipažinome, ir aš pasisiūliau ją pavėžėti namo. Tik staiga prisiminiau, kad atvažiavau su tėvais, be savo mašinos! Teko slapčia prašyti tėvo, kad paskolintų automobilį, – pasakoja S. Balzekas. – Vėliau Irene draugė pakvietė mane į pobūvį namuose, ir tuomet mes tapome artimesni. Irene studijavo Technologijos institute. Padraugavome apie dvejus metus ir nutarėme kurti šeimą. Didelių vestuvių nenorėjome: surengėme priėmimą porai šimtų žmonių, paskui – vaišes namie. Kartu išgyvenome per 25 metus. Puikiai sutarėme: ji buvo maloni, komunikabili, visada palaikė mano veiklą. Visur lankėmės kartu, buvome dažni svečiai operoje, balete. Rimčiau nėkart nesusipykome. Manau, mums pavyko.“

Irene buvo 48-erių, kai pakirto insultas. Pasak vyro, mirtis ištiko ligoninėje, šalia buvo jos mama ir vaikai: Stanley, Robertas ir Carole. Sūnūs jau mokėsi koledže, jaunėlė dukra dar buvo moksleivė ir sunkiausiai išgyveno netektį. Bet ir ji nepalūžo, gerai išsimokslino, anot tėvo, – „tikra šaunuolė“. S. Balzekas antrąsyk nevedė, kaip pats sako, daugiau nei 30 metų gyvena vienas.

„Irene buvo labai miela, energinga. Visi ją mėgo, – darydamas vis ilgesnes pauzes, kalba našlys. – Ji buvo tokia sava. Smagu buvo būti kartu... Kiekviena minutė buvo brangi... Taip.“ Čia nutilęs S. Balzekas pakyla ir nueina virtuvėn įsipilti silpnos kavos. Netrukus grįžta prie stalo, tik nebe prie šios temos.

„Ar, būdamas taip glaudžiai susijęs su Lietuvos ir JAV politikais, įsivaizduojate patį save atliekantį politiko, diplomato vaidmenį?“ – klausiu pabaigoje S. Balzeko.

„Aš toks ir esu. Kiekvienas yra politikas. Jūs – irgi politikė. Apskritai viskas sukasi apie politiką ir seksualumą. Ar aš teisus?“
„Na, jūs taip sakote.“

„Nes taip ir yra. Kodėl žmonės puošiasi, rengiasi? Jie siekia savo tikslų ir nori atrodyti patraukliai. Visad sakydavau: kiekviena mašina, kiekviena jos detalė turi atrodyti taip, kad norėtųsi pavogti; jei tavo mašinos visos dalys taip atrodo, turi tobulą mašiną. O štai politikoje rinkimus laimi tie, kurie atrodo geriausiai.“

„Jei prisimintume prezidentus Rooseveltą arba Nixoną, tai gal ir ne visai taip...“

„Rooseveltas atėjo iš lojalios dinastijos, tai – kita istorija. Bet faktas yra tas, kad į patrauklią išvaizdą reaguoja net tie, kurie tai neigia. Kurį laiką buvau susijęs su moterų organizacijomis, buvau valdybos narys, nueidavau pasiklausyti aštrių kalbų apie netikėlius vyrus ir kitas baisybes... Ak, žinote, visi tie moterų organizacijų pramanai. Ir sykį tokiame vakarėlyje įnešė gėrimų. Didžiuliu padėklu nešinas įėjo aukštas, lieknas, dailus padavėjas išpuoselėtais ūsiukais. Būtumėte mačiusi, kaip tos kalbėtojos prie jo puolė: oi, leiskit padėti, aš panešiu, ne, ką jūs, duokite man! Laikai pasikeitė, vyrai ir moterys turi apylygių galimybių, ir aš tam, aišku, pritariu, tai – teisinga. Bet nemanau, kad dėl to padaugėjo pagarbos moterims. Neišvengiamai atsiranda naujas santykis: moterys ir vyrai tampa konkurentais. O kodėl turėtum garbinti savo konkurentą? Suprantate... Negali nuneigti lyties ir politikos kiekviename žmoguje. Viskas yra politika ir viskas – seksualu. Daug kas keičiasi, bet tai yra viena iš nedaugelio tiesų, kurios išlieka. Tokia yra žmogaus prigimtis, ir jos nepakeisi.“

Skaitykite daugiau