To palinkėtum nebent pikčiausiam priešui. Chroniškas skausmas veda iš proto ir gadina gyvenimą. Bejėgiai jaučiasi ir auka, ir jos artimieji. Mokslininkai pluša mėgindami įminti skausmo paslaptį, kad atrastų veiksmingų būdų, kaip su juo tvarkytis. Kai ką ir jie, ir psichologai gali pasiūlyti jau dabar.
Kai įsipjauni, suskausta, tačiau nemalonus pojūtis netrunka ilgai. Visai kas kita – chroniškas skausmas. Jei paklaustume, kokių jo rūšių žinote, pirmiausia, matyt, paminėtumėte nugaros, galvos, sąnarių... Tokį skausmą sukeliančios ligos – stuburo, žarnyno, ginekologinės, reumatinės, cukrinis diabetas, lėtinis pankreatitas, migrena...
Chirurginė operacija, būna, taip pat tampa jo priežastimi. Dalis moterų, kurioms tenka atsisveikinti su gimda ir krūtimi, keisti klubo sąnarį, daugiau nei metus gali jausti nuolatinį skausmą, t. y. jis egzistuoja tarsi be jokios priežasties. Baisi neteisybė, bet šis fiziškai ir psichologiškai traumuojantis pojūtis vyrus lanko rečiau. Mūsiškis būna intensyvesnis, ilgiau trunkantis, dažniau virstantis chronišku... Antai moterys net septyniskart dažniau už vyrus suserga fibromialgija – reumatine liga, kurios pagrindiniai požymiai yra nuolatinis nuovargis ir raumenų skausmas (atrodo, kad maudžia visą kūną), triskart dažniau – dirgliosios žarnos sindromu, kuris kaltas dėl žudančio pilvo skausmo...
Moterys turi „dėkoti“ savo hormonams. Jie didele dalimi atsakingi už skausmo kilimą ir „suchronėjimą“. Menopauzė dar pasunkina padėtį: jos metu neretai skausmas paūmėja, jo epizodai padažnėja, nechroniškas pradeda reikštis kaip chroniškas...
Skausmas sendina smegenis
Lėtinis skausmas dabar vertinamas kaip liga. Nuo jos nė vienas neapsaugotas, tad kenčia ir tie, kuriems likimas atseikėjo šlovės, įtakos, populiarumo... Edith Piaf, Liudmila Gurčenko, Kathleen Turner, Judita Leitaitė, Sinead O’Connor, Neve Campbell, Jillian Michaels... Kiekvienos iš jų skausmas – labai individualus. „Niekas negali atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų yra skausmas. Jis tiek realus, kiek jį jauti pats ir kiek gali perteikti kam nors kitam“, – teigia psichologijos mokslų daktarė Rūta Sargautytė (www.artroze.lt).
Mokslininkai pasitelkdami naujausias technologijas stengiasi įminti skausmo mįslę. Tai padarius būtų lengviau neleisti jam įsisenėti. Tyrėjai labai ilgai koncentravo dėmesį į tai, kas „paspaudžia gaiduką“. Nauja kryptis – mėginimai išsiaiškinti, kaip žmogus filtruoja skausmą, t. y. kas vyksta smegenyse, kai jis atsiranda.
„Skausmo signalo suvokimas – grynai žmogaus smegenų funkcija. Bet ji labai priklauso nuo emocinės būklės ir kinta dėl jos. Tai reiškia, kad baimingi, depresiški, nerimastingi žmonės skausmą patiria kur kas stipriau“, – aiškina Lietuvos skausmo draugijos prezidentas gydytojas neurologas Arūnas Ščiupokas (www.artroze.lt). Smegenyse nėra vieno centro, kuris reguliuotų tokį jutiminį ir jausminį potyrį, todėl mokslininkų tyrinėjimų objektai – sritys, atsakingos už emocijas, mąstymą, atmintį ir kitas funkcijas. Įvairūs vaizdo tyrimai rodo, kad žmonių, sergančių fibromialgija, osteoartritu, dirgliosios žarnos sindromu, ginekologinėmis ligomis, kenčiančių sunkius mėnesinių ir galvos skausmus, smegenyse yra struktūrinių pokyčių.
Smegenys dėl chroniško nugaros skausmo kasmet susitraukia 5–10 procentų! Tiek jos sumažėtų per 10–20 metų, jei žmogus gyventų normaliai, be skausmo.
Pavyzdžiui, nustatyta, kad tie, kuriuos nugaros skausmai kankina metus ir ilgiau, pilkosios smegenų masės (o ji kaip tik ir susijusi su minėtomis smegenų funkcijomis) turi mažiau, nei tie, kurie panašaus skausmo nepatiria. Kuo ilgiau trunka skausmas, tuo akivaizdesnis pilkosios masės praradimas. Šį tyrimą atlikę mokslininkai paskelbė, kad smegenys dėl chroniško nugaros skausmo kasmet susitraukia 5–10 procentų! Tiek jos sumažėtų per 10–20 metų, jei žmogus gyventų normaliai, be skausmo. Taigi skausmas daug greičiau sendina smegenis.
Jau aišku ir tai, kodėl vieni jaučia skausmą ypač intensyviai, kodėl jis po operacijos ar susižeidus tampa nuolatiniu pojūčiu, o kitų taip nevargina. Kaltas pirmos grupės atstovų polinkis kiekvieną problemą paversti katastrofa. Tie žmonės visiškai susitelkia į skausmą (realų ar tik galimą) ir dešimteriopai padidina jį mintimis. Toks elgesys aktyvina daugiau smegenų sričių, kurios „gamina“ skausmą.
Ekspertų patarimai
Naujausi smegenų tyrimai leidžia mokslininkams ir medikams duoti naudingų patarimų tiek žmonėms, kankinamiems chroniško skausmo, tiek jo neturintiems.
Racionalus žvilgsnis. Prieš operaciją sveriant visus jos pliusus ir minusus reikėtų pagalvoti ir apie chroniško skausmo riziką. Ją įvertinti galima užduodant sau klausimus: „Lengvai ar sunkiai pakeliu fizinį diskomfortą? Ar dažnai patirdavau skausmą praeityje?“ Jei išvada: „Jis – mano mirtinas priešas.“, gal verčiau atsisakyti operacijos, kuri nėra gyvybiškai svarbi?
Savalaikis vizitas pas gydytoją. Skausmas gali tapti lėtinis, jei pavėluojama diagnozuoti jo priežastį ir pradėti gydymą. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ne visas ligas, dėl kurių išsivysto chroniškas skausmas, paprasta diagnozuoti, ne kiekvienas gydytojas turi pakankamai žinių atsiradusiam skausmui įvertinti ir jo priežasčiai nustatyti. Geriausiai padėtų skausmo gydymo specialistas. Informaciją, kur jo ieškoti, rasite Lietuvos skausmo draugijos tinklalapyje www.skausmomedicina.lt.
Skausmo mechanizmai – labai įvairūs ir vaistai jam malšinti turi būti parinkti individualiai. Tai žinia tiems, kurie mano, kad paracetamolis ir ibuprofenas tinka visais gyvenimo atvejais.
Vaistai. „Skausmo terapijos tikslas – patologinio (lėtinio, neuropatinio) skausmo susilpninimas neslopinant fiziologinio (nocicepcinio)“, – rašoma toje interneto svetainėje. Kitaip tariant, skausmo mechanizmai – labai įvairūs ir vaistai jam malšinti turi būti parinkti individualiai. Tai žinia tiems, kurie mano, kad paracetamolis ir ibuprofenas tinka visais gyvenimo atvejais. Skausmas – kietas riešutėlis dar ir todėl, kad svarbu, kada pradėti ir kada nutraukti opiatų, kuriais jis dažnai malšinamas, vartojimą. Prie jų, deja, greitai priprantama, jie turi šalutinį poveikį. Kartais, pavyzdžiui, migrenos atveju, jie gali net sustiprinti skausmą. Pasak Harvardo medicinos mokyklos profesoriaus Davido Borsooko, „jei tik įmanoma, opiatų reikėtų vengti“.
Psichoterapija. Svarbu išmokti valdyti savo emocijas, kurios priklauso nuo minčių. Vienas iš veiksmingų būdų – kognityvinė elgesio terapija (KET). Ją praktikuojant mokomasi atsipalaiduoti ir pakeisti neigiamas nuostatas pozityvesnėmis. Studijos rodo, kad ši į konkretų tikslą orientuota psichoterapijos rūšis pajėgi sumažinti, sustabdyti chronišką skausmą ir užbėgti jam už akių. Išmokę taikyti KET metodą žmonės geba savarankiškai tvarkytis su savo simptomais, jos išliekamasis poveikis – ilgesnis nei vaistų.
Joga, meditacija ir kiti nemedikamentiniai metodai. Dėmesingumo („mindfulness“) meditacija, joga, akupunktūra, masažas, fiziniai pratimai padeda mažinti skausmą. Tačiau jis – labai individualus dalykas, todėl nemedikamentiniai metodai (taip pat kaip medikamentiniai) žmones veikia skirtingai. Šiaip ar taip, jais verta pasidomėti (juolab informacijos šiais laikais pilna) dėl dviejų priežasčių: pirma, jie – ne „chemija“, antra, šie metodai leidžia pasijusti mažiau priklausomiems nuo gydytojų ir vaistų. „Yra daug įrodymų, kad aktyvi paciento pozicija sukuria geresnius rezultatus“, – sako skausmo medicinos ekspertas Seanas Mackey iš Stanfordo universiteto.
Kaip skausmo atsikratyti linksmai?
Šis realybės valdymo metodas vadinasi „Simoron“. Jį praktikuojantys žmonės ramiai reaguoja į kritines aplinkybes ir moka išlaisvinti sąmonę nuo įkyrių minčių, o to kaip tik ir reikia, kai skauda. Pamenate: mokslininkai nustatė, kad nuolatinis galvojimas apie skausmą jį tik didina.
„Simoronistai“ neleidžia tokioms mintims įsigalėti darydami visokius linksmus ir netgi absurdiškus dalykus, vertindami save ir problemą su humoru ir tarsi iš šalies. „Simoronistas“, jeigu jam imtų skaudėti dantį, pasitelktų vaizduotę ir susigalvotų kokį nors magišką ritualą. Tarkim, nusipieštų labai liūdną veidą aprištu ištinusiu žandu, šalia skaudamos vietos parašytų: „Velniškai gelia paskutinį krūminį dantį viršuje.“, tada pasiimtų trintuką ir kartodamas: „Danties skausmo neliko nė ženklo!“, imtų trinti tai, ką nupiešė, t. y. tarsi fiziškai naikintų skausmą. Jokių kitų minčių – visiška koncentracija į tai, kas daroma!
Ritualas išmėgintas ir veikia, nes dėl tokio vaikiško elgesio įtampa atslūgsta ir pakitusi vidinė būsena užgesina „užsidegusius“ smegenų plotus. Beje, „Simoron“ seminaruose savanoriai basomis stojasi ant lentos su 100 vinių smailiais galais viršuje. Savo akimis mačiau. Prieš pratimą šios sistemos mokytojas Vadimas Gurongovas kalbėjo: „Kai užlipsite ant vinių, vidinis balsas ims klykti: „Skauda!“ Nesileiskite su juo į kalbas ir jis, neturėdamas pašnekovo, atsitrauks, o skausmas aprims, atbuks. Stovėjimas ant vinių – puikus išsilaisvinimo nuo proto trenažas. Žinokite, skausmas – tik jūsų galvose.“ Sunku patikėti, bet daugumai matyto trenažo dalyvių, atsistojusių ant vinių pirmą kartą, pavyko ištverti visą kontrolinį laiką – 10 minučių.