Choreografė Ieva Jackevičiūtė gimtadienį pasitinka po didelių pokyčių: „Su vyru ne tik vaikus auginame“

Ieva Jackevičiūtė / Justo Valinsko ir Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Birutė Šarakojytė
Publikuota: 2021-02-27 16:21
„Metai eina, todėl nereikia kažko laukti – tiesiog imti ir daryti. Kai įdedi daug darbo – svajonės pildosi. Aš tuo tikiu“, – sako šokio pedagogė, aktorė, režisierė, teatro „No Shoes“ įkūrėja Ieva Jackevičiūtė, vasario 27-ąją mininti 42-ąjį gimtadienį. Pastarieji metai Ievai buvo išties geri – vestuvės, trečios atžalos gimimas, o galiausiai ir per karantiną kartu su vyru įkurtas verslas.

„Visada smagu, kai šeimoje šventė, todėl ir gimtadienius minėti mėgstu. Vieni kitų sukaktis stengiamės pažymėti: vaikai piešia atvirukus, mes tortą kepame“, – pasakoja Žmonės.lt gimtadienio išvakarėse kalbinta Ieva.

Pasitikdama gimtadienį ji atvirauja, kad pastarieji metai jai buvo dosnūs – tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesine prasme, tačiau viską pasiekti padėjo didelis noras ir sąmoningas ėjimas savų tikslų link.

„Karantininiai metai man tikrai nebuvo blogi. Juokiuosi, kad tai – pats geriausias laikas gimdyti ir auginti vaikus, o kadangi mano jauniausioji dukra dar tik metukų, tad man nepasijuto, kad karantinas kažkaip labai stipriai būtų apribojęs mano galimybes. Tokiam karantine aš jau trečią kartą savo gyvenime“, – šypsosi Ieva, turėdama omenyje trijų savo vaikų gimimą ir motinystės atostogas.

Tokiam karantine aš jau trečią kartą savo gyvenime...

„Juokauju, kad kai pirmo karantino metu pasipylė rekomendacijos, kaip išgyventi ir nepalūžti, pagalvojau, kodėl niekas nerengia rekomendacijų mamoms, kurios pagimdžiusios kūdikį realiai metams ar dvejiems atsiduria savotiškame karantine“, – pusiau rimtai, pusiau juokais priduria ji.

Pašnekovė stengiasi įžvelgti šio laiko pliusus – pasakoja, kad vyrui, aktoriui Raimondui Kleziui darbų taip pat gerokai sumažėjo, tad jis irgi galėjo daugiau laiko skirti šeimai ir naujagimei.

„Žinoma, yra ir kita medalio pusė – kadangi abu su vyru esame menininkai, darbinės veiklos labai stipriai sumažėjo, dėl ko nebeliko didžiosios dalies pajamų.  Ačiū Dievui, mudu abu turime antrą profesiją – meno pedagogiką – tad pedagoginis darbas karantino metu mus ir maitina“, – atvirauja.

Ieva Jackevičiūtė ir Raimondas Klezys  / Justo Valinsko nuotrauka
Ieva Jackevičiūtė ir Raimondas Klezys / Justo Valinsko nuotrauka

Sutuoktiniai ryžosi ir dar vienai avantiūrai – pasikeitusios aplinkybės pastūmėjo sprendimus priimti greitai ir ryžtingai.

„Per karantiną atidarėme savo įmonę, nes suvokėme, kad staiga niekas mūsų nebesamdo, tad teko priimti šį sprendimą ir, tiesą sakant, paaiškėjo, kad tai buvo pats geriausias žingsnis šioje situacijoje. Nebelaukiame, kad kas nors pasiūlytų darbo – viską darome patys“, – pasakoja Ieva.

Vis dėto posakis, kad turint savo verslą dirbti tenka beveik nuolat – ne iš piršto laužtas. Porai teko persiorientuoti į nuotolinius mokymus, parengti ne vieną naują ugdymo programą, paruošti seminarų.

„Dirbame iš tiesų labai daug. Užmigdome vaikus ir einame dirbti. Visiškai laisvų savaitgalių irgi neturime, nes filmuojame pamokas, užsiėmimus, rašome programas, dalyvaujame konkursuose – dirbame nebe tik su vaikais, o ir su mokytojais. Tiesą sakant, dabar turime dar daugiau pedagoginio darbo, negu turėjome iki karantino. Tad metai – labai aktyvūs, nors ir beveik neišeinant iš namų“, – reziumuoja I.Jackevičiūtė.

Per karantiną Ieva spėjo Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje surežisuoti spektaklį vaikams, tik, deja, premjera dėl pandemijos vis dar neįvyko. „Labai laukiame susitikimų su žiūrovais, teatro. Kad greičiau jau ateitų tie geresni laiklai“, – išreiškia viltį ji.

Ieva Jackevičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Ieva Jackevičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.

Šeimoje turi savas taisykles

Ievos šeimoje šurmulio išties netrūksta – be vienerių dukros Upės Saulės dėmesio reikia ir aštuonmetei dukrai Adijai ir penkiamečiui sūnui Jonui Ąžuolui.

„Viską suvaldyti po vienu stogu – iššūkis, su kuriuo turbūt susidūrė kiekviena šeima. Visą dieną kartu prabuvus jie dar nori, kad migdant pas juos lovoje valandą gulėtum! – juokiasi I.Jackevičiūtė. – Tad tikrai yra ką daryti. Džiaugiuosi dukros mokslais, nes jų mokykla šauniai susiorganizavo nuotolinį mokymą, turi gerą kontaktą su mokytoja. O šiaip mūsų patirtis išryškino pagrindinę taisyklę, kuri padeda visiems nuveikti savus darbus ir pailsėti: reikia labai griežtos dienotvarkės, nes kitaip gresia emocinis ir fizinis išsekimas.“

Suaugę žmonės irgi pavargsta, išsisemia, todėl gerai, jeigu šalia yra žmogus, su kuriuo gali pasidalinti krūviu.

Ieva atvirauja, kad su vyru turi aiškų susitarimą – per dieną viską susidėlioti taip, kad abiems liktų po valandą visiškai sau skiriamo asmeninio laiko.

„Pavyzdžiui, vyras išeina pabėgioti, aš einu pasivaikščioti į mišką arba tiesiog išeiname į kitą kambarį ir jame jau darme ką norime – skaitome, miegame ar panašiai. Tokio laiko vienumoje – labai reikia, nes karantino laiku būna dienų, kai išvis neišeini iš namų, vien darbai, pareigos, buitis... Valai, plauni, tvarkai, darai valgyti ir... vėl viskas iš naujo.

Kartais tai atrodo tokie beprasmiai darbai... Juk kai pastatai spektaklį, ateina žiūrovai, dalinasi emocijomis, – jauti, kad darbas atnešė rezultatą. O namuose sukiesi sukiesi ir rezultato tarsi nėra – visi, pavyzdžiui, tiesiog sotūs, bet menininkui toks rezultatas pasitenkinimo mažai tesuteikia“, – juokiasi ji.

Ieva Jackevičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Ieva Jackevičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.

Ieva prisipažįsta, kad didelėje šeimoje itin svarbu sutarti sutuoktiniams poroje – tada ir darbai, ir laisvalaikis sugeba sutilpti į dienos valandas.

„Be vyro pagalbos tikrai būtų sunkiau, nes trys vaikai yra nemažai ir visi kažko nori, reikalauja, prašo, visų poreikiai individualūs. Vienai viską aprėpti būtų išties sudėtinga. Šalia tėvų vaikai visai kitokie, negu prie svetimų – jie sau leidžia daugiau reikalauti, būti egoistiškesniais. Suaugę žmonės irgi pavargsta, išsisemia, todėl gerai, jeigu šalia yra žmogus, su kuriuo gali tuo krūviu pasidalinti“, – dėkingumo sutuoktiniui Raimondui neslepia ji.

2020-ieji Ievai buvo džiugūs ne tik dėl šeimos pagausėjimo, bet ir dėl vasarą pagal senąsias lietuvių apeigas įvykusių vestuvių.

„Buvo labai graži, smagi šventė, nors net nebuvome tikri, ar pavyks ją įgyvendinti dėl pandemijos, tačiau vasarą karantiną atlaisvino, tad per kelis mėnesius susiorganizavome šventę. Kaip žinodami pasidžiaugėme galimybe pabūti su draugais ir giminėmis, nes paskui ištiko šis ilgas atsiskyrimas“, – pasakoja pašnekovė.

Ieva Jackevičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.
Ieva Jackevičiūtė / Gedmanto Kropio nuotr.

Ji prasitaria, kad turi dar daug svajonių ir idėjų ateičiai ir tiki, kad jas pavyks įgyvendinti – svarbiausia nebijoti daug dirbti ir pasiryžti pokyčiams. Žinoma, tai padaryti lengviau, kai su antra puse ne tik kūreni šeimos židinį, bet ir užsiimi bendra kūryba.

„Nevengiu savo vyro pagirti, nes mudu kartu ne tik vaikus auginame, o ir kuriame, vienas kitą palaikome. Nors mes, moterys, labai daug galime ir vienos, nes esame kovingos ir stiprios, bet turint vaikų dalintis jų priežiūra, buitimi ir šiaip visa atsakomybe su antra puse yra laimė.

Bent jau man vaikų auginimas nėra pagrindinis gyvenimo užsiėmimas, todėl pasidalinusi šeimos buitį galiu turėti laiko ir asmeninei saviraiškai. Motinystė ir asmeninis tobulėjimas – tai dalykai, kurie man teikia džiaugsmą, ir abu juos turiu“, – šypteli Ieva.

Naujausi straipsniai