Vasario 16-ąją Lenkijos nacionalinio baleto direktoriui Krzysztofui Pastorui, 2011–2020 m. dirbusiam Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovu, Vilniuje buvo įteiktas valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius. Ta proga su choreografu kalbėjomės apie įvairiuose pasaulio teatruose laukiančius darbus, pandemijos „skolas“ bei populiariausius pastatymus.
Jūsų pelnytų apdovanojimų sąrašas tikrai solidus: susilaukėte pripažinimo ir kaip choreografas, ir kaip baleto trupių vadovas. Kur saugojate jums įteiktus apdovanojimus? Gal namuose turite tam skirtą kambarį ar bent lentyną?
Na, nėra tų apdovanojimų tiek daug, kad jiems reiktų atskiro kambario... Gautas statulėles laikau savo kabinete Varšuvos Didžiajame teatre. Bet ordinų ant sienų tikrai nekabinu. Tradiciškai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje būna įteikiamos trys garbingo valstybinio apdovanojimo versijos: pats ordinas, jo miniatiūrinė versija ir į akis nekrentantis ženkliukas, nešiojamas kasdien. Štai tą ženkliuką dabar ir matote mano atlape. Tikrai didžiuojuosi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos man įteiktu apdovanojimu.
Bet į iškilmingą apdovanojimų ceremoniją Vilniuje neatvyko Jūsų žavioji žmona Simonetta...
O, aš palikau ją repetuoti „Korsaro“ bei kitų artėjančių spektaklių Varšuvoje. Kažkas juk turi dirbti, kol aš keliauju... Pandemijos metu, kai niekada nežinai, kas rytoj galės ar negalės šokti spektakliuose, darbo visose baleto trupėse netrūksta.
Teko girdėti, kad pernai Lenkijos nacionalinis baletas sėkmingai rodė Jūsų statytą spektaklį pagal Williamo Shakespeare‘o dramą „Audra“...
Tai nebuvo naujas mano pastatymas. 2014 m. jis pasirodė Nyderlandų nacionalinio baleto scenoje, o 2016 m. šiek tiek kitaip jį pateikiau Varšuvoje. Kodėl kitaip? Todėl, kad laiko distancija leido pačiam pažvelgti į savo kūrinį naujomis akimis. Neslėpsiu, Varšuvos versija dabar man patinka labiau nei Amsterdamo.
Birželį „Audrą“ vėl rodysime Varšuvos Didžiajame teatre, o vėliau su šiuo spektakliu dalyvausime garsaus choreografo Johno Neumeierio rengiamame šokio festivalyje Hamburge. Kasmet jis pasikviečia po vieną užsienio trupę, ir šįmet tai bus Lenkijos nacionalinis baletas. Jau dvejus metus iš eilės dėl pandemijos atidėliojome šias gastroles, tad norisi tikėtis, kad trečias kartas nemeluos.
Netrukus LNOBT scenoje pamatysime atgimusį Jūsų „Bolero“. Gal jame bus naujų solistų?
Negaliu atsakyti į šį klausimą – spektaklių atlikėjų sudėtimi rūpinasi dabartiniai teatro trupės vadovai. O aš, jei turėsiu laiko, atvyksiu į „Bolero“ repeticijas.
Kol kas Vilniuje repetuojame „Stebuklingą mandariną“, kuris bus rodomas kovo 10 ir 12 dienomis. Pagrindinius vaidmenis šiuose spektakliuose šoks Greta Gylytė ir Ernestas Barčaitis.
Šį sezoną LNOBT baleto trupę papildė gausus būrys jaunų šokėjų, tarp jų – ir Europos baleto mokyklos, veikiančios Amsterdame, diplomantų. Ką galėtumėte apie juos pasakyti?
Bet kurioje baleto trupėje vyksta natūrali šokėjų kaita: jaunimas ateina, veteranai užleidžia jam savo vietas. Šviežias kraujas, entuziazmas trupei toks pat būtinas, kaip ir vyresnių šokėjų patirtis. Pavojus kiltų, jei vienu mostu iš trupės pasitrauktų ištisa šokėjų karta – tada jauniems žmonėms nebeliktų iš ko mokytis. O laipsniška atlikėjų cirkuliacija trupėse yra neišvengiama.
2021-ųjų ruduo Jums buvo pažymėtas „Pragiedrėjusios nakties“ premjera Vilniuje ir „Drakulos“ premjera Rygoje. Kokie pastatymai dabar bręsta Jūsų galvoje?
Dabar ruošiame „Drakulos“ premjerą Lenkijos nacionaliniame balete – žiūrovai ją išvys balandį. Pasaulinė šio baleto premjera pasirodė 2016 m. Vakarų Australijos baleto trupėje, tada „peršoko“ į dar vieną trupę Australijoje, o praėjusį rugsėjį buvo pristatyta Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre. „Drakula“ tapo tikrai populiari – jau vien kūrinio pavadinimas puikiai vilioja žiūrovus. Po Varšuvos šis pastatymas dar bus perkeltas į Helsinkį, į Suomijos nacionalinį baletą.
Turiu kelias neįvykusių pastatymų „skolas“, susikaupusias per karantino laikotarpį. Pavyzdžiui, kartu su garsiuoju „Concertgebouw“ simfoniniu orkestru Amsterdame praėjusią vasarą turėjome statyti Igorio Stravinskio „Petrušką“. Gaila, bet sumanymo kol kas teks atsisakyti, nes orkestro, baleto trupės ir mano artimiausių metų darbo grafikuose niekaip nepavyksta rasti naujo visiems priimtino laiko intervalo.
„Petruška“ – gan netikėtas pasirinkimas Jums, kaip poetiško braižo meistrui...
Argi? Juk tai labai populiarus pasaulyje baletas. Tiesa, klasikinė choreografo Michailo Fokino versija, nūdienos žvilgsniu vertinant, turi trūkumą: vienas šio baleto pagrindinių personažų yra Mauras. O Nyderlanduose, kaip žinote, gyvena gausi išeivių iš Afrikos šalių diaspora... Tad kyla klausimas, kaip taktiškai, nieko neįžeidžiant, tai pateikti scenoje. Bet apskritai „Petruška“ – visų pirma baletas apie manipuliaciją. Apie Fokusininką, manipuliuojantį savo lėlių likimais. Sakyčiau, labai aktuali tema.
Ar buvo ir daugiau dėl pandemijos neįvykusių premjerų?
Buvo suplanuota Romoje pristatyti „Bolero“, bet nukėlėme tai 2023-iųjų rudeniui.
O šį rudenį aš tikiuosi sugrįžti į Vakarų Australijos baleto trupę statyti „Gulbių ežero“. Jis bus šiek tiek kitoks, su vietiniais akcentais, bet daugiau nenorėčiau pasakoti: pasaulis šiais laikais toks mažas... Beje – ar žinojote, kad Australijoje nebūna baltų gulbių? Ten visos gulbės juodos. Ir Perto miesto, kuriame minėta trupė reziduoja, herbe yra būtent juoda gulbė.