Didžėjus ir medikas. Vaikų chirurgui rezidentui, radijo stoties „Power Hit Radio“ didžėjui Benediktui Jonuškai (26) pavyksta suderinti šias dvi skirtingas sritis. Juolab, kad kai kada abi sieja tas pats konfliktinių situacijų valdymo adrenalinas: priėmime užgriūva kenčiančių pacientų lavina, o vakarėliuose tenka laviruoti svečių nuotaika, kad ant didžėjaus pulto neatskrietų lėkštė.
Benediktas džiaugiasi – neseniai pavyko ligoninėje gauti keletą laisvų dienų, per jas jaunavedžių užsakymu skrido į Maljorką groti vestuvėse.
Nors namuose – pusmečio dukrytė Elena, žmona Vilija dėl pastarosios vyro išvykos neprieštaravo.
„Buvo kilusi idėja vykti į salą net trise, bet, racionaliai pasvarstę, planą atidėjome vardan didesnio – netrukus norime įsikelti į savus namus.“, – džiaugiasi Benediktas.
Tarp kitko, didžėjaus pultui jis gali būti dėkingas už tai, kad sutiko savo gyvenimo moterį: kaip juokiasi Benediktas, kažkaip jie su Vilija vieno vakarėlio metu lemtingai susitiko.
„Vilija – mano didysis motyvatorius. Ji yra viešųjų ryšių specialistė, dirba mano įkurtoje „BeLeo DJ“ komandoje – be jos sunku būtų derinti darbą ligoninėje ir renginiuose“, – pasakoja Benediktas.
Chirurgas didžėjus – retas derinys, bet, girdėjau, chirurgams ypatingai svarbu turėti pomėgį, nes patiria dideles psichologines apkrovas. Kuo domisi jūsų kolegos, kaip dar papildomai užsidirba pinigų?
Vieni nardo, kiti mėgsta darbuotis sodybose gražinti aplinką. Pažįstu kolegų, kurie anksti rytą dirba kepėjais kepykloje, o paskui važiuoja į ligoninę. Daugelis stengiasi rasti dar kokią nors veiklos sritį, nes mediko darbas nelengvas. Bet įdomus.
Kolegos stebisi jūsų pomėgiu?
Vos sužinoję – taip. Bet prisimena kolegą Lauryną Šarkiną, kuris – ir grupės „Saulės kliošas“ būgnininkas. Atsiranda klausiančių, ties kuria sritimi apsistosiu. Mano kelias – mediko, tą žinau tiksliai. Pomėgis didžėjauti man dabar praverčia ir uždirbant pinigus. Žinoma, kai po ketverių metų baigsis rezidentūra, didžėjavimas liks tik pomėgiu, nes noriu atsidėti gilinimuisi į savo profesiją. Kol kas užtenka jėgų tiek tam tiek tam, todėl galiu užsiimti pilnu pajėgumu.
Pacientai grojantį chirurgą greičiausiai labai įsimena, o gal palaiko nerimtu specialistu?
Pradinė nuostata kai kurių žmonių gali būti ir neigiama. Tačiau kai pamato, kad puikiai atlieku savo darbą ligoninėje, abejonių nelieka. Kartais pacientų mamos mane atpažįsta, nes būna mačiusios vakarėlyje.
Kaip atradote didžėjaus pultą?
Kai į Vilnių atvykau studijuoti iš Kuršėnų, teko gyventi su pažįstamu dižėjumi. Susidomėjau, pamažu muzika tapo ir darbu. Dabar penktadienio vakarais „Power Hit Radio“ radijuje turiu savo laidą. Taip pat groju renginiuose – studentiškus pakeitė kur kas didesni, mane kviečia ir privačius vakarėlius. Gerai sekasi, kitiems patinka muzika, kuria dalinuosi – labai dėl to džiaugiuosi.
Koks jūsų muzikinis braižas?
Didžėjavimas nėra tik muzikos leidimas. Stengiuosi perteikti emociją – labai mėgstu groti restoranuose, renginiuose, kai muzika turi sukurti nuotaiką, perteikti sumanytą vakaro idėją. Groju populiarią gaivią muziką, kurią žmonės atpažįsta, smagu, kad pagal mano kūrinius gera šėlti naktiniame klube, o šventėje ir močiutė gali patrepsėti. Šiuo metu dar dirbu ir su vokalistais, planuoju išleisti kelis savo kūrinius.
O jei kauštelėjusi teta jubiliejuje paprašo Ryčio Cicino dainos?
Pažįstama situacija, – juokiasi Benediktas. – Jei renginys viešoje vietoje, to negaliu padaryti dėl numatytų taisyklių. O jei renginys privatus, matau, kad pageidaujamas kūrinys tiks publikai ir neatskries lėkštė ant mano pulto – tikrai dainą paleisiu. Privatūs renginiai – ne vieta didžėjui demonstruoti savo principus.
O yra atskridusi lėkštė jūsų link?
Ne, bet įtemptų situacijų yra buvę, nes išgėrę žmonės gali tapti agresyvūs. Bet patirties laviruoti konfilktinėse situacijose semiuosi kasdien – ligoninėje bendrauji su kenčiančiais, renginiuose – su išgėrusiais.
Kalbantis su mediku neišvengsi darbo krūvio ir menko atlygio klausimo. Juolab kad jūs – vienas iš tų, kurie aktyviai kelia medikų problemas į viešumą. Kokioje situacijoje esate pats?
Ligoninėje kol kas neturiu budėjimų savaitgaliais – galiu užsiimti renginiais. Bet situacija yra graudi: gauni atlyginimą ir supranti, kad net nuomai nepakaks. Štai šeštadienį grojau vestuvėse, manęs dar paprašė padirbti valandą. Per ją uždirbau tiek, kiek po to parą atbudėjęs ligoninėje... Nesiskundžiu, bet žmonės turi žinoti, kaip mes dirbame, nes darbo ir atlygio sąlygos nedėkingos. Apklausos duomenimis, tik 17 procentų gydytojų iki 35 metų ketina likti dirbti Lietuvoje.
O jūs?
Planuoju likti, nes čia man patinka, čia šeima. Tėtis didelis patriotas, matyt ir man tai įskiepijo. Man patinka dirbti gydytoju, noriu būti geriausiu.
Kas skaudžiausia jūsų darbe?
Mirtis. Vaikai gęsta – medikai niekuo negali padėti... Matai kenčiančius tėvus. Tai skaudžiausia. Su bejėgyste susiduria kiekvienas medikas.
Ar jau džiaugiatės, didžiuojatės kokiu nors atveju?
O, jų daug. Kas kartą džiaugiesi, kai išeina pasveikę pacientai. O maloniausia buvo, kai kartą dirbdamas priėmimo skyriuje, nors nebuvau tikras, bet priėmiau teisingą sprendimą dėl gydymo. Vėliau preliminari diagnozė pasitvirtino, ir užkirtome kelią didelei ligai. Štai tuomet namo grįžti žydintis, nesvarbu, kad pavargęs.
Kodėl pasirinkote vaikų chirurgiją, kai mažas kenčia – skaudžiau nei suaugęs?
Aš pats iš didelės šeimos, jaučiu, kad su vaikais dažniausiai lengvai užmezgu ryšį. Esu dirbęs vaikų stovyklose stovyklose, visada jaučiau, kad vaikai prie manęs limpa. Sako, jie atima daug energijos, tačiau aš jaučiuosi pasikrovęs, ypač, kai galiu padėti.
Tai į dukrą Eleną tėtis medikas nukreipęs itin atidų žvilgsnį?
Iš dalies taip, tačiau neveltui sako, kad medikai savų vaikų neturėtų gydyti, nes pradeda žaisti jausmai. O medicinoje taip neturi būti. Greičiausiai mediko profesija padeda nuraminti žmoną, kai ji jaudinasi dėl vaiko sveikatos, padeda priimti sprendimą be reikalo nevykti į ligoninę. Tikrai žinau, kad Elenos seneliams ramiau, jog jos tėtis gydytojas (juokiasi).
Ar gydytojui rezidentui tenka pereiti jaunam specialistui keliamų kliūčių ruožą, į kurį įstumia vyresni kolegos?
Darbe jaučiuosi puikiai. Pradžioje buvo sunku nuo teorijos pereiti prie praktikos, kai prieš tave jau stovi pacientas. Vyresni kolegos pamoko, pataria, padeda. Bet aš manau, kad naujokai ir turėtų būti savo vietoje, nešokti aukščiau bambos, o mokytis ir atiduoti visas jėgas. Darbe iššūkių netrūksta, todėl stengiuosi kasdien tobulėti ir nenuvilti vyresnių kolegų.
