Chemijos mokslų daktaras Aurimas Vyšniauskas: „Grandioziniai tikslai man sukelia įtampą“

Aurimas Vyšniauskas/ Gedmanto Kropio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Beatričė Jurevičiūtė
Publikuota: 2020-02-15 15:30
„Toks jau mano charakteris – grandiozinių tikslų išsikelti nemėgstu, nes tai sukelia per didelę įtampą. Bet išradęs daug mažų dalykų ir juos sudėjęs į viena, išties gali pakeisti pasaulį“, – sako pasaulio mokslininkus nustebinęs ir Metų mokslo žmogaus apdovanojimą „Žmonės 2020“ atsiėmęs chemijos mokslų daktaras Aurimas Vyšniauskas (31).

Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) Molekulinių darinių Fizikos skyriuje dirbantis Aurimas su savo komanda per kiek daugiau negu dvejus metus pirmąkart pasaulyje pagrindė išvadas apie fluorescuojančius klampos sensorių procesus: šios išvados yra didelis žingsnis gydant Alzheimerio, diabeto ir kitas sunkias ligas. Apie šį unikalų atradimą skelbiantį Aurimo mokslinį straipsnį publikavo vienas geriausių tarptautinių chemijos mokslų žurnalų „Chemistry: A European Journal“, o straipsnio iliustracija papuošė šio leidinio viršelį.

Jūsų mokslinių tyrimų objektas – fluorescuojantys klampos jutikliai. Daugeliui skaitytojų šis žodžių junginys turbūt girdimas pirmąsyk. Kas tai?

Mokslininkui paprastais žodžiais pristatyti savo veiklą kartais nelengva, sunkiau negu muzikantui. Tyrinėju molekules, su kuriomis įmanoma išmatuoti klampą ląstelėje, o tokios molekulės, viliuosi, medicininės biologijos specialistams ateityje taps įrankiu, leidžiančiu tyrinėti, kaip keičiasi ląstelė vykstant natūraliems procesams ir vystantis ligoms. Ar kiek aiškiau (šypsosi)?

Aurimas Vyšniauskas/ Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aurimas Vyšniauskas/ Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Po dėstymo valandų likusias praleidžiate laboratorijoje?

Čia gal daugiau stereotipas, kad visas mokslininkų gyvenimas pralekia laboratorijose. Vieni dirba sunkiau, kiti ne taip, o mano darbo diena trunka daugiau negu aštuonias valandas, bet išmokau pajusti, kada turiu sustoti. Jeigu save atiduosi tik darbui, labai greitai perdegsi, o ilgainiui nuvažiuos stogas. Visur reikia balanso – nors man darbas patinka, visgi tai yra darbas.

Vaikystę praleidote Rokiškyje, kur nuo mažens girdėjote: „Šitas vaikas užaugęs tikrai taps mokslininku!“

Man puikiai sekėsi matematika, o štai rankdarbiai – sunkiai. Žiūrėk, reikia išdrožti kokią mentelę, stengiesi, bet vis tiek baisi! Ne man tokie dalykai... Prasidėjus chemijos pamokoms mokytoja Laima Kvedaravičienė, kuriai esu labai dėkingas, pastebėjo mano gabumus ir ėmė rengti chemijos olimpiadoms. Galiausiai nebebuvo kitų minčių, kaip tik baigus mokyklą studijuoti chemiją. Įstojęs į Vilniaus universitetą po metų studijas tęsiau Oksforde, vėliau ir Londono imperatoriškajame koledže.

Studijuoti viename geriausių pasaulio universitetų – prestižas, o stojimas į jį apipintas mitais. Kaip Oksforde viskas yra iš tiesų?

Stojamojo pokalbio metu sulauki tokių klausimų, į kuriuos tikslių atsakymų nežinai, bet ir niekas nesitiki, kad žinosi, – žiūri, kaip sugebi mąstyti. Ar sunku ten studijuoti, priklauso nuo gabumų ir išsikeltų tikslų – gabumų man netrūko, o tikslai buvo aukšti. Buvau pareigingas, mokydavausi dienomis, naktimis ilsėdavausi, todėl ir rezultatai buvo geri.

Aurimas Vyšniauskas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Aurimas Vyšniauskas/ Pauliaus Peleckio „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Tęsti darbų grįžote į Lietuvą. Vadinasi, nėra čia taip jau ir blogai?

Smagu girdėti, kad vis mažiau žmonių palieka mūsų šalį ir vis daugiau į ją sugrįžta. Lietuvoje švietimo ir mokslo sistema nusileidžia Didžiosios Britanijos, bet tai nereiškia, kad mokslininkai čia vargsta ar jiems nėra sudaryta galimybių dirbti aukščiausiu lygiu, – kaip matote, yra. Ir išgyventi pavyksta – viskas priklauso nuo kiekvieno poreikių.

Unikalūs mokslo atradimai – jūsų stiprioji pusė. O apie ką nusimanote mažiausiai?

Apie meną! Žiūrėdamas į paveikslus jaučiu mažesnį malonumą negu eilinis pilietis. Kažkada internete atlikau psichologijos testą, kuris nustatė, kiek esu atviras naujiems įspūdžiams ir kiek stiprus suprasdamas meną – rezultatas buvo gana žemas. Taip jau yra – menas man nesuteikia didelio pasitenkinimo, todėl juo nesidomiu, nedaug ką ir žinau. Esu pragmatikas, racionalus, punktualus, tvarkingas, padebesiais neskraidau, tvirtai stoviu ant žemės – gal tai man ir trukdo jį suprasti ?

Su žmona biomedicinos mokslų daktare Rūta susituokėte prieš trejus metus. Sugebate šeimoje išvengti su darbu susijusių temų?

Pavyksta. Susipažinome studijuodami Vilniuje, o kai išvykau į Oksfordą, ryšį palaikėme per atstumą, neretai grįždavau į Vilnių. Nors Rūta – mokslininkė, pakeitė darbo kryptį ir vienoje įmonių prižiūri gamybos procesus. Kartu mums gerai, nes mūsų mąstymas panašus. Esu vyras, kuris namuose darbus pamiršta. Su žmona atsipalaiduoju, mėgstame ilgius žygius, o prieš metus nuėjome šimtą kilometrų pėsčiomis. Žaidžiu stalo žaidimus, mielai žiūriu draminius filmus – atmintyje įstrigo „Kuprotas kalnas“, jis pakeitė mano požiūrį į tam tikrus dalykus. Kaip ir daugelis – esu informacinių technologijų auka, todėl vis mažiau laiko praleidžiu savo malonumui skaitydamas nemokslines knygas. Tačiau per atostogas gera knyga visada praverčia, o viena mėgstamiausių – Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Ganėtinai daug domiuosi užsienio politika – puikiai nukreipia mintis nuo kasdienės veiklos.

Naujausi straipsniai