Charizmatiškasis menininkas Piotras Kostinas: „Paveikslo tapymas – tarsi tikros meilės aktas“

Menininkas Piotras Kostinas/Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-09-19 14:14
Prieš daugiau negu 30 metų gimtąją Ukrainą palikęs ir Lietuvoje laimę suradęs menininkas Piotras Kostinas (65) teigia, kad jo gyvenimo kredo – gyventi mene ir užčiuopti tai, kas jame sudėtingiausia, tačiau nusišypso: kasdienę laimę randa paprastuose dalykuose ir niekas jo taip nedžiugina, kaip galimybė kurti ir būti tarp kūrybiškų žmonių.

Piotras Kostinas pasakoja, kad prieš trisdešimtmetį pradėjęs gyventi Lietuvoje per pusmetį išmoko lietuvių kalbą, jau penkerius metus savo meno studijoje moko studentus, o dabar dėl charizmatiškos išvaizdos vis dažniau pastebimas ir kino kūrėjų. Bet apie viską iš pradžių.

Esate dailininkas, skulptorius, interjero architektas ir meno istorikas. Nuo ko viskas prasidėjo?

Mano vaikystė dabar net pačiam atrodo tarsi kiek mitologinė: kai apie ją mąstau, kartais netgi kyla mintis – negi tai tikrai buvo? Mano tėvas buvo dailininkas, bet jam nepasisekė, negalėjo iš to gyventi, teko dirbti kitus darbus. Tėvas labai skatino mane piešti, talentą pastebėjo, kai buvau dar visai mažas.

Gimiau Ukrainoje, baisiame rajone. Kai buvau kelerių metukų, mama mane veždavosi į kaimą, o ten iš molio lipdydavau figūrėles, bet tai nebuvo vaikiški lipdiniai, ne kokie gyvūnai ar panašiai – aš lipdžiau žmones, tikroviškas jų galvas. Manau, kad mano talentas buvo „paviršiuje“, todėl jį pastebėjo ne tik tėvai, bet ir auklėtojos darželyje. Taip viskas ir prasidėjo.

Savo trims sūnums ne kartą esu sakęs: tik jūs nebūkite menininkai, juk tai tarsi gyvenimas be odos, kai visi gali barstyti druską. O jeigu dar esi asmenybė, tos druskos bus daugiau negu daug. Tai labai jautru, bet mano paties kelias, matyt, galėjo būti tik toks ir ne kitoks.

Mane iš Ukrainos dailės instituto daug kartų norėjo išmesti, nes pagrindinis to laiko stilius buvo socialistinis realizmas, o aš norėjau renesansinės tapybos – tai buvo užkoduota mano genuose. XVI–XVII amžiaus tapyba yra mano kūrybos veidrodis – tai pati sudėtingiausia tapybos technika, drobės tarsi nebelieka, tik gilus vaizdas. Čia tiek niuansų, kad iki šiol mokausi, – tapant renesansine technika tobulybės pasiekti beveik neįmanoma.

Menininkas Piotras Kostinas/Organizatorių nuotr.
Menininkas Piotras Kostinas/Organizatorių nuotr.

Mokotės, tačiau mokote ir kitus – turite savo meno studiją.

Labai gerai mokiausi istoriją ir, manau, ji man padeda mene. Dabar savo studijoje mokau studentus, jiems pasakoju apie skirtingus menininkus, sritis, jaučiuosi taip, tarsi tai būčiau išgyvenęs pats realybėje.

Mano studentai – itin drąsūs žmonės, nebijantys iššūkių ir sunkaus darbo, nes tapymas aliejiniais dažais renesansine technika yra labai sudėtingas, čia veikia daug fizikos dėsnių, kiekvienas potėpis svarbus. Esu laimingas galėdamas pasidalyti savo patirtimi ir mokyti šio sudėtingo meno kitus – nuėjau ilgą kelią, kol penkerių metų programą sugebėjau paversti vieno mėnesio mokymais, todėl savo studijoje visada laukiu šio subtilaus ir gilaus meno išmokti pasišovusių žmonių.

Rugsėjo 20 ir 21 dienomis (penktadienį nuo 16 iki 20 valandos, o šeštadienį nuo 14 iki 19 valandos) kviečiu atvykti į Užupio studiją adresu Užupio g. 2A., kur vyks atvirų durų dienos ir bus galima įsigyti mano darbų su 30 procentų nuolaida.

 

Kas yra jūsų paveikslų pirkėjas? Pripažinkime, jie toli gražu tinka ne kiekvieniems namams.

Yra vienas žmogus, kuris nupirko jau šešis mano paveikslus. Britanijoje tokios technikos paveikslai kabo lordams priklausančiuose rūmuose. Šiuolaikiniam interjerui jie nelabai tiktų, tai yra klasikinis stilius, todėl ir interjeras turėtų būti bent jau modernios klasikos. Tokie paveikslai skirti tikriesiems dvasiniams aristokratams, išsilavinusiems, pasaulio ir meno mačiusiems žmonėms, kurie nori savo interjere turėti gerų paveikslų, jaučia jų vertę.

Menininkas Piotras Kostinas/Organizatorių nuotr.
Menininkas Piotras Kostinas/Organizatorių nuotr.

Jūsų paveikslų kainos svyruoja nuo dviejų šimtų iki maždaug septynių tūkstančių eurų. Kas lemia jų vertę?

Netrukus bus galima įsigyti paveikslų reprodukcijų drobėje su mano parašu, o originalaus kūrinio kaina priklauso nuo to, kiek darbo į jį įdėta. Tarkime, turiu mažą paveikslą, kurį nutapiau per savaitę, dirbdamas po 6–7 valandas per dieną, – ilgiau ir nepadirbtum, nes darbas labai juvelyriškas, ilgiau tiesiog nebesuvaldau rankų, – jis gerokai pigesnis už kitą, kurį tapiau pusmetį. Taip juos ir įkainoju – pagal įdėtas darbo valandas, kaip tai daro ir kitus darbus atliekantys žmonės. Už talentą pinigų neimu – tai Dievo dovana, o kad visą gyvenimą to mokiausi ir tebesimokau – mano reikalas, pirkėjas žiūri į produktą ir jam visai neįdomu, per kokias kančias jis atsirado.

Ar svarstėte, kiek galėtų kainuoti pats brangiausias jūsų kūrinys?

Tapydamas išvis negalvoju apie pinigus, nes tai yra neįmanoma: visiškai atsiduodu paveikslui, tapau jį, tarsi tai būtų paskutinis mano meno kūrinys. Tai yra tarsi tikros meilės aktas.

Ar patiriate tą patį tapydamas užsakytą paveikslą?

Ne, turiu prisipažinti, kad ne, – tada apima kitokie jausmai, tai tarsi nupirkta meilė. Kuo ji skiriasi nuo tikrosios? Juk tai akivaizdu.

Aišku, būna išimčių – Centro poliklinikoje yra mano freska, ji buvo sugalvota dar sovietiniais laikais, bet tada eskizo nepatvirtino. Tik po daugelio metų, jau nepriklausomybės laikais, buvau pakviestas nupiešti šią freską. Ir nors tai dariau už pinigus, nelaikau šito darbo užsakymu – tai buvo mano idėja, buvau tuo užsidegęs, nuoširdžiai stengiausi.

Menininko Piotro Kostino tapyba/Organizatorių nuotr.
Menininko Piotro Kostino tapyba/Organizatorių nuotr.

Ar sunku atsisveikinti su paveikslu?

Labai. Jausmas toks, it parduotum savo vaiką, juk atiduodi dalį sielos. Atsisveikinti išties sudėtinga, todėl visada tikiuosi, kad paveikslą atiduodu į geras rankas.

Jūsų menas – XVI amžiaus pabaigos–XVII amžiaus pradžios technika nutapyti kūriniai, tačiau dabar XXI amžius ir menininkai nevengia tapyti modernių kūrinių. Ar bandėte tai?

Taip, tikrai bandžiau, bet neišeina, čia tas pats, kas kelnes mautis per galvą: na, kvailai atrodo. Modernusis menas man šiek tiek primityvus, jis tarsi neturi svorio, solidumo. Įsivaizduokite: esate sportininkas, nušokate į tolį keletą metrų, o staiga jums liepia šokti tik keletą centimetrų – koks jausmas sportininkui? Man nesudėtinga nutapyti modernų paveikslą, o paklauskite, ar nutapytų tokį, kaip mano? Nesigiriu, tiesiog taip yra.

Prieš dešimt metų pirmąkart buvote pakviestas vaidinti teatre, tačiau, nors jame nepasilikote, galime jus išvysti keliuose lietuviškuose filmuose. Noras vaidinti niekur nedingo?

Teatre geriausias dalykas – bendra publikos ir aktorių meditacija, panašiai kaip roko koncerte tarp atlikėjo ir klausytojų. Kine yra kitaip – pats esu kinomanas nuo vaikystės: iki šiol pamenu, kaip mama su tėčiu mane nusinešė į vasaros kino teatrą, nors jie sakė, kad tuo metu tebuvau maždaug aštuonių mėnesių.

Taigi meilė kinui buvo nuo mažų dienų, tačiau keliai su juo susikirto ne taip seniai: man pasiūlė užpildyti anketą aktorių agentūroms, sutikau, visai neblogai sekėsi dalyvauti reklamų filmavimuose. Galbūt kino kūrėjas Tadas Vidmantas mane taip ir pastebėjo, pakvietė epizodiškai suvaidinti filme „Trys milijonai eurų“ – komanda buvo smagi, todėl labai patiko.

Vėliau buvau pakviestas atlikti epizodinius vaidmenis filmuose „Aš žvaigždė“, „Vestuvės“. Kol kas visada būnu komiškas personažas (juokiasi).

Menininko Piotro Kostino tapyba/Organizatorių nuotr.
Menininko Piotro Kostino tapyba/Organizatorių nuotr.

Komedijos ir sudėtinga renesansinė tapybos technika... Mėgstate kontrastus?

Kodėl gi ne? Skirtingos veiklos tik papildo viena kitą, praplečia pasaulėžiūrą. Daug metų mokiausi Rytų kovos menų ir, skamba kiek netikėtai, šis hobis labai padėjo menui: mosikuojant kardu, šaudant iš lanko, lavinama motorika, rankų judesiai – tai dailininkui tik pliusas.

Mano pastarieji dešimt gyvenimo metų išsiskiria – gyvenu mene, esu visiškai paniręs į kūrybą, todėl jaučiu nuolatinį džiaugsmą. Jeigu nori būti laimingas, turi daryti tai, kas tau patinka. Kalbėdamasis su žmonėmis apie kūrybą, kurdamas ir to mokydamas kitus, jaučiuosi laimingas. Kiekvieną sekundę.

Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose

Naujausi straipsniai