Carlas Larssonas: dailininkas, iš kurio paveikslų idėjų sėmėsi net IKEA

Carlas Larssonas / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-02-07 16:20
Visi mes žinome apie švedų literatūrą – jei ne Augustą Strindbergą su Selma Lagerlof, tai bent Karlsoną. Apie kiną – taip pat. Tik prakalbus apie dailę atsiranda tylos pauzė. Bet juk niekada nevėlu sužinoti bent vieną naują pavardę. Garsiausiu Švedijos dailininku vadinamas Carlas Larssonas (1853–1919): jo iliustracijų knygos tiražais kartais lenkia net Astridos Lindgren knygas. Kodėl?

Todėl, kad nuotykiai – geras dalykas, bet dauguma piliečių nori ne jų, o ramybės. Ir tokio pasaulio, kokį kūrė menininkas – saugaus, idiliško, šventiško. Vargiai rastume žmogų, kuris atsisakytų pabraidyti po Larssono pieveles ar pasėdėti prie jo stalo.

Dailininko gerbėjai puikiai žinojo, kaip atrodo jo dirbtuvės, iš kokių indų ponas Larssonas valgo ir geria ir kad miega lovoje su baldakimu. 

Daugeliui tas pasaulis atrodo atvirukiškas – per daug gražus, kad būtų tikras. Tačiau Larssonas vaizduotę tausojo rimtiems darbams, o šie jaukūs vaizdeliai buvo jo realybė.

Akvarelės, pelniusios vyrui tarptautinį vardą, buvo daromos nekeliant kojos už tvoros: jos vaizdavo Carlo šeimą, jo šunis ir kates, jo namą ir sodą. Dailininko gerbėjai puikiai žinojo, kaip atrodo jo dirbtuvės, iš kokių indų ponas Larssonas valgo ir geria ir kad miega lovoje su baldakimu. 

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Kadangi akvarelės buvo leidžiamos kaip knygos ar nuoseklios vizualios istorijos, Larssonas gavo pirmojo švedų komiksų autoriaus vardą. Jo gerbėjai veikiausiai tikėjo, kad pats menininkas – laimingas tų komiksų herojus. Taip ir buvo, nors nėra medaus be deguto. Turbūt tiksliausiai dailininko būseną nusako vienas jo rekvizitas: miegamajame vyras slėpė pistoletą su užrašu „Neužtaisytas“ – tarsi žaisliuką, bet tokį, kuris galėjo būti ir panaudotas...  

Jei tikėsime Freudo teorija (ta, kur dėl visko kalta vaikystė), Larssonas iš esmės negalėjo būti laimingas. Jo tėvai buvo neturtingi, vaikystė – nyki: girtas tėvas nuolat mušdavo sūnų ir visus, kas patekdavo jam į akiratį. Gyvenimas nelabai praskaidrėjo ir tada, kai piešimo mokytojas įtaisė gabų vaiką į parengiamąją mokyklą prie Karališkosios meno akademijos: ten Carlas jautėsi svetimas tarp pasiturinčių bendramokslių.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Prireikė kelerių metų, kad jis kiek atkustų ir pelnytų pagarbą kaip vienas perspektyviausių studentų. Bet po Akademijos Larssono niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Jaunikaitis sukosi kaip vijurkas, iliustravo žurnalus ir laikraščius, net išvyko į Prancūziją, tikėdamasis, kad ten bus lengviau, kad jo paveikslai pateks į Saloną. Bet pirmoji drobė parodos nepasiekė, nes liko nebaigta – Larssonas pristigo pinigų dažams. Antroji 1878 m. Salone kabojo taip aukštai, kad buvo beveik neįžiūrima.

Vis dėlto, vyras liko Prancūzijoje, tik persikėlė į skandinavų tapytojų koloniją Grez-sur-Loing, 70 km nuo Paryžiaus. O ten sutiko tapytoją Karin Bergoo ir ši pakeitė vyro likimą. 

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Žmona tikino vyrą, kad jo stiprybė – akvarelės, o ne milžiniškos drobės, kurias jis mėgo. Karin buvo teisi, tačiau menininkas neketino lengvai nusileisti, atsisakyti „tikro“ meno.

Už savo karjerą Larssonas taip pat turėjo būti dėkingas Karin. Žmona tikino vyrą, kad jo stiprybė – akvarelės, o ne milžiniškos drobės, kurias jis mėgo. Karin buvo teisi, tačiau menininkas neketino lengvai nusileisti, atsisakyti „tikro“ meno. Todėl visą gyvenimą kankinosi tapydamas garsių tautiečių portretus: jie buvo kone tobuli, bet Larssonas vis baiminosi, kad modelis gali būti nepatenkintas.

Neką lengviau jam sekėsi su valstybiniais užsakymais, kurių gaudavo: jo freskos ir paveikslai ligi šiol puošia Stokholmo karališkąjį dramos teatrą, Nacionalinį muziejų, mokyklas. Bėda, kad monumentalūs Larssono darbai švedams nekėlė euforijos, o juos lydėjusios aplinkybės (konkurencija, kolegų akademistų ir modernistų nepasitenkinimas) autoriui kainavo daug nervų.

 
Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Vienas iš tų darbų išvis įstūmė Larssoną į depresiją. Nacionalinis muziejus užsakė paveikslą antrojo aukšto holui. Plotas buvo didžiulis, tad menininkas nesismulkino. Kompoziciją „Žiemos saulėgrįžos atnašavimas“ (640 × 1350 cm) jis tapė 24 metus. Tačiau kai 1915 m. drobė buvo baigta, muziejus jos atsisakė. Larssonas nuo šio smūgio neatsigavo iki pat mirties. O paskui istorija turėjo tragikomišką tęsinį.

Po daugelio metų Larssono paveldėtojai nutarė dovanoti paveikslą muziejui, kur jam skirta siena tebebuvo tuščia. Muziejaus valdžia tarė kategorišką „ne!“ Tik kai darbą nupirko kolekcininkas Hiroshi Ishizuka, meno ekspertai sunerimo: gal tas paveikslas ko nors vertas? Iš pradžių jie tik pasiskolino drobę Larssono retrospektyvinei parodai, o kai publika ėmė plūsti, muziejus išpirko jį iš japono svaigiai permokėdamas. Nuo 1997 m. „Žiemos saulėgrįžos atnašavimas“ kabo ten, kur jam ir vieta. Kita kalba, kad pomirtinis triumfas Larssonui bonusų nepridėjo. Apie jį vis tiek rašoma kaip apie virtuozą akvarelininką, atsainiai pridedant, kad vyras „tapė dar ir aliejiniais dažais“.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Bet ir Larssono akvarelės nebūtų kėlusios tokio ažiotažo, jei ne Karin. Mat dailininko ranka buvo tik vienas iš jų populiarumo komponentų, ir turbūt – ne svarbiausias. Žmones labiau traukė vaizduose užfiksuotas idealios švedų šeimos modelis, idealūs namai. Tuos konkrečius namus „Lilla Hyttnas“ (Sundborn) porai dovanojo Karin tėvas, o visi simpatiški akvarelių herojai buvo aštuoni jos pagimdyti vaikai.

Pasakiški interjerai irgi neatsirado iš niekur. Prireikė daug pastangų ir laiko, kol dovanų gauta rąstų troba virto erdviais namais, kurie šiandien vadinami tobulu švedų kaimo stiliaus (gustaviano) pavyzdžiu ir kurie tą stilių išpopuliarino. Kai 1997 metais Viktorijos ir Alberto muziejuje vyko Larssonų paroda, pagrindinė jos rėmėja buvo „Ikea“, nes dauguma šios kompanijos idėjų gavo pradžią būtent Larssonų namuose. 

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Carlas mėgo girtis, kad „Lilla Hyttnas“ buvo jo su Karin gyvenimo projektas. Tačiau vyras tiems namams nelabai turėjo laiko, o ir jų idėja buvo grynai moteriška. Kad tai suprastume, tiesiog reikia žinoti, kad anuomet švedų namuose geriausi kambariai buvo „taupomi“ svečiams, todėl niekas į juos nekeldavo kojos, o šeimos gyvendavo niūriose patalpose su griozdiškais baldais. Karin, ištekėjusi už Larssono, buvo priversta mesti tapytojos karjerą, tačiau niekur nepabėgo nuo savo meniškos prigimties. Visas neišnaudotas potencijas ji sudėjo į namą – ne galvodama apie kažkokį „projektą“, o norėdama, kad jis būtų jaukus ir gyvenamas.

Karin įsigijo audimo stakles, pati siuvinėjo pagalves, projektavo baldus, o po gražią jų svetainę nevaržomi šlaistėsi vaikai ir katės. Spalvingi Larssonų baldai ir tekstilė patyrė ne tik švedų liaudies meno, bet ir anuomet madingo orientalizmo, modernaus britų dizaino įtaką. Dabar sunkoka pasverti, kas labiau nusipelnė dekoruodamas „Lilla Hyttnas“, bet Karin dažnai vadinama švedų dizaino motina.

 
Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Larssonų amžininkus ne itin domino tas darbų pasidalijimas – labiau rūpėjo poros santykiai. Pomirtiniai dailininko memuarai privertė suabejoti jo laime: išaiškėjo, kad vyras nuolat rasdavo priežasčių savigraužai, žinojo, kas yra pyktis ir pati juodžiausia depresija; neva tik beprotiška meilė vaikams ir Karin buvo jo išsigelbėjimas.

Bet yra ir kitų versijų – pavyzdžiui, Augusto Strindbergo „Mėlynoji knyga“ (1908 m.), kur rašoma, kad „garsiausia Švedijos pora rodė šou, o ne save, nes galvojo vien apie šlovę ir pinigus, ir jokia Larssonų namų idilė, gerai žinoma visoje karalystėje, neegzistavo, buvo tik melas“. Įdomu, kokią nuospaudą Strindbergui užmynė Larssonas, kad jis, ilgus metus draugavęs su dailininku, staiga ėmė spjaudytis? Pats menininkas tą išpuolį komentavo filosofiškai: „Daug metų džiaugiesi, kad turi gerą draugą, bet staiga jis stoja prieš tave. Ką padarysi, toks gyvenimas. O kad nepasiduotume nevilčiai, padrąsinkime save: „Kaip gražiai šiandien šviečia saulė!“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Na, dabar ne taip jau svarbu, ar Larssonui švietė saulė, ar dangų temdė debesys. Vis tiek jis – populiariausias Švedijos dailininkas, o į „Lilla Hyttnas“ kasmet suplaukia 60 000 lankytojų. Ir visi stebisi, kad muziejinė sodyba yra gyvenama – neva reiktų sargų, temperatūros reguliatorių ir išvis šventvagystė miegoti garsiųjų Larssonų lovoje. Bet veikiausiai viskas vyksta taip, kaip buvo užprogramuota, nes „garsieji“ jaukius namus vertino labiau už kieno nors sugalvotas taisykles.

Elaima.lt

Temos:

Laimos veidai

Naujausi straipsniai