„Camino Lituano“ keliu ėję Vida ir Darius Svetlikauskai: „Norime skleisti žinią apie organų donorystės svarbą“

Vida ir Darius Svetlikauskai su broliais Lavrinovičiais / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2021-08-04 08:45
Tris savaites trukusiame „Draugystė veža“ projekte „Mums pakeliui“ dalyvavo daugybė žmonių, vieni prisijungdavo dienai, kiti kelioms valandoms, dar kiti padarydavo pertrauką ir vėl sugrįždavo, nes juos tiesiog įtraukė „Draugystė veža“ patirtis ir pagilino supratimą, kad mums visiems pakeliui.

Kaip sako projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė: „Esame dėkingi už kiekvieną kartu nueitą kilometrą, kuris įrodo, kad kelyje ir nuoširdžiame bendravime sąvoka „negalia“ išnyksta. Dar kartą įsitikinome, kad, jei savo mintis nukreipsime ne į tai, ko negalime, o ieškosime stiprybės ten, kur galime, keisimės patys ir tik taip skleisime aplink save tikrąją žmogiškąją prigimtį ir  nuoširdumą, nuo kurio slepiamės savo kiautuose. Projekto metu sakėme visiems, kad galime. O galime labai daug: pažinti, atrasti, suprasti, dalintis ir priimti. O svarbiausia – mokytis vieniems iš kitų. Visus 500 kilometrų „Camino Lituano“ keliu nukeliavo penki žmonės. Tad šiandien pradedame pasakojimų ciklą apie juos, tikruosius mūsų kelio herojus.“

– Manęs visi klausia: kodėl? Ir aš nežinau, ką atsakyti, – pradėdama pokalbį atsidūsta Vida Svetlikauskienė.

– Gal todėl, kad myli ir nori būti kartu?

– Na taip, bet juk tai aišku ir be žodžių...

Vida ir Darius Svetlikauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Vida ir Darius Svetlikauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Ukmergiškiai Vida ir Darius Svetlikauskai beveik penkerius metus yra aistringi „vaikščiotojai“, nežiūrint į tai, kad Darius serga cukriniu diabetu ir, kaip jis pats sako, „gyvena su trimis inkstais“, o žmona Vida – su vienu, nes antrąjį padovanojo jam. Pora ir pradėjo vaikščioti po inksto transplantacijos operacijos.

Jau ne vienerius metus Vida ir Darius bičiuliaujasi su „Draugyste veža“ komanda, tad projekte nuo pirmos minutės jie pasijuto kaip namuose ir tuo jausmu dosniai dalinosi su savo bendražygiais.    

„Aš nuo paauglystės, galima sakyti, esu neįgalus. Susirgau cukriniu diabetu, prasidėjo komplikacijos. Nustojo veikti inkstai ir dabar aš esu transplantuotas Vidos inkstu. Kai paklausiau savo gydytojos, ar galiu eiti į šį „Camino Lituano“ kelią, nes tai buvo mūsų puoselėta svajonė, ji man pasakė: „Kam transplantuotis, kam daryti tą operaciją, jeigu tu negali įgyvendinti savo svajonių?“, – pasakoja Darius.

Vida / Asmeninio albumo nuotr.
Vida / Asmeninio albumo nuotr.

Vyras ir žmona atvirai pasakoja savo istoriją visiems norintiems ją išgirsti, nes projekte „Mums pakeliui“ dalyvavo pasakodami apie gyvąją transplantaciją, suvokdami tai kaip misiją suteikti viltį kitiems donorų laukiantiems žmonėms. „Keliavome „Camino Lituano“ keliu kartu su „Draugyste veža“ komanda, nes mums iš tikrųjų pakeliui, be to, norime skleisti žinią apie organų donorystės svarbą“, – sako Darius.

Ir abu sutuoktiniai sėkmingai nukeliavo visus 500 kilometrus, nors asmeninės programėlės jų priskaičiavo gerokai daugiau – per 600 km. „Kelias mums yra nuolatinis buvimas su žmonėmis. Naujos pažintys, nauji potyriai, naujos emocijos. Gera būti tarp žmonių“, – sako Vida. Ir pakeleiviams buvo gera būti kartu, nes jie abu, ir Darius, ir Vida spinduliavo energija ir tokiu geru bei tvirtu užsispyrimu pasiekti tikslą. Žygeiviai nematė jų paniurusių ir nelaimingų, nors gal ir ne visi žinojo, kad Svetlikauskams retsykiais reikėdavo stabtelėti kelyje ir pamatuoti Dariaus gliukozės kiekį kraujyje...

Vida ir Darius Svetlikauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Vida ir Darius Svetlikauskai / Asmeninio albumo nuotr.

„Mes esame labai susistygavę. Būna, kad Darius gal dar nejaučia, kad jam, pavyzdžiui, žemėja gliukozės kiekis, o aš jau matau. Aš esu jo kaip ir toks saugiklis. Ir pasiruošusi visada. O tas nerimas visada liks... Ir prie jo nepriprantama“, – atsidūsta Vida. O Darius šypsosi: „Man reikia tvarkingai gerti vaistus, maitintis, nepervargti ir galiu įveikti... kad ir 50 km per dieną“. 

„Šitas kelias, kaip ir kiekvienas, bet kuris kelias ar fizine prasme, ar perkeltine prasme, jis mus kažko išmokė. Tai aš manau, kad pirmiausia išmokė būti žmonėmis, priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Ir jokiu būdu neturėti išankstinių nuostatų apie šalia esantį. Nes tu gali galvot, kad jisai, tarkim, nepajėgus greitai eiti, nepajėgus kažko padaryti, o, pasirodo, bus visiškai atvirkščiai. Ir tai yra turbūt didžiausia pamoka, ką aš asmeniškai suvokiau“, – jau po žygio savo emocijomis socialiame tinkle dalinosi Vida.

Vida ir Darius Svetlikauskai / Asmeninio albumo nuotr.
Vida ir Darius Svetlikauskai / Asmeninio albumo nuotr.

Sutuoktiniai džiaugėsi, kad per tris savaites bendra idėja visus žygeivius nepaprastai suartino. Tad būsimo išsiskyrimo skausmą kiek numalšino paskutinę žygio dieną prisijungęs LSMU MA MF intensyviosios terapijos klinikos vadovas, doc. dr. Tomas Tamošuitis ir jo kolegos iš Kauno.

„Tai yra žmogus ypatingai daug nusipelnęs donorystėje ir pats mylimiausias, geriausias ir ant pjedestalo keliamas medikas. Esame labai gydytojui dėkingi už įdiegtą Lietuvoje neplakančios širdies donorystės modelį“, – kalbėjo Vida. O gydytojas T.Tamašuitis neslėpė susižavėjimo Vidos ir Dariaus kelione: „Stebėjom „Mums pakeliui“ socialiniuose tinkluose ir džiaugėmės nuoširdžiai, kad mes turim tokius aktyvius pacientus, kuriems visus kilometrus pavyko nueit, o tai yra labai nelengva“.

Naujausi straipsniai