Ant Kupiškio marių kranto kavinukę „Marių terasa“ įkūrę Solveiga Pranckūnė (33) ir Paulius Pranckūnas (35) drąsiai vadina save kaimo gyventojais. Prieš tris metus miesto gyvenimo atsisakiusi jauna pora persikėlė gyventi į buvusią vištidę Kupiškio rajone, kurią iš pagrindų sutvarkę pavertė jaukiais namais. Ką reiškia gyvenimas kaime ir kokias galimybes jis suteikia jaunam žmogui, portalui Žmonės.lt pasakoja kupiškietė Solveiga.
Kaip taip nutiko, kad jauna pora iš buto Kupiškio centre nusprendė persikelti į apleistą vištidę?
Idėja persikelti kilo tik kai vištidės renovacijos darbai jau buvo įpusėję. Iš pradžių tiesiog sugalvojome iš ūkinio pastato įsirengti vietą, kurioje galėtume vasaros savaitgaliais pernakvoti, tačiau tikrai neplanavome ten gyventi. Pradėjome renovuoti buvusios vištidės patalpą, nes būtent joje planavome įsirengti vietą nakvynei. Tačiau tada kilo noras suremontuoti ir kitas pastate esančias patalpas – garažą, pirtį. Svarstėme, kad 37 kvadratinių metrų namelis taps mūsų vasarnamiu, tačiau galiausiai nusprendėme jame apsigyventi visam laikui.
Ar sulaukėte keistų žvilgsnių iš bendraamžių, kuriems gyvenimas kaime neretai gali pasirodyti netinkamas?
Keistų žvilgsnių sulaukėme ne dėl pasirinkimo gyventi kaime, o dėl pastato, kurį pasirinkome renovuoti. Nustebino ir tai, kad skeptiškiau į mūsų projektą žiūrėjo vyresni žmonės. O gal jaunesni tiesiog patylėjo (šypsosi). Kai kuriems ši idėja atrodė tiesiog neįmanoma. Iki dabar pamenu vieno giminaičio žodžius: „pabėgsit po pirmos žiemos!“. Visgi, nepabėgome...
Kaip manote, ar jaunas perspektyvus žmogus gali pasiekti karjeros tikslų negyvendamas sostinėje ar kitame dideliame mieste, o būtent kaime? Juk daugelis jaunų žmonių į didmiesčius bėga būtent dėl geresnių galimybių.
Be abejonės, didmiesčiuose įsidarbinimo galimybės yra kur kas didesnės. Tačiau jei esi kūrybingas žmogus ir galvoje kirba verslo idėjos – tikrai gali pasisekti ir gyvenant provincijoj. Visada sakau, kad jei turi galvą ant pečių – niekur neprapulsi. Kitas aspektas, kad šiais nuotolinio darbo laikais gyvenamoji vieta daros vis mažiau svarbi, net ir dirbant samdomą darbą.
Esate kavinukės „Marių terasa“ įkūrėja. Kaip kilo idėja pradėti vietinį versliuką?
Kai buvau dar studentė – prie marių dirbau gelbėtoja. Kartais žmonės prieidavo ir paklausdavo, kur čia galima atsigerti kavos ar nusipirkti ledų. Kavinukės poreikį pajutome savaime ir su (tuo metu dar būsimu) vyru pradėjome tai įgyvendinti. Pirmasis ir antrasis kavinės sezonai buvo nelengvi – dirbdavau viena iki vėlaus vakaro. Klientų daug nesulaukdavome, o darbo vietos palikti irgi negalėdavau. Taip ir leisdavau vasaros dienas ir vakarus.
Dirbome su kavinės reklama socialiniuose tinkluose ir dar kitą vasarą pastebėjome, kad daugėja žmonių ir iš kitų miestų. Suvokėme, kad jei norime paversti marių pakrantę ne tik vietinių lankoma vieta – vien kavinės neužteks. Pradėjome galvoti apie vandens pramogas, ieškoti finansinės paramos ir galimybių savo idėjų įgyvendinimui. Taigi, šiandien jau galime pasidžiaugti ir šalia kavinės veikiančiu vandens pramogų parku. Tiesa, turistai tikrai neplūsta miniomis, tačiau geru oru sulaukiame žmonių iš įvairių miestų.
Na, o šiuo metu įgyvendiname naują projektą – statome namelius ant vandens, kad turistai turėtų kur apsistoti.
Taip pat vykdote projektą „Vintažinė blondinė“ – perparduodate dėvėtus drabužius. Ar jūsų gyvenime ir spintoje vyrauja lėtoji mada?
Taip, šis projektas atsirado būtent iš mano gyvenimo būdo. Nesakau, kad tvari mada užima 100 proc. mano spintos, tačiau neabejotinai dėvėti drabužiai sudaro didžiąją jos dalį. Nuo paauglystės turėjau pomėgį dėvėtų drabužių parduotuvėse ieškoti perliukų, o karantino laikotarpiu kilo idėja jų ieškoti ne tik sau, bet ir pasiūlyti savo radinius kitoms tam prijaučiančioms merginoms.
Socialiniuose tinkluose dažnai dalijatės sodininkystės patarimais. Galbūt tai savotiška meditacija?
Labai taikliai pasakyta – meditacija. Tai man ir nusiraminimas, negerų minčių paleidimas, hobis, o tuo pačiu dar ir savo maisto užsiauginu! Daržininkauti pradėjau kai tik nusipirkome sodybą kaime. Anksčiau buvau kitokio požiūrio žmogus – manęs netraukė nei kaimas nei daržai, įsivaizdavau save gyvenančią didmiestyje ir kuriančią drabužius. Tačiau kartais gyvenimas žino, ko tau reikia geriau už tave patį. Jei širdis neprieštarauja, esu linkusi jam paklusti.
Nors daugelis jaunų žmonių purtosi kaimo gyvenimo, visgi, paskutinės tendencijos rodo, kad nekilnojamas turtas yra vis dažniau perkamas užmiesčiuose. Kaip manote, kas žmonėse pabudino norą priartėti prie gamtos?
Kai nori pailsėti – žmonės dažniausiai traukia į gamtą, o ne tarp dangoraižių pasivaikščioti. Manau, tai ir atsako į klausimą – žmonės pervargo nuo gyvenimo tempo, nori atsitraukti ten, kur ramiau. Nesvarbu, kokia užimta diena tavęs šiandien laukia – jeigu prabusi nuo paukščių čiulbesio, o kavą gersi žiūrėdamas į laukus – diena jau savaime bus geresnė. Manau, kad ryšys su gamta žmogaus emocinei būsenai yra labai svarbus.
Ką jums reiškia gyvenimas gamtoje?
Man gyvenimas gamtoje reiškia tą tikrąjį pilnavertį gyvenimą. Tik turėdama nuosavą kiemą, matydama ryškius metų laikų pokyčius ir augindama savo maistą, jaučiu, kad gyvenu. Nebemokėčiau gyventi mieste. Tačiau juk kiekvienam savo – nėra vieno teisingo gyvenimo būdo, svarbiausia, kad žmogus suvoktų, kas jam iš tikrųjų yra gyvenimo laimė.
