Klaipėdos verslininkė ir politikė Eugenija Odebrecht (beje, neseniai pardavusi verslą ir nustojusi aktyviai reikštis politikoje) yra iš tų retų žmonių, kurie nesigaili, kad ką nors padarė ne taip, kad sugaišo laiko ne ten, kur galbūt reikėjo. Išgyvenusi kone visą jos amžiaus moteriai lemtą patirti jausmų, pakilimų ir nuopuolių amplitudę, perėjusi ugnį, vandenį ir varines triūbas, Eugenija išliko atvira, nuoširdi ir dosni dalytis savo įžvalgomis su kitais.
– Sulaukę tam tikro amžiaus kartais apgailestaujame, kad gimėme ne tuo laiku, ne taip buvome auklėjami, kad lemiamais momentais fortūna nusigręždavo dažniau, nei nusišypsodavo...
– Prieš dešimt metų perskaičiau knygą „Bėgančios su vilkais“ ir tarsi veidrodyje pamačiau save – kokia buvau ir kokia esu. Vaikai, gimstantys ne tuose namuose, kuriuose jiems lemta gimti, yra arčiau laukinio pasaulio, juos labiau veikia laukiniai instinktai ir jie vadovaujasi itin stipria intuicija. Savo atėjimą į šį pasaulį šiandien vadinu likimo bausme tėvams, nes niekaip netilpau į jų gyvenimo rėmus. Gimdytojai taip ir nesuprato, kodėl esu kitokia, ir nepajėgė su tuo susitaikyti: nuo pat mažens pradėjau tėvams diktuoti, kaip jie turi gyventi, ir man būdavo baisiai pikta, kad gyvena netinkamai. Labiausiai negalėjau pakęsti besąlygiško mamos paklusnumo tėčiui – kaip gali moteris tikėti tuo, ką sako vyras? „Tu esi išmintingesnė, tu esi nuovokesnė ir gudresnė, todėl tu turi diktuoti sąlygas vyrui, o ne jis tau“, – šitaip mėginau ją protinti. Beviltiškai. Tokiu kupinu protesto elgesiu tėvus nuolat erzindavau, pykdavomės. Pagaliau sulaukiau aštuoniolikos – ištekėjau ir palikau namus. Ilgai nesutikau tokio vyro ir net negirdėjau apie tokį, kurio nereikėtų kaip vaiko vedžioti už rankos. Iki šiol manau, kad toną šeimoje turi duoti moteris. Galbūt klysdama, galbūt rizikuodama, tačiau... „Jei niekuomet neisi į girią, tau niekada nieko nenutiks ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės“, – štai šią sentencija tapusią mintį aptikau minėtoje knygoje ir supratau, kad man tai nieko nauja, nes tokios gyvenimo maksimos laikausi nuo pat mažumės. Bet... likimo ironija: antrąjį vyrą, Gerdą Odebrechtą, sutikau tokį, kurio bet kas nepastumdys, aš – taip pat. Iki jo pasirodymo mano akiratyje neįsivaizdavau, kad poroje gali veikti lygiaverčiai santykiai.
– Vis dėlto pirmoji santuoka jums tarsi įrodė, kad patriarchalinis šeimos modelis neišvengiamas: bėgdama iš tėvų namų sukūrėte tai, ką jau buvote mačiusi vaikystėje.
– Tekėjau iš meilės ir didelės simpatijos. Su pirmuoju vyru sugyvenau dvi dukras – Giedrę ir Laurą. Tačiau santuoka nuolankios manęs nepadarė. Dar prieš ją ne vienam vaikinui buvo aiškiai parodyta vieta, kurios jis vertas. Diskotekose vyriškosios giminės atstovai gerai žinojo, kurie gali pakviesti šokti, o kurie – ne, ne jų nosiai. Šiknius, apsileidęs, neišsilavinęs, trenkiantis alumi ar degtine, – ne mano orbitos žmogus, o juk kitokių provincijoje, Kretingos krašte, kur augau, – vos vienas kitas. Ankstyvą santuoką ir giminės, ir kaimynai laikė pasigailėjimo vertą: kas iš manęs, tokios jaunos ir mokslams gabios, liks, kai įklimpsiu tarp puodų, užstrigsiu augindama vaikus. Prisimenu, kai kurie net į vestuves neatvyko, nenorėdami matyti graudaus vaizdo. Kai būdama devyniolikos pagimdžiau Giedrę, iš anytos išgirdau: „Tu vienintelė mūsų šeimoje neturi aukštojo išsilavinimo.“ Tada vakariniame fakultete studijavau statybos inžineriją, tačiau, anytai užgavus ambicijas, profesiją keičiau ir pasirinkau ekonomiką. Naujagimę nusprendžiau palikti septyneriais metais už mane vyresniam sutuoktiniui, o pati į Vilnių – studijuoti. Tai buvo sprendimas be kompromisų: juk nereikia vyrams uždavinėti kvailų klausimų – galiu išvažiuoti ar negaliu, tiesiog konstatuoju faktą, ir manęs jau nėra. Man visada būdavo gaila tuščiai leidžiamo laiko: netgi paauglystėje vasarą dirbdama statybų aikštelėje sugebėjau per laisvas minutes nusimegzti megztuką. Patirties ir gyvenimiškos išminties visada sėmiausi iš gerokai vyresnių draugų, neatsimenu, kad būčiau domėjusis savo bendraamžiais ir turėjusi su jais kokių nors interesų. Nuo vaikystės jutau, kad turiu verslumo gyslelę: pamatydavau mokykloje dvi tris mergaites su triušinėmis kepurėmis – aha, vadinasi, jos ateina į madą. Perku pešto triušio vilną, ją išdirbu, suverpiu, mezgu kepures ir parduodu...
Kai šią žiemą apsilankiau San Fransiske, krašte, garsėjančiame Silicio slėniu, „Google“ ir „Facebook“ tėvynėje, ir ten iš esmės nesutikau savo amžiaus žmonių (mano kartos amerikiečiams San Fransisko tempas tiesiog neatlaikomas), supratau, ką daryčiau, jei šiandien man būtų aštuoniolika: jokių santuokų, tik pačios kokybiškiausios studijos ir siekis įsitvirtinti šiame beprotiško greičio ir beprotiškų kainų mieste. Atgavus Nepriklausomybę ir įsigalėjus laisvajai rinkai, vis labiau jutau, kad mudviejų su vyru greičiai ir požiūriai į gyvenimo pokyčius gerokai skiriasi. Mano noras lyderiauti ir jo noras rinktis autsaiderio vaidmenį mudu tolino, trynė visas bendro gyvenimo perspektyvas. Pamačiau, kad santykiai smilksta: ne gyvenu, o vegetuoju. Skyrybos buvo neišvengiamos. Paliekamas vyras jautėsi įžeistas, įskaudintas, jo ambicijos buvo užgautos. Ir aš jį puikiai suprantu ir užjaučiu – net dabar, kai jau aštuonerius metus jis iškeliavęs į amžinybę. Neslėpsiu: tai, ką sukėliau, nebuvo maloniausios mano gyvenimo akimirkos, tačiau dukroms visada akcentavau, kad savo tėvo nepamirštų ir kuo dažniau jį aplankytų, – netgi tada, kai jis buvo sukūręs kitą šeimą. Niekada nebuvau ir nesu veidmainė: net sau negalėjau meluoti, kad namie viskas gerai, kad dirbtinai, neva dėl vaikų, reikia saugoti santuoką. Mergaitės mūsų santykius matė be jokių pagražinimų, nutylėjimų ar nuslėpimų. Tiesą sakant, tie santykiai nebuvo konfliktiški – tiesiog išblėsę, jų nebebuvo. Mane labiau jaudino, kad dukros atrastų savo pašaukimą, turėtų ateitį; kad jų kartai, priešingai nei daugeliui mano kartos atstovų, nereikėtų skausmingai integruotis į pasikeitusį pasaulį; kad jos įgytų vakarietišką išsimokslinimą ir perimtų civilizuoto pasaulio gyvenseną. Kai pirmąkart nuvykau pas Gerdą į Hamburgą, pagalvojau, kad visi vokiečiai yra dizaineriai! Šitaip gražiai ir stilingai gyvena – nuo užuolaidų iki čerpinių stogelių...
– O iš Hamburgo į Klaipėdą atvykęs vokiečių verslininkas Gerdas Odebrechtas netrukus tapo jūsų sutuoktiniu.
Gyvenimas – tai nuolatinė kova dėl partnerio, esančio šalia tavęs, o jei jo nėra šalia, tada dėl to, kuriam jauti simpatiją ir kurio sieki.
– Atgavus Nepriklausomybę, Gerdas Lietuvoje pasirodė su keliais savo kolegomis, IT specialistais, iš buvusios Rytų Vokietijos, – šie, kaip ir mes, žengė pirmuosius žingsnius laisvojoje rinkoje. Būdama verslo konsultantė, padėjau svečiams susiorientuoti, kaip Lietuvoje veikia konjunktūra, seni įpročiai ir kaip formuojasi posovietinis verslo pasaulis. Jau per pirmą susitikimą mudu su Gerdu vienas kitam pajutome simpatiją. Man tada buvo trisdešimt treji, jis – dvylika metų vyresnis, dviejų vaikų tėvas ir gražios žmonos vyras. Per pusmetį išmokau kalbėti vokiškai, tiesa, iki tol pusmetį neskubėjau, lūkuriavau, kad įsitikinčiau, ar tikrai tos kalbos reikės. Statusas „vedęs“ nebuvo kliūtis įsimylėti: nesijaučiau davatka ir prastesnė už kitas šios žemės moteris, turinčias teisę neslėpti savo jausmų. Jokios savigraužos. Pagaliau gyvenimas – tai nuolatinė kova dėl partnerio, esančio šalia tavęs, o jei jo nėra šalia, tada dėl to, kuriam jauti simpatiją ir kurio sieki. Mano moralės svertai išlaikė pusiausvyrą, nes įsimylėjusi nežaidžiau dvigubo žaidimo ir Gerdui siūliau to nedaryti, skatindama visą tiesą iškloti savo žmonai. Kita vertus, mane vedė tik jausmai, neturėjau jokių barakudiškų intencijų gvieštis svetimo turto, pasinaudoti ekonomiškai stiprios šalies privalumais ir pan. Sutikau vyrą, mokantį išmintingai pastatyti mane į vietą ir neleisti, kad užlipčiau jam ant galvos. Jis praplėtė mano tolerancijos ribas, paakino plačiau žvelgti į pasaulio problemas ir žmonių santykius, emocijoms suteikė racionalumo ir blaivumo. Mačiau, Gerdo neveikia žmogaus padėtis visuomenėje, turtinė situacija – jam įdomu, kaip aplink esantys moka bendrauti, kokias išpažįsta vertybes, kokį turi humoro jausmą. Jis visada mane erzina ir provokuoja, tikrina budrumą. Štai sykį kaip griaustinis iš giedro dangaus ima ir paklausia: „Kaip manai, ar esi graži?“ – „Šiknius tu! Bjauriau paklausti negalėjai? Taip, esu laaaaabai graži!“ – „Meluoji, nes apie save tikrai taip negalvoji.“ Praėjus pusmečiui, jis vėl manęs to paties klausia. Tada aš labai rimtai: „Pasikalbėkim iš esmės. Ar aš kreiva šleiva? Ar kokia neūžauga? Esu laiminga, kad Dievas davė tiek, kiek davė, ir dar į smegeninę proto įkrėtė, – štai dėl ko labiausiai kaifuoju! Esu tokia protinga, kad ne kiekvienas vyras pastumdyti gali.“ Gerdas tokiu atsakymu, mačiau, buvo patenkintas. Jis visada mato, kad gali mane suintriguoti, ir nepraleidžia progos tuo pasinaudoti. Jo dėka greitai perkandau Vakarų pasaulio, ypač vokiečių kultūros, subtilumus.
Kadaise nuvažiavome į Turkiją. Avėjau aukštakulnius, vilkėjau dailią suknelę, buvau pasidažiusi. O jis liepė nusiprausti, apdarus nurengė, išmetė į šiukšlių dėžę ir aprengė savaip: kelnės, mokasinai, lengvas megztukas, pintas krepšys... Sako, džiaukis vasara ir gyvenimu, kurorte neįsijausk, tarsi eitum raudonu kilimu. Kai perpus susimetę prieš šešiolika metų vienkiemyje prie Girkalių nusipirkome seną raudonplytį, ėmiau viską griauti, nepaliestas palikau tik lauko sienas, Gerdas sukilo, neva naikinu buvusios smetoninės mokyklos autentiškumą, sergu gigantomanija. Oho, kokių būta ginčų, o šiandien ir pats savo vokiečiams svečiams mūsų būstą pristato kaip „bendrą projektą“. Kartais jis būna pragmatiškas iki šykštumo: parneša kone paties pigiausio vyno. Sakau, pats jį ir gerk, sau nusipirksiu geresnio. Be to, jis ilgai nesuprato „lietuviškos ekonomikos“ ir dėl to baisiausiai piktinosi: kodėl viename perkėlos kioske tos pačios rūšies alus kainuoja kone trečdaliu brangiau, nei šalia esančiame... Kai Hamburge rinkomės baldus, irgi susikivirčijome, pasukome į skirtingas parduotuvės puses, tačiau tris kartus susitikę prie tų pačių daiktų įsitikinome, kad pasaulį matome labai panašiai. Abiem tenka daryti kompromisų. Kai vyras kompromisus vadina pralaimėjimais, liepiu pagūglinti ir paieškoti šio žodžio reikšmės. Antai jau šešiolika metų kliedžiu dėl Niujorko ir susiplanavau kelionę, bet Gerdas nenori, sako: „Nekenčiu tos tavo Amerikos.“, tada aš neištveriu: „O tu gali dėl manęs pakentėti? Aš dėl tavo jachtos jau du dešimtmečius kenčiu...“ Taigi sutariame. Skrendame.
– Giedrei buvo keturiolika, o Laurai septyneri. Nauja šeima – naujas iššūkis.
– Priimti kitą vyrą į šeimą dukroms nebuvo paprasta. Giedrė ėjo pas anglų kalbos mokytoją, kad ši padėtų parašyti Gerdui laišką, neva ateiviui mūsų namuose vietos nėra. Situaciją vyras priėmė labai jautriai ir visiems galimiems vaikų protestams ir išsišokimams užbėgo už akių per mane, vertėją, labai išmintingai aiškindamas savo atsiradimą mūsų namuose – ir ar tai didžiausia pasaulio tragedija? Niekada nepataikaudamas ir nemeilikaudamas dukroms, Gerdas jas vis labiau žavėjo išmintingo ir padoraus žmogaus pavyzdžiu. Jei mudu susibardavome, neretai abi stodavo įtėvio pusėn, nes dažniausiai ten būdavo tiesa. Dabar, kai vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas, visi didelę laiko dalį praleidžiame atskirai, o tada Gerdas stengėsi visada būti šalia – kiek prikeliauta su kemperiu po Vakarų Europą! Rodė dukroms viską: nuo modernaus meno galerijų iki to, kaip rengiasi vakariečiai, kaip valgoma geruose restoranuose. Šiandien jau anūkams jis autoritetas: „Opa“ ir „Oma“ – taip kalbėti pradėję mažyliai vadina mudu su Gerdu. Kadaise Laura mano vyro paklausė, ką vokiečiai valgo per Kūčias. „Dešreles...“ – atsakė vokietis. – „Tai jau ne! – atšovė septynerių mergaitė. – Aš nenoriu, kad vėlės šoką patirtų.“ Tačiau kaip visi įvertino Kalėdų dieną Gerdo keptą žąsį! Pernai manėm apsieiti ir be jos: gal pakaks garbiniuotojo kopūsto, kurį šventėms ruošia Šiaurės vokiečiai?.. Tačiau Giedrė nustebo: „Kaipgi be Gerdo žąsies? Artūras (jos vyras, red. past.) Kalėdų laukia vien dėl šio Gerdo gaminamo patiekalo.“ Taigi buvo ir žąsis, ir kopūstas...
Gerdo atėjimas į mūsų šeimą tas diskusijas labai pagyvino, suteikė vakarietiško požiūrio. Akcentavome vaikams vokišką principą: tėvų sukurtas kapitalas – tai dar ne vaikų kapitalas.
Kurdama savo įmonę, sodindama į kalėjimą banditus ir pati per plauką likusi gyva (juk žinote, kaip vyko šalies privatizavimas atkūrus Nepriklausomybę), stengiausi neapleisti ir savo vaikų. Iki užmigdami ilgai kalbėdavomės filosofiniais klausimais: kodėl žmonės daro nusikaltimus; kodėl vieni turi pinigų, o kiti ne; kodėl vieni daiktai brangūs, o kiti pigesni; kodėl pasaulis kariauja; kuo skiriasi prokuroras, teisėjas ir advokatas; ką reiškia norėti ir turėti ir ką – galėti turėti, bet nenorėti. Pabrėždavau, kad norėti yra lengviausia, bet kaip išmokti nenorėti to, apie ką galbūt svajoja daugelis. Gerdo atėjimas į mūsų šeimą tas diskusijas labai pagyvino, suteikė vakarietiško požiūrio. Sutikau labai išsilavinusį vyrą, laisvos minutės neįsivaizduojantį be knygos. Akcentavome vaikams vokišką principą: tėvų sukurtas kapitalas – tai dar ne vaikų kapitalas. Jei pasiturintis tėvas vairuoja prabangų automobilį, dar nereiškia, kad ir sūnus tokį turi vairuoti. Kodėl? Paprastai – jis neužsidirbo ir negali būti siurbėlė ar parazituojantis tipas. Per vieną Jūros šventę mudvi su Giedre, dirbusia mano įmonėje vadybininke, smarkiai susipykome. Ji metė darbą ir po dviejų mėnesių su draugu išlėkė gyventi į Dubliną. Dirbo, taupė, o per vieną vakarėlį savo bičiuliui turkui pasipasakojo, kad mama su vyru Marmaryje turi jachtą. „Mama plaukioja jachta, o tu valai viešbutį?“ – stebėjosi turkas... O Laura? Kai po pamokų dirbdavo padavėja mano restorane, draugai jos klausdavo: „Tu čia savo noru ar mama verčia?“ Ji žinojo mano atsakymą: „Jei nenori pinigų, gali nedirbti.“ Mano santykis su vyro pirmosios santuokos vaikais (turi keturiasdešimt dvejų sūnų ir septyneriais metais už šį vyresnę dukrą) nepalyginti šaltesnis, galbūt net joks. Ir tai natūralu: juk esu ta, dėl kurios turėjo kentėti jų mama, beje, visomis išgalėmis mėginusi išsaugoti šeimą. Kai Gerdo sūnus pirmąkart atvažiavo į Lietuvą ir ėmėsi Palangoje mano pradėto verslo, jam buvo dvidešimt aštuoneri. Po kurio laiko pamačiau, kad mėgina tėvą traukti į savo pusę ir nuteikti prieš mane. Šitokios klastos pakęsti negalėjau – po dešimties mėnesių parodžiau vaikinui kelią į Vakarų pusę. Vyras ant manęs tada labai supyko, neva sugrioviau vaikui gerovę, nors pats jautėsi labai nesmagiai. Visa jo giminė nustojo įsivaizduoti, kad vis dėlto Gerdas šeimoje yra vienvaldis lyderis, – esame lygiaverčių partnerių pora. Taigi iškasiau kanalą, amžiams atskyrusį jo sūnų ir mane.
– Atvilioti vokietį į kažkokį pajūrio krašto vienkiemį...
– Tai – pats akivaizdžiausias pavyzdys, kaip skiriasi vyrų ir moterų prioritetai. Jei mane kas būtų apgyvendinęs Vokietijos laukuose, jau po dienos kitos pėsčia būčiau parėjusi į Lietuvą. O Gerdui čia gerai. Vyrui karjera, sociumo pripažinimas kur kas svarbiau už vietą, kurioje gyvena, girdi kažin kokių gandų ar mato kaimyno nesutvarkytą išlūžusią tvorą. Esame nuolat migruojantys paukščiai: kai Gerdui čia atsibosta ir jis užsinori vokiškos aplinkos, net pasvajoti vokiškai, ima ir išskrenda į Brėmeną. Kai po mėnesio pradedu jo pasiilgti, pajuntu išblėsusias emocijas ir atsėlinusią rutiną, išskrendu į Vokietiją. Kitu atveju susitinkame Ispanijoje, Andalūzijoje, kur prie jūros esame nusipirkę namą. Monotonija, kai veiksmas „tas pats per tą patį“, – man mirtis. Sykį svečiuodamasi mano mama paskleidė abejonę: „Iš kur tu žinai, ką tas tavo Gerdas, išvykęs keliems mėnesiams į Hamburgą ar Brėmeną, veikia? O dar ta jachta Turkijoje?“ Sutuoktinis išgirdo ir suprato. Tada priėjo ir, šypsodamasis į ūsą, pasiūlė mamai važiuoti kartu. Pagaliau jei partneriams pavyksta nueiti į šoną taip, kad nė šuo nesuuodžia, valio, – jų sąžinės reikalas. Tai, kad vienas kito nekontroliuojame, toleruojame pomėgius, esame laisvi keliauti drauge ar atskirai, vadinu dideliu gyvenimo komfortu. Aš, pavyzdžiui, negaliu su Gerdu kelias savaites plaukioti jachta po Viduržemio jūrą, nes jau už kelių dienų ar savaitės mane ištinka klaustrofobija, kyla poreikis kuo tvirčiau atsistoti ant žemės, nueiti į daržą ir jame pasikapstyti. Vis dėlto negaliu tramdyti savo vyro pomėgio gėrėtis Turkijos ar Graikijos salomis. Laimei, šią žiemą laivą jau pardavė.
Nuo pat pirmų pažinties dienų mudu lydėjęs labai intensyvus gyvenimo ritmas, egoizmas gyventi sau ir dėl savęs nustelbė ilgai svarstytą temą, ar turėti bendrų vaikų. Galėjome, bet taip ir nesiryžome. Iš dalies veikė ir socialinis aspektas. „Vaikui būtų aštuoniolika, o man šešiasdešimt penkeri – kažkoks disonansas. Senelis? Tėvas? Neaišku“, – svarstydavo sutuoktinis. Šiandien tokį apsisprendimą pavadinčiau neteisingu, nes be vaikų du žmonės nesusikabina visu šimtu procentų: jie neturi bendro rūpesčio, už kurį būtų atsakingi abu vienodai. Kai tu matai savo atspindį žmoguje, gimusiame sąjungoje su mylimuoju, tada ir tą mylimąjį vertini šiek tiek kitaip. Nesakau, kad Gerdą dėl to mažiau gerbiu ir myliu, tačiau jaučiu, kad jį mylėčiau kitaip. Jis mane – irgi.