Buvusi grupės „Mango“ narė Viktorija mini 40-metį: „Širdyje man – dvidešimt!“

Viktorija Emanuel / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-06-17 17:59
„Jau kurį laiką vengiu dėmesio ir interviu dažnai nedaliju. Tiesiog nesinori. Esu be galo laiminga Londone, kur greitu ritmu bėga mano dienos. Pamilau šį miestą ir atradau jame sau patinkančią veiklą“, – Žmonės.lt sako buvusi merginų grupės „Mango“ narė Viktorija Emanuel. Birželio 17-ąją ji mini 40-metį. Savo humoro jausmu aplinkinius lengvai paperkanti moteris juokiasi, kad dažniausiai per gimtadienius pokštus jai krečia gamtos stichijos, o pačiai Viktorijai tiesiog norisi šią dieną praleisti kaip ir bet kokią kitą.

Viktorija, praėjusiais metais visi vieną dieną tarsi įstrigo košmare. Pasaulį apėmė virusas, užsidarė verslai, nutrūko darbai. Koks dabar jūsų prisiminimuose to meto Londonas?

Londonas kuriam laiku tapo miestu iš apokaliptinio filmo. Pati labai sunkiai susirgau Covid-19 dar praėjusį kovą. Virusas sugriebė stipriai, net dešimt dienų praleidau lovoje su temperatūra. Nuoširdžiai panikavau bei jaudinausi, galvoje knibždėte knibždėjo įvairiausios mintys. Juk neturėjome pakankamai informacijos apie ligos simptomus, jos eigą. Girdėjosi tik tai, kad nuo šio viruso žmonės miršta. Be galo sunku. Dabar susirgti jau taip nebebijočiau, tačiau tuomet...

Man pasveikus, atėjo labai šiltas balandis. Jau mėnesio pradžioje galėjau degintis, o vieną dieną su draugais bei vyru, besėdėdami sode, sugalvojome dviračiais pasivažinėti po Londoną. Pačiame centre mus pasitiko siurrealus vaizdas. Kaip kokiame filme, kur atsibudęs po mistiško įvykio jo veikėjas šaukia „sveiki, sveiki“, o aplink nieko nėra. Sutikome vieną benamį, stovintį viduryje sankryžos, tiesiog gatvėje. Žmogus stoviniuoja užsidėjęs miegmaišį ant pečių ir mes tik girdime: „prašau, padėkite“. Apėmė be galo keista nuotaika – žiūri ir mąstai, kokia situacija rimta, kaip viskas drastiškai pasikeitė.  

Kadangi retai kalbate apie gyvenimą svečioje šalyje, be galo įdomu, kokioje srityje šiuo metu save realizuojate? 

Turiu savo verslą, dirbu grožio srityje, tad tie pandeminiai metai išties nebuvo lengvi. Tiek finansiškai, tiek dar begale įvairiausių aspektų. Visiems išbūti tokį ilgą laikotarpį namuose tikriausiai – nemenkas išbandymas. Mes susitvarkėme, mano klientai dabar džiaugiasi išlaisvėjusiu miestu, o aš nebeturiu kuo skųstis, nors gyvenime ir taip nemėgstu dejuoti ar lieti ašarų.

Grožio sektorius taip ilgai buvo uždarytas, o Londonas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Nenumačius tokios situacijos, finansinė padėtis akimirksniu apvirsta aukštyn kojomis...

Kalbant apie finansus, turėjau santaupų, padėjo valstybė. Niekaip nesistengiau kažko saugoti, užvėrėme grožio salono duris ir kantriai laukėme, kol situacija vėl taps valdoma. Kiti žmonės nuščiuvo, nuliūdo, kad štai, viskas staiga apsivertė ir nebereikia į darbą, bet aš ne iš tų, kurie dejuotų, kai reikia veikti NIEKO. Man patiko. Gal pirmą kartą gyvenime sustojau. Ypatingai greitu ritmu viskas klostėsi man persikrausčius į Londoną – čia darbas, kelionės, kiti reikalai. Tikrai laisvo laiko turėdavau ribotą kiekį. Jaučiu, kad pauzė buvo į naudą. Puiki proga sustoti, pagalvoti, net kitaip į save ir kitus pasižiūrėti.

Viktorija Emanuel / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Emanuel / Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų socialiniuose tinkluose pastebėjau, kad lankote garso terapiją, kaip ji rado vietą jūsų gyvenime?

Garso terapija į mano pasaulį atkeliavo anksčiau, nei karantinas. Tai – nuostabus dalykas. Lankydavau grupinius seansus, o pasikeitus pasaulinei situacijai, teko garbė išbandyti ir privačius užsiėmimus. Mano draugė neseniai baigė mokslus ir ėmėsi šio amato, tad su džiaugsmu skiriu terapijai keletą valandų per savaitę. Norėčiau tą daryti dažniau, jaučiu gerą poveikį, mane gongai tiesiog „išneša“... Pačiam ten nieko daryti nereikia, o kadangi aš aktyvi bei emocinga, ten nusiraminu, širdyje lengviau pasidaro.

Viktorija Emanuel / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Emanuel / Asmeninio albumo nuotr.

Be garso terapijos dar naujų pomėgių atsirado?

Nuo praėjusios vasaros šoku. Susipažinau su vienu berniuku iš Brazilijos, kuris netrukus tapo mano gatvės šokių mokytoju. Susibičiuliavome ir daug laiko drauge net per karantiną leidome, važinėjome dviračiais, dabar norime sudalyvauti Salsos festivalyje. Ten susirenka šokio entuziastai, vyksta dirbtuvės. Anksčiau esu šokusi ne viename projekte Lietuvoje, bet dabartinių šokių pamokų specifika skiriasi.

Jei kadaise salsą šokdavau tik klubuose, nesuprasdavau, kaip tiksliai tą daryti, tai dabar kruopščiai studijuoju kikekvieną žingsnelį ir stengiuosi jį atlikti teisingai.

Dar kiek anksčiau, susidomėjusi profesionaliomis pamokomis, susiradau partnerį, bet prasidėjo karantinas ir viskas nutrūko. Netikėtai su dartiniu mokytoju susipažinome parke ir nuprendėme pabandyti šokti kartu. Atradau neįtikėtinai nuostabią žmonių bendruomenę, šokiai užpildė mano širdį. Visi mūsų aplinkoje tokie šilti, teigiami. Pavyzdžiui, tik ištaiko gražią dieną ir vyksta prie jūros šokti.

Šokiai galėtų būti puikus būdas praleisti gimimo dieną. Jau sugalvojote, kaip atšvęsite?

Gimtadieniai man nelabai patinka, niekada neorganizavau jokių susibūrimų. Būna, žmonėms kyla noras išsinuomoti patalpas, susikviesti visus, tačiau aš taip nedarau. Nuo vaikystės šią dieną man pasidarydavo liūdna. Mama kažkada pasakojo, jog du kartus per metus aš susigraudindavau. Vieną – per gimtadienį, kitą – per Naujuosius. Visi švenčia, fejerverkai šaudo, o aš kur kampe verkiu (juokiasi). Dabar jau neašaroju, bet man per gimtadienį tiesiog nieko nereikia. Kai dar buvau grupės „Mango“ dalis, visad koncertuodavome. Net nesukdavau dėl savo gimimo dienos galvos.

Kiaulystės, susijusios su mano gimtadieniu, vyksta ir šiandien – prieš tai keletą dienų Londone buvo be galo karšta, o štai ketvirtadienį pliaupia lietus.

Būna, kad ilgesys širdį suspaudžia, juk jūsų artimieji, sesė – Lietuvoje?

Klaipėda – mano meilė. Šiek tiek gaila, kad žmonės iš ten išvažiuoja. Iš tikrųjų Lietuvos pasiilgstu, gimtinėje visi mėgaujasi lėtesniu gyvenimu. Londone žmonės skuba, kruta, bėga. Kita vertus, per tiek metų čia pripratau, sukūriau savą verslą ir esu be galo laiminga.

Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi praėjusį rugpjūtį, nes mano sesė ištekėjo. Anksčiau dažnai keliaudavau ne tik į gimtinę, bet ir kitus kraštus. Patiko domėtis pasauliu, atrasti vis naujas spalvas gyvenime, ko šiuo metu tikrai trūksta. Kelionių ilgiuosi.

Žiūrint į jūsų fotografijas socialiniuose tinkluose – rodos išvaizdoje niekas nepasikeitė. Būna, kad žmonės nustemba, kai pasakote, kiek jums metų?

Kaip tik bekalbėdama su jumis vaikštau po kambarį, žiūriu į veidrodį ir galvoju: „jezau, kokia aš senikė“. Juokauju. Dėl amžiaus nepergyvenu, žinau, kad visi pasensime ir nieko čia nepakeisi. Skaičiai – neturi man jokios reikšmės. Jaučiuosi kaip dvidešimties – noriu viską daryti, ką dariau kaip man buvo dvidešimt. Nesakau, kad galvoje vėjai, bet keturiadešimties aš nesijaučiu. Turiu daug jaunesnių draugų, kuriems su malonumu patariu, jei patarimo prašo, padrąsinu. Dažnai visi nustemba, kai pasakau savo tikruosius metus. Klientės kartais domisi, kodėl su vyru dar neturime vaikų, aš atsakau, kad jau esu per sena. Jos taip stebisi, negali patikėti. Kai išduodu savo amžių, būna, ant kaktos akys iššoka.

Londone pradėti savo verslą drąsu ne visuomet. Buvo dvejonių, baimės? Ką nuoširdžiai patartumėte žmonėms, kuriems kartais pristinga ryžto?

Svečioje šalyje įsitvirtinti ir įkurti kažką savo – tikras iššūkis. Anksčiau dirbau darbą, kuriame jaučiausi gerai ir man nebuvo lengva išlipti iš komforto zonos. Kai ryžausi įgyvendinti savo tikslus, skambinau mamai, tėtei, buvusiam bosui. Svarsčiau ilgai ir nežinojau, ką daryti. Apsispręsti kartais išties reikia daug jėgų, bet dabar visiems sakau: „nepasiduokite ir savimi tikėkite“.

Man svarbus kitų žmonių palaikymas, o tėvai visuomet mane motyvavo ir palaikė. Dabar jie džiaugiasi, jog sugebėjau pati atsistoti ant kojų, viskas gerai sekasi ir esu saugi. Mama su tėte man niekuomet nepriekaištauja dėl to, kad pasirinkau išvažiuoti. Linki nesustoti, kryptingai siekti savo. Patariu visiems pasikliauti artimaisiais, draugais, o svarbiausia – savimi. Tuomet ir svajonės ima pildytis.

Naujausi straipsniai