Pamenu, kaip prieš gerą dešimtmetį jaunos, žavios, veiklios moters įvaizdis buvo ne tik madingas, bet ir bene labiausiai siektinas ir viliojantis. Tokių moterų pavyzdžiai ir įkvėpdavo, ir žadindavo lengvą pavydą. Žvelgiant į svetimas sėkmės istorijas, asmeninis gyvenimas atrodydavo paprastas ir nuobodus.
Prisipažinsiu, šį periodą teko išgyventi ir man. Pora metų be atostogų? Vieni niekai, juk mokslus universitete ir darbą suderinti įmanoma! Pirkiniai iš brangiausių sostinės parduotuvių? Žinoma, juk aš to verta. Na ir kas, kad jie suryja didžiąją atlyginimo dalį, atrodyti reikia nepriekaištingai!
Ignoruoti sėkmės lydimos moters įvaizdį sudėtinga. Jis vilioja. Svetimas dolce vita, nesvarbu, tikrai toks ar gerokai pasaldintas, veikia. Juk visos žino, kad ir supermodeliai fotošopu pagražinami, bet tai netrukdo žavėtis ar stengtis priartėti prie to idealo. Juk kuri nenorėtų ir sėkmingai derinti karjerą bei šeimą, ir džiaugtis puikia išvaizda?
„Tu gali, stenkis ir tau pavyks“, – turbūt visos tai girdėjo.
Bet jei nepavyksta? Pavydėti, jaustis menkesnei? O gal sau ir visam pasauliui įrodyti, kad įmanoma pasiekti dar didesnes aukštumas ir tolimesnus horizontus? Šiam teiginiui greičiausiai pritartų kone visi madingi gyvenimo būdo guru. „Tu gali, stenkis ir tau pavyks“, – turbūt visos tai girdėjo.
Mane liautis bėgti paskui šį miražą privertė sūnaus gimimas. Dirbti tam, kad mokėtum auklei, kuri matys pirmuosius mano vaiko žingsnius ir klausysis jo pirmųjų žodžių, atrodė ne tik beprasmiška, bet ir kiek neatsakinga. Besisukdama jaunų, žavių ir veiklių pasaulyje atradau vieną svarbią tiesą: į karjeros traukinį suspėti galima ir sulaukus brandaus amžiaus (ačiū straipsniams apie „pagyvenusias“ sėkmės moteris), bet prarasto laiko susigrąžinti – ne.
Kad laimė gali būti labai nestandartinė, pasufleravo vienos buvusios kolegės pasirinkimas. Metusi darbą sostinėje, ji išvyko į kaimą, ištekėjo už „kaimiečio“ ir ėmė auginti vaikus bei avis. Sako, ten atrado laimę, bet tuo patikėjau visai neseniai. Anksčiau man atrodė, kad gyvenimas toli nuo sostinės šurmulio yra šiokia tokia atskirtis. Dabar susimąsčiau apie tai, kad populiarūs laimingo ir puikaus gyvenimo modeliai labai nuobodūs ir ribojantys laimės sąvoką. Juk viešojoje erdvėje eksponuojami tik keli jų! Ir tada kyla logiškas klausimas: ar tikrai privalu sekti svetimomis pėdomis ir siekti kam nors kitam tinkančio laimės modelio? Negi rinkos poreikių tyrinėtojai ir reklamos kūrėjai geriau žino ne tik koks šampūnas ar kremas man tinka, bet ir kaip turi atrodyti mano laimė?
Sėkmingas – vadinasi, jaunas
Pamenate O. Wilde᾽o „Doriano Grėjaus portretą“? Pagrindinis herojus išliko jaunas – seno jo portretas. Ir kokį siaubą jis patyrė vieną dieną išvydęs savo tikrąjį atvaizdą – ne veidrodyje, bet paveiksle. Ten buvo matyti visų jo nuodėmių pėdsakai.
Senti neatrodo malonu dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Visų pirma, su kiekvienais metais mažėja vyriško dėmesio ir užuominų, kurios jaunystėje vertė rausti, o sulaukus brandaus amžiaus – šypsotis (ar tai reiškia, kad jei vyrai liaujasi geisti moters, ji turi būti nurašyta?). Kita priežastis – artėjanti mirtis.
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, panašiai kaip metų laikas, turi savo žavesio ir iššūkių. Tik kažkodėl dabar visi jie perkeliami į jaunystę. Nuoširdžiai manau, kad vadovauti žmonėms būnant 20-ies tiesiog neįmanoma, kad ir kokiais talentais Dievas apdovanojo. Tam reikalinga patirtis. Kaip ir neįmanoma sulaukus 40-ies būti tokia pat patrauklia nuotaka, kaip pora dešimtmečių jaunesnės merginos.
Laikas palieka pėdsakų veide, bet tik nuo jūsų priklausys, kokie jie bus: išminties, pasitikėjimo savimi ar pykčio, nepasitenkinimo.
Taip, laikas palieka pėdsakų veide, bet tik nuo jūsų priklausys, kokie jie bus: išminties, pasitikėjimo savimi ar pykčio, nepasitenkinimo. Kiek apgailėtinai atrodo, kai jaunos moterys gaišta laiką besaikėmis treniruotėmis ir grožio procedūromis mėgindamos konservuoti jaunystę. Juk jos iš tiesų taip ir nepastebi akimirkos žavesio ir praranda galimybę džiaugtis jaunyste čia ir dabar.
Labai viltinga ir prasminga atrodo viename filme matyta scena, kai sena moteris, jau gulėdama mirties patale, prasitarė: „Man gyvenimas vis dar įdomus, dabar pagaliau sužinosiu, kaipgi iš tiesų viskas yra anapus.“ Bet iki tos akimirkos dar daug įdomių dalykų žada kiekvieni gyvenimo metai. Tereikia norėti juos pamatyti.
Laimė be pinigų – neįmanoma
Tik anarchistai ar atsiskyrėliai neigia, kad pinigai užtikrina normalų gyvenimą. Bet vos tik daiktai liaujasi atlikę savo paskirtį ir tampa statuso atributais, nustojama gyventi sau ir imama pataikauti savo susikurtam ar siekiamam įvaizdžiui ir konkuruoti su kitais (daugelis taip tikisi sustiprinti ir pakelti savivertę). Iš tiesų menkas džiaugsmas važinėti keliolikos metų senumo automobiliu, kai aplinkiniai vairuoja naujus visureigius, ar gerai jaustis su senutėliais džinsais, kai draugės kiekvieną sezoną gerokai atnaujina garderobą.
Tačiau laimės receptas paprastas – tereikia baigti lygintis su kitais. Kodėl kažkieno gyvenimo būdas turi diktuoti jūsų siekius? Tik tam, kad pasipuikuotumėte prieš svetimus žmones? Juo labiau kad tų pačių rezultatų siekdamos iššvaistote nevienodai laiko ir energijos. Tai, ką viena gali įgyti labai greitai ir paprastai, iš kitos gali pareikalauti daugybės pastangų ir sveikatos. Ar tikrai verta?
Kažkada prabangių parduotuvių pardavėjos nesiteikdavo net pasisveikinti su nereprezentatyviai atrodančiu klientu. Tačiau, rodos, ir jos pasimokė: savimi pasitikintys ir kiekvieno euro neskaičiuojantys žmonės vis dažniau nemato reikalo apsipirkdami puoštis prieš aptarnaujantį personalą – tai jie daro kitu metu ir kitose vietose. O ištikus finansinei nesėkmei nesibaimina prisipažinti, kad šiuo metu nėra pajėgūs įpirkti prabangaus daikto, ir prašo pigesnės alternatyvos.
Seksas non stop, arba iki mirties
Argi ne svarbu atrodyti taip, kad priešingos lyties atstovai geistų ir būtų pasiryžę už vienkartinį nuotykį rizikuoti nuobodžiu šeimyniniu gyvenimu ir tik jūs pačios – jaunos, žavios, veiklios, galėtumėte spręsti, ištarti „taip“ ar „ne“?
Tačiau realybė tokia, kad ne visi žmonės nori mylėtis tris kartus per savaitę. Seksualinio gyvenimo pabaiga jiems nesukeltų jokio diskomforto, jei ne nuolat girdimi patarimai, siūlymai ir net gąsdinimai, kad jeigu liausitės „daryti tai“, įvyks santykių katastrofa. Vis dėlto daugeliu atvejų gyvenimas tekės įprasta vaga – jei tik neleisite jame įsikeroti ne saviems, bet kieno nors sukurtiems poreikiams.
Ypatingos rizikos zonoje atsiduria vienišės. Jos privalo susirasti vyrą! Sulieknėti, pakeisti stilių, užsiregistruoti pažinčių svetainėje, žodžiu, verstis per galvą, kad būtų sėkmingos – t. y. ne vienišos.
O galbūt gyvenimas yra nuostabus būtent todėl, kad jis teka ramia, įprasta vaga ir jo nedrumsčia jausmų audros? Kad nereikia dėvėti nepatogių, seksualių apatinių ir stengtis kam nors įtikti. Ar tikrai gyvenimas be sekso (net ir tuo atveju, kai jums 30+, o mylėjotės seniau nei prieš dešimtmetį) reiškia, kad esate nevykėlės? Visuomenėje, šlovinančioje seksualinę laisvę, kažkodėl nutylima apie šalutines tokios laisvės pasekmes: lytiškai plintančias ligas, abortus, negebėjimą patirti malonumo su vienu partneriu, nes geriausias dirgiklis – nauji santykiai.
Turiu draugę, kuri nuoširdžiai mėgaujasi gyvenimu valgydama ir storėdama. Kai pagaminu lazaniją ir pakviečiu ją pietų, draugės veide matau tiek džiugaus jaudulio, kiek jai tikrai nesuteiktų kvietimas į pasimatymą: juk reikėtų puoštis, stengtis padaryti įspūdį, o dabar gali tiesiog džiaugtis mano pastangų rezultatu. Ji laiminga. Ir ne mano reikalas jai piršti kitą laimės modelį.
Vaikai? Kai pagyvensiu sau!
Visa žmonijos istorija rėmėsi nuostata, kad didžiausia laimė ir džiaugsmas yra vaikai. Kol septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija, kontraceptinės tabletės ir technikos pažanga parodė, kad gyventi galima ir be jų, o tokiame gyvenime daugiau malonumų ir galimybių viengungiams. Todėl dabar santuoka vos sulaukus pilnametystės vertinama kaip beprotybė, neplanuotas nėštumas – kaip gyvenimo „susigadinimas“, o vėlyva motinystė šlovinama būtinybe „pagyventi sau“.
Kai pagaliau pribręstama šeimai ar motinystei, paaiškėja, kad vizitui pas vaisingumo specialistus irgi laikas.
Neretai šaipomasi iš senovinių tradicijų, kai jauni žmonės susidurdavo su tėvų spaudimu vesti ar tekėti už to, kurį jie parinko, tačiau šiandienos sėkmingo gyvenimo moto neskubėti „gadintis gyvenimo“ verčia jaunus žmonės atidėlioti santuokos laiką, išbandyti gyvenimą kartu viliantis, kad atsiras dar geresnis. Kai bus sudėlioti pliusai ant visų šiuolaikiniam sėkmės lydimam žmogui privalomų punktų (diplomas, karjera, būstas ir bent kelios egzotiškos kelionės), tada ateisiąs laikas ir vaikams. Tačiau kai pagaliau pribręstama šeimai ar motinystei, paaiškėja, kad vizitui pas vaisingumo specialistus irgi laikas. Arba tobula antroji pusė taip ir neatsirado.
Jaunystėje neplanuotas nėštumas atrodo labai gąsdinantis, tačiau jauni tėvais tapę žmonės vėliau džiaugiasi. Yra jėgų ir noro žaisti su vaikais, bėgioti paskui juos, mažesnis amžiaus skirtumas – mažesni nesusikalbėjimai.
Patarlė „anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigailėsi“ pasidaro ypač akivaizdi, kai vaikai ūgteli. Lieka laiko ir karjerą daryti, ir keliauti. Anksčiau sėkmingi draugai į tokius žmones žvelgdavo su užuojauta: neva, kol jie keliauja, vaikšto į vakarėlius ir kitaip mėgaujasi gyvenimu, „nelaimėliai“ sėdi namuose su vaikais, dažnai pritrūkdami pinigų būtiniems dalykams, o dabar užuojautos sulaukia kita pusė.
Kai tėvai su ūgtelėjusiais vaikais išsiruošia žaisti kėgliais ar į tolimesnes keliones, kai sūnus ar dukra padeda tvarkyti namus, o nepažįstamieji ir vėl suklysta jus pavadinę vyresniąja seserimi, gyvenimas tikrai džiugina. Kai su pilnametystės sulaukusia atžala jau galite išsmukti į kokį barą, o kažkada buvusi jauna, žavi, veikli draugė dar tik skundžiasi, kad „visi vyrai kiaulės“, arba šimtąjį kartą skambina klausti paprasčiausių dalykų apie vaikų priežiūrą, su nuostaba konstatuojate, kad smulkmenos, dėl kurių ji dabar nerimauja, jums anuomet buvo nė motais. Ir vieną dieną atsiranda laiko tik sau. Kaip tik tada, kai jo reikia.
Sėkmės lydimo žmogaus įvaizdis yra labai naudingas. Ne, ne tiems, sėkmingiesiems. Jie po kelerių intensyvaus gyvenimo metų jau lankosi pas psichoterapeutus, gydosi išsekimą, perdegimo sindromą ar skiriasi, nes nepajėgia derinti darbo ir šeimos. Tokie žmonės – nuostabiausi vartotojiškos visuomenės sraigteliai. Jie dirba, kad vartotų, o vartoja, kad įtiktų, patiktų, nustebintų ir draugus, ir konkurentus... ir įkvėptų juos konkuruoti su jais, o kartu dar daugiau vartoti. Ar tikrai tai laimė ir ar ji verta didžiulių pastangų?..
Kita vertus, jaunų, žavių, veiklių pasaulis niekada nesiliaus suktis. Nes būti jame irgi laimė. Bet tik tada, kai nusprendžiate pačios.