Karštomis vasaros dienomis nebūna nieko maloniau už didžiulę porciją šaltų itališkų ledų, arba, kaip pasakytų italai, už gelato. Jie be jų neįsivaizduoja gyvenimo ir susižeria visus nuopelnus už gelato receptą. O kaip iš tikrųjų atsirado ledai?
Teigiama, kad pirmą kartą gaivinantys šaldyti produktai paminėti Biblijoje: Izaokas pasiūlė Abraomui ožkos pieno, maišyto su sniegu. Vėliau dažnai įvairius šaldytus desertus, pavyzdžiui, vaisius, pieną ar medų, vartojo romėnai. Žinios apie šiuos produktus atkeliauja ir iš arabų šalių. Galiausiai pasakojama, kad Markas Polas, lankydamasis Tolimuosiuose Rytuose, aptiko šį desertą ir jo receptą parvežė į Europą.
Iš tiesų tikroji ledų istorija kur kas painesnė. Italai šventai tiki, kad pirmuosius tikrus ledus pagamino Bernardo Buontalenti: 1565 m. jis pirmąsyk juo patiekė italės Katerinos de Mediči ir Henriko II iš Orleano, būsimo Prancūzijos karaliaus, vestuvėse. Tačiau visi laurai priskiriami Francesco Procopiodei Coltelli – virėjui iš Sicilijos, kuris vadinamas ledų tėvu. Procopio, pasinaudojęs senelio išradimu – sukurta ledo gamybos mašina, iškeliavo į Prancūziją ieškoti laimės. Gyvendamas Paryžiuje, jis suprato, kad, gaminant ledus, vietoj medaus kur kas geriau naudoti cukrų, o įmaišius šiek tiek druskos jų skonis ir kokybė dar pagerėja. 1686-aisiais Paryžiuje Procopio atidarė Cafè Procope, kurioje buvo pardavinėjami įvairiausių rūšių ledai: šaldyto vandens, vaisiniai, anyžiniai, vaniliniai, citrinos ar apelsinų sulčių, braškių šerbeto ir t. t.
Kavinės veiklą „palaimino“ ir išskirtinę teisę gaminti bei pardavinėti ledus suteikė pats Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Taip Cafè Procope tapo viena žymiausių ir lankomiausių ledainių-kavinių ne tik Paryžiuje, bet ir visoje Europoje. Joje lankėsi tokios garsenybės kaip Prancūzijos revoliucijos veikėjas Maksimiljanas Robespjeras, rašytojas ir filosofas Volteras, garsūs rašytojai Onorėde Balzakas ir Viktoras Hugo. XX a. kavinė tapo restoranu ir veikia iki šiol. Na, o industrinė ledų gamyba prasidėjo XIX a. pradžioje Sicilijoje, Katanijos mieste.
Kuo ypatingi itališki ledai? Kiekviename Italijos mieste ar kaimelyje esanti ledainė paprastai pardavinėja namuose gamintus, arba rankų darbo (it. gelato artigianale), ledus. Tokie ledai visuomet švieži, mat pagaminti dažniausiai paties pardavėjo, be to, juose mažiau riebalų (apie 6–10 proc.). Pagrindinės naminių ledų sudedamosios dalys – tai pienas, cukrus ir grietinėlė. Paskui seka galybė įvairiausių priedų: džiovinti vaisiai, kakava, šokoladas, kava, riešutai, vaisiai ir uogos, dėl kurių ledai įgauna nepakartojamą skonį. Beje, pasiflorų, malpigijų, anakardžių, gvajavų ir kitų egzotinių vaisių skonių leduose gausu vitaminų ir antioksidantų. Pastaraisiais metais, kai vis daugiau žmonių vargina alergijos, paplito ledai be laktozės ar gliutelino, todėl jais gali mėgautis visi. Beje, gilias tradicijas puoselėjančiose Italijos ledainėse nesitikėkite ledų vafliniame ragelyje – čia jie patiekiami tik puodeliuose.
Kaip pasigaminti vieną iš populiariausių itališkų ledų rūšių stracciatella?
Ananasas – puikus antioksidantas, tad kodėl gi karštą vasaros popietę neatsigaivinus naminiu ananasų šerbetu?
Tekstas D. Smagurauskaitės