Pirmas ar paskutinis, duotas, gautas, o gal taip ir negimęs bučinys – paprastas, bet kartu ir labai ypatingas dalykas. Jau daugybę metų bučinius atidžiai tyrinėja filematologijos mokslas, o anglai pasauliui net padovanojo Tarptautinę bučinių dieną, švenčiamą liepos mėnesį.
Kiek bučiniui metų?
Antropologai mano, kad lūpas sujungiantis veiksmas – senas kaip pasaulis, o bučiuotis žmoniją išmokė… mamos. Tai jos sukramtytą maistą iš savo burnos lūpomis perduodavo kūdikiams. Vėliau mažyliai ir toliau siekdavo motinos veido ieškodami ne tik maisto, bet ir nusiraminimo. Tokiai teorijai pritarė ir didysis psichiatras Sigmundas Freudas. Jis tikino, kad žmogus vystosi stadijomis, o pati pirmoji ir yra burnos fazė. Čiulpimas, valgymas ar kandžiojimas kūdikiui suteikia didžiausią malonumą ir padeda pažinti pasaulį. Nieko keisto, juk lūpos yra net 200 kartų jautresnės už rankas. Štai kodėl suaugusieji bučiuodamiesi prisimena archajišką pasitenkinimą ir pasitikrina, ar tikrai tinka vienas kitam.
Beje, bučiuodamiesi apsikeičiame ne tik jausmais, informacija, bet ir daugybe įvairiausių medžiagų. Iš burnos į burną žaibiškai keliauja riebalai, druskos, baltymai ir daugybė bakterijų! Laimei, itin baimintis neverta, nes seilėse yra ir daug antikūnų, kuriais apsikeisdami stipriname organizmą. Visai neseniai atlikti tyrimai patvirtino, kad vyras, kuris ryte prieš darbą pabučiuoja savo moterį, pasiilgina gyvenimą net penkeriais metais, atidžiau vairuoja ir apskritai jaučiasi laimingesnis. Koks rytinio bučinio poveikis moteriai, žinių nėra. Tačiau visi, kada nors girdėję pasaką apie „Miegančiąją gražuolę“, žino, kad laiku gautas nuoširdus bučinys daro stebuklus.
Sprogimui prilygstantis efektas
Susilietus lūpoms, organizmą sudrebina pokyčiai. Į darbą kimba raumenys, suaktyvėja galvos smegenys, pasklinda hormonai.
Susilietus lūpoms, organizmą sudrebina pokyčiai. Į darbą kimba raumenys, suaktyvėja galvos smegenys, pasklinda hormonai. Bučinį galima laikyti ir viena maloniausių sporto formų. Apskaičiuota, kad rimtai bučiuojantis dirba net 34 veido raumenys, kurių svarbiausias – bučiavimosi raumuo orbicularis oris. O kur dar mažiausiai 12 tų, kurie padeda išlaikyti pusiausvyrą. Rezultatas? Sudegintos 26 kalorijos, todėl vos vienu bučiniu apsiriboti neverta.
Organizme vyksta ir kitų svarbių procesų. Bučiuojantis smarkiai šokteli pulsas: moterims – iki 110–120 dūžių per minutę, vyrams – iki 150–180 dūžių. Šitaip intensyvėja kraujotaka, skatinamas širdies darbas. Maža to, į galvos smegenis patenka daugiau deguonies, todėl greitėja mąstymas, didėja dėmesio koncentracija.
Pastebėta, kad bučiuojantis išsiplečia akių vyzdžiai, todėl daugeliui norisi užsimerkti. Tyrimai rodo, kad užsimerkia 13 proc. vyrų ir net 97 proc. moterų. Tikriausiai todėl, kad vyrus labiau jaudina vaizdas, o moterys koncentruojasi į lytėjimo, skonio, kvapo pojūčius. Kad ir kaip ten būtų, abiejų kūnus sudrebina tikra hormonų audra. Serotonino, endorfinų pliūpsniai pažadina laimės pojūtį. Sumažėjęs kortizolio kiekis atitolina stresą ir padeda atsipalaiduoti. Hormonas oksitocinas įžiebia meilės, draugystės ir pasitikėjimo jausmus. Bučiniui užsitęsus, ima vadovauti dopaminas ir testosteronas, sukeliantys euforiją ir geismą.
Evoliucija
Bučiniai mus lydi visą gyvenimą. Motina pirmoji bučiniu pasveikina pasaulį išvydusį kūdikį. Vėliau iš gyvenimo lūpų pasipila dėkingumo, pagarbos, švelnumo, meilės bučiniai… Suskaičiuota, kad per visą gyvenimą šiam maloniam dalykui skiriame maždaug dvi savaites.
Tiesa, ne visi žmonės mėgsta bučiuotis. Pasaulyje yra 10 proc. tokių, kuriems bučinys kelia net specifinę baimę filemafobiją. Kad ir kaip ten būtų, be bučinio gyvenimą nugyventi sunku. Juk bučiuojame ne tik vienas kitą, bet ir įvairius mums brangius ir svarbius daiktus. Musulmonai stengiasi pabučiuoti Juodąjį Mekos akmenį. Legenda pasakoja, kad angelas Gabrielius šią relikviją atnešė iš rojaus ir perdavė jį besigailinčiam Adomui. Tikima, kad paslaptingasis akmuo iš pradžių buvo baltas, tačiau, ilgą laiką liečiamas ir bučiuojamas nusidėjėlių, pajuodo. Jeruzalėje stūksanti Raudų siena savo plyšiuose saugo daugybę bučiniais palydėtų raštelių Aukščiausiajam. Krikščionys pagarbiai bučiuoja kančios, bet kartu ir vilties simbolį kryžių. Iš dėkingumo ir pripažinimo bučiuojama ranka, labai nusižeminus lūpomis liečiamos kito asmens pėdos ar net žemė. Senovės Florencijoje taika tarp valdovų būdavo patvirtinama bučiniu į lūpas. Tokį vyrišką bučinį ypač mėgo sovietiniai vadai. Tiesiai į lūpas įsisiurbęs komunistų lyderis priversdavo nejaukiai pasijausti daugelį oficialaus vizito atvykusių užsieniečių.
Kinai mano, kad bučiuotis yra labai nehigieniška. Japonijoje nepadoru bučiuotis kam nors matant.
Šitoks elgesys atrodydavo keistai dar ir todėl, kad pasaulyje bučiniai vertinami itin skirtingai. Pavyzdžiui, kinai mano, kad bučiuotis yra labai nehigieniška. Japonijoje nepadoru bučiuotis kam nors matant. Net tos šalies filmuose pamatyti bučinį pasitaiko ypač retai. Kategoriškiausiai prieš bučinius nusiteikę Šiaurės Afrikos gyventojai. Sudaniečiai tiki, kad žmogaus burna yra langas į sielą, todėl bučiuojantis burna į burną galima ją net pavogti. Toks baisus nusikaltimas ir didelė netektis Vakarų pasaulio gyventojams negresia. Kaip savo laiku tvirtino Williamas Shakespeare᾽as: „Jei tave pabučiavęs turėsiu keliauti į pragarą, nebijosiu. Tuomet galėsiu girtis velniams, kad rojuje jau buvau!“
Kai bučiuotis liepia… įstatymas!
Žurnalas „Scientific American“ paskelbė, kad daugiausia bučinių pasaulyje suskaičiuojama per Valentino dieną. Tėvai, vaikai, draugai ir mylimieji bučiniais nesivaržydami reiškia širdį sprogdinančius jausmus. Viduramžiais toks elgesys būtų ne tik pašiurpinęs dorovingą visuomenę, bet ir sulaukęs rimtų pasekmių. Pasakojama, kad italas, pabučiavęs merginą viešumoje, būtinai turėjęs ją ir vesti. Senovės romėnai bučinius vertino ypač rimtai. Karšto temperamento vyrai net buvo sukūrę keletą skirtingų bučinio tipų. Beje, bučinys santuokos ceremonijos pabaigoje taip pat kilęs iš senovės Romos. Davę įžadus jaunavedžiai savo ketinimus patvirtindavo ir bučiniu, vadinamu basium. Taip buvo vadinamas paprastas lūpas sujungiantis vyro ir žmonos bučinys. Bučiniu į skruostą osculum bučiuodavo vaikus ir draugus. Jis reikšdavo švelnumą ir pagarbą. Giliu ir aistringu suavium bučiniu keisdavosi įsimylėjėliai arba bučiuodavo… laisvo elgesio moterys.
O kad bučinių nepasirodytų per mažai, senovės romėnai sukūrė ir dar vieną, labai ypatingą bučinį ius osculi. Specialiu įstatymu buvo numatyta, kad padori ištekėjusi moteris per dieną net keletą kartų privalo pabučiuoti savo vyrą į lūpas. Bučiuoti reikėdavo ne tik teisėtą vyrą, bet ir artimiausius namuose esančius giminaičius, net iki antros eilės pusbrolių. Deja, toks bučinys nebuvo skirtas meilei tarp sutuoktinių sustiprinti ar geriems santykiams tarp giminių palaikyti. Privalomu bučiniu moteris turėjo pademonstruoti, kad ji nėra… išgėrusi vyno! Tikėta, kad išgėrusi moteris praranda gebėjimą valdytis ir linksta į neištikimybę, todėl nusižengėlė už vynu dvelkiantį bučinį būdavo dar ir griežtai baudžiama. Laimei, šis įstatymas ilgai negyvavo, o jo atsisakyta buvo dėl lūpomis plintančių ligų.
Bučinių per mažai nebūna
Bučinių estafetę iš senovės romėnų sėkmingiausiai perėmė Didžiosios Britanijos gyventojai. Tai jie ištikimai laikosi tradicijos per Kalėdas pasibučiuoti po amalo šakele. Iš Skandinavijos atkeliavusi legenda pasakoja, kad amalas buvo šventas meilės deivės Frigos augalas. Netekusi sūnaus, moteris graudžiai pravirko. Jos ašaros krito ant amalo krūmo ir tiesiog akyse virto baltomis uogomis. Gyvybės stebuklas atgaivino ir sūnų. Atsidėkodama Friga paskelbė, kad meilė lydės visus, pasibučiavusius po amalu. Anglai tiki, kad toks bučinys sustiprina šį jausmą ir ore pakvimpa vestuvėmis. Beje, dar senovės romėnai buvo numatę, kad santuokos ceremoniją būtina sutvirtinti ne tik bučiniu, bet ir parašu. Neraštingi to meto žmonės parašo vietoje dėdavo ženklą X ir jį pabučiuodavo patvirtindami, kad jų ketinimai nuoširdūs. Ši viduramžiška tradicija sėkmingai atkeliavo ir iki mūsų dienų. Štai kodėl daugelio laiškų ar žinučių pabaigoje dedami vienas ar keli iksiukai simbolizuoja siunčiamus bučinius.
Tikėdami, kad švenčių per daug nebūna, anglai 1990 m. bučiniui skyrė ir specialią dieną. Šventė, tapusi tarptautinė, minima liepos 6-ąją. Tą dieną tikri ar virtualūs nuoširdžius jausmus reiškiantys bučiniai bet kokia kaina stengiasi pasiekti norimą adresatą. Didžiosios Britanijos studentė Emma Yann Zhang ta proga visai neseniai sugalvojo ir pasauliui pateikė ypatingą naujovę. Mergina sukūrė specialų įrenginį „Kissenger“, skirtą išmaniajam telefonui. Silikoninis prietaisas leidžia ne tik siųsti bučinius, bet ir juos gauti taip, lyg bučiuotų tikras žmogus. Tereikia pabučiuoti specialų paviršių, kuris atpažįsta jūsų lūpų prisilietimą ir perduoda jį kitam tokiam pat įrenginiui, kurį rankose laiko norimas žmogus. Adresatas prisiliečia lūpomis prie įrenginio ir jaučia jūsų siunčiamą bučinį!
Kad ir kaip keistai visa tai atrodytų, reikia pripažinti, kad bučinys – galinga jausmų išraiška, o ir pasako jis kartais žymiai daugiau nei tūkstančiai žodžių.