Britų žvaigždė Benjaminas F. Leftwichas – atvirai apie priklausomybes, meilės jėgą ir dramblį porceliano parduotuvėje

Benjaminas F. Leftwichas/Organizatorių nuotr.
Benjaminas F. Leftwichas/Organizatorių nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2019-11-26 12:36
AA

Gruodžio 2 d. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuos Didžiosios Britanijos žvaigždė – atlikėjas ir dainų autorius Benjaminas Francis Leftwichas. Duodamas interviu jis mandagiai dėkoja net už menkiausią pagyrimą, bendrauja iki skausmo atvirai. Kitas nepamainomas bruožas – kuklumas, nors ne kiekvienas išliktų kuklus, „Spotify“ platformoje generuodamas 2,5 milijonų mėnesinių perklausų ir turėdamas dainą „Shine“, kuri buvo pripažinta klausytojų dažniausiai kartojama 2014 metų daina.

„Benjamin Francis Leftwich“. Ar jums kas nors sakė, kad toks vardas yra tiesiog sukurtas scenai? Kokios jo šaknys? Ar jūs domitės savo praeitimi? Ar smalsu, kodėl esate toks, koks esate?

(Juokiasi)… Ačiū… Ne, niekas man to nesakė. Nors… Pamenu, kai tik pradėjau koncertuoti, žmonės vis paklausdavo: „Ar tai tikras tavo vardas, ar tik sceninis pseudonimas?“ Niekada nemaniau, kad kas nors klausysis mano muzikos, todėl net nesvarsčiau, ar man reikėtų susigalvoti kokį nors vardą. Turbūt natūraliai jaučiau, kad reikėtų pasilikti savo tikrąjį, nes jame yra visa mano dvasia, visos emocijos ir visos mano tiesos, kurias sudedu į muziką. Berods, mano pavardės šaknys – lenkiškos...

Manau, kad įdomu žinoti, iš kur tu kilęs, kokia tavo šeimos istorija, susigyventi su ja. Mus supa daugybė paslapčių, dėl kurių esame vienaip ar kitaip užprogramuoti savo širdyse… Turbūt atsakymai slypi kažkur visatoje. Jei įdėmiai klausysimės, mums gali būti atskleista daugiau.

Tikite likimu?

Aš tikiu, kad visata ar didžiosios galios, ar dirbtinis intelektas, ar Dievas, ar kaip tai bevadintume, turi mums kažkokį planą. Galime pasistengti įsiklausyti į sau skirtą vaidmenį. Esu visiškai įsitikinęs, kad muzika apsigyveno manyje daug anksčiau nei paėmiau į rankas instrumentą ar išdainavau natą.

Benjaminas F. Leftwichas/Organizatorių nuotr.

O tikite žodžiais „Viskas, ko mums reikia, tai – meilė“?

Taip, tikrai. Meilė ir sugebėjimas atleisti yra vaistai, kurių mums labiausiai reikia šioje laukinėje ir gražioje, ir vienišoje planetoje.

Gyvename Tinderio laikais, kai gali užmegzti santykius su bet kuo, bet kur ir bet kada. Bet panašu, kad kartu tai yra pačių vienišiausių žmonių laikai, ar ne?

Deja, taip yra… Manau, kad mes – kalbu apie visą pasaulį – esame priklausomi nuo socialinių tinklų ir interneto. Ir tas greitasis vienišumo „susiremontavimas“ santykiais yra toks trumpalaikis, kad sukelia dar daugiau skausmo ir liūdesio… Tai yra pamatinė priežastis, kodėl mums taip trūksta intymumo socialiniu, dvasiniu ir emociniu lygiu. Aš nesu angelas – kovojau su vienatve ir priklausomybėmis didžiąją gyvenimo dalį… Vis dar stengiuosi sugriebti save ir ištraukti iš ten visiems laikams.

Greitai Naujieji metai, o jums yra tekę sutikti šias šventes visiškai vienam, izoliavus save nuo viso pasaulio, tamsiausiame sielos kambary. Kaip dabar, jau po visų reabilitacijos klinikų, norėtumėte sutikti Naujuosius?

Skrisiu į Australiją – gruodį praleisiu Sidnėjuje su savo gimine. Labai laukiu, kada galėsiu susitikti su savo mylima šeima ir pakelti keletą taurių gazuoto vandens. Taip pat laukiu akimirkos, kai galėsiu pasimaudyti jūroje nieko nebijodamas...

Gruodžio 2-ąją mes jus pamatysime Vilniuje! Čia turite daug gerbėjų, kurie taip pat nebegali sulaukti jūsų koncerto! Gal nekaltai užsimintumėte, koks jis bus?

Aš irgi degu noru aplankyti Vilnių! Niekada nesu pas jus buvęs, bet girdėjau nerealių pasakojimų. Ačiū, kad mane pasikvietėte. Turbūt sugrosiu jaukų, akustinį solo koncertą. Tai bus naujų ir senų dainų miksas, gal net kokį „koverį“ pagrosiu… Padarykime tai gražia kalėdine kelione.

Grosite Šv. Kotrynos bažnyčioje Viniaus senamiestyje. Gera vieta padainuoti „Hey, Angel“, ar ne? Koks paties santykis su šventovėmis?

Ta vieta išties nuostabi… Aš tikiu į tai, kas šventa, paslaptinga ir nepaaiškinama, todėl būti tokiose vietose ir ten groti man yra palaima.

Benjaminas F. Leftwichas/Organizatorių nuotr.

Anglijoje gausu mistinių vietų, laukinės, atšiaurios gamtos, kurią matome ir jūsų vaizdo klipuose. Ar mėgstate tiesiog iškeliauti į gamtą, ir valandų valandas leisti vien tik su savo mintimis?

Aš užaugau Šiaurės Rytų Anglijoje – Jorkšyro grafystėje. Ir man tikrai pasisekė, kad teko gyventi gražiame, sename, mieguistame Jorko mieste. Ten toks tarsi Harrio Potterio pasaulis. Mus supo miškai ir, žinoma, Jorkšyro pelkės… Ko gero, ta išskirtinė aplinka paveikė mano kūrybą ir mano širdį. Pastaruoju metu man žiauriai patinka būti visiškai laukinėje gamtoje. Ką tik užbaigiau 2 mėnesius trukusį turą po JAV ir Kanadą, o ten kraštovaizdis toks įvairus, kad pasijutau ir tiesiog parklupdytas, ir labai įkvėptas.

O paauglystėje norėjote pabėgti iš savo senojo Jorko į gerokai greitesnį Londoną? Ar sėsti į traukinį ir važiuoti į arčiau esantį rokenrolo lopšį – Liverpulį? Kokios svajonės sukosi jūsų jaunoje galvoje?

Man patiko Jorke. Laikau tai privilegija augti tokiame gražiame, lėtame ir saugiame mieste. Ten buvo daugybė fantastiškų dainų kūrėjų ir grupių, kurios mane supo ir iš kurių aš tikrai turėjau, ko pasimokyti. Mano broliai – grupė „The Howl and The Hum“ ką tik pradėjo kelti bangas tarptautiniu lygiu ir pagaliau sulaukė tokio dėmesio, kokio yra verti...

Jei atvirai, keltis į Londoną bijojau. Koks buvo mano planas? Likti ir bazuotis Jorke. Bet taip susiklostė, kad 2013-aisiais vėžys iš manęs atėmė tėvą, kurio namuose buvau apsistojęs per pirmuosius du savo muzikinių gastrolių metus. Beveik natūraliai persikrausčiau į Londoną. Mano mama, sesė, leidybinė kompanija – visi buvo ten. Susiradau šaunią bendruomenę, tai tapo mano namais. Nepaisant viso Jorko grožio ir įkvėpimo, išvykimas į daugiakultūrį Londoną buvo gera proga „atsišviežinti“. Bet aš visada mylėsiu savo vaikystės miestą ir jame gimusią muziką.

Tas berniukas, kuris taip gražiai šypsosi ant jūsų naujojo EP „Elephant“ viršelio – ar tai jūs?

Taip, toje nuotraukoje aš – 4 ar 5 metų berniukas iš Jorkšyro pelkių. (Juokiasi.)

Beje, internetinėje paieškoje suvedus jūsų vardą „Benjamin“ ir EP pavadinimą „Elephant“, pasiūloma daugybė nuorodų, kuriose – siaubingai populiarus Vokietijos televizijos personažas – drambliukas Benjaminas Blumchenas, vaikštantis dviem kojomis, dainuojantis ir teikiantis daug džiaugsmo vaikams. Pats mėgstate bendrauti su vaikais?

Geras! Kaip smagu… (Juokiasi.) Manau, mes visi galime pasimokyti iš vaikų nuoširdumo, mokėjimo džiaugtis paprastais, maloniais dalykais. Koks įkvepiantis naivumas tų mažų žmonių, kol jų nepaveikia laukinis pasaulis, ar ne? Tam tikra prasme, aš darau viską, kad susigrąžinčiau savo vidinį vaiką.

Benjaminas F. Leftwichas/Organizatorių nuotr.

O pažįstate tą jausmą – ką reiškia būti „drambliu porceliano parduotuvėje“? Kaip dingti iš vietų, kuriose jaučiatės blogai, tarsi įstrigęs?

Anksčiau vartodavau kvaišalus, kad ištirpčiau ir pradingčiau iš nemalonių situacijų, bet pastaruosius 2 metus įsisavinau naujus būdus: išmokau susilaikyti ir įtikinti save, kad esu ten, kur man ir reikia būti, ir sutarti su aplinka, kuri mane supa, jei tai turi kokią nors prasmę… Taip pat mokausi atleisti kitiems, žinoma, pasiliekant tam tikras ribas.

Jūsų naujausias EP skamba labai gerai...

Labai ačiū!

...Bet pats esate sakęs, kad skausmas kartais yra vienintelė kūrėjų valiuta. Ar tokia ta banali tiesa: geriausi darbai gimsta tik tada, kai skauda? Kaip parašėte 4-ias šio mažojo albumo dainas?

Galbūt tai sakiau, kai nesijaučiau gerai. Turbūt tiesa yra ta, kad daugelis menininkų traumas ar skausmą apdoroja per savo meną... Mums sekasi, kai pavyksta surasti emocinę pusiausvyrą, tam tikrą ramią vietą ir taikiai susitarti su savimi – suvaldyti visas tas beprotiškas ir skausmingas bangas, kokias tik gyvenimas gali išlieti.

Tas 4-ias dainas aš parašiau 2019-ųjų sausį, švęsdamas savo blaivumo metines. Retas atvejis, kad dainos ateitų taip greitai, bet turbūt atsidūriau tokioje tiesos ir pažeidžiamumo akistatoje ir buvau pastūmėtas rašyti sąžiningai ir aiškiai. Manau, kad bendra „Elephant“ atmosfera yra savotiškas savo praeities stebėjimas – atlaidžiai, aiškiau matančiomis ir nebe tokiomis išsigandusiomis akimis.  Tai lyg pasveikinimo daina, skirta tam drambliui, kuris slepiasi kambaryje.

O kaip jaučiatės matydamas visus tuos skaičius „Spotify“ ir kitose muzikos platformose? Po galais, pasauliui reikia jūsų muzikos – dainos perklausytos šimtus milijonų kartų!

Tai rimtai beprotiška, kad tiek daug žmonių perklausė ir įvertino mano muziką. Ilgą laiką netgi buvo sunku priimti, kad dainos sujungia mane su tokia milžiniška auditorija. Net kažkuria prasme to gėdyjausi, jaučiausi nevertas ar panašiai. Dabar esu tiesiog labai dėkingas, turėdamas tokį gyvenimą.

Rugsėjį jums sukako 30 metų. Įžengėte į naują dešimtį – koks jausmas? Ko palinkėtume sau ir pasauliui, kuris kuo toliau, tuo labiau atrodo neįtikėtina vieta gyventi?

Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad 30-metį sutikau toks pasikeitęs ir sąmoningas. Aš labiau nei bet kada iki šiol pasitikiu savo sugebėjimais, taip pat ir gebėjimu toliau „studentauti“ – mokytis iš gyvenimo. Linkėčiau daugiau atlaidumo, daugiau taikos, daugiau tolerancijos ir kuklumo, nuolankumo. Ir dar – tikėjimo ir meilės, kuri kaip antklodė saugos mus šitoje audroje.

Temos: